2021 m. gruodžio 10 d. buvo minimos 120-osios Lietuvos kariuomenės pulkininko, partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio gimimo metinės. Naudodamiesi Vitkų šeimos archyve išlikusiais laiškais ir dokumentais, archyvų duomenimis, bendražygių prisiminimais, interviu iš šio straipsnio bendraautorės A. Zalanskaitės dokumentinio filmo, J. Vitkaus sūnaus preciziškai surinkta ir knygoje „Pulkininkas Kazimieraitis“ publikuota medžiaga, pristatome straipsnį apie Juozo Vitkaus gyvenimo ir kovos kelią.
Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vardas Lietuvos Laisvės kovų kontekstuose ypač ryškus. Be jo neįsivaizduojama pasipriešinimo kovų pradžia Pietų Lietuvoje. Jis vienas iš nedaugelio aukšto rango Lietuvos karininkų, pasitraukusių į pogrindį vykdyti Tėvynei duotos priesaikos ginti ir saugoti jos laisvę.
„Nuvažiavau į Vilnių. Tada Juozelis, dar šeima ruošėsi vėl. Su Genute pasisveikinau, o su vaikais nė nebeatsimenu – atsisveikinom ar ne... Juozelis sako: „Aš iš savo žemės nė žingsnio. Toks mano nusistatymas. Tik šeima man kelia rūpesčių.“ Žinoma. Jis mylėjo šeimą. Ir čia buvo jo nepaprasta auka.“ (Juozo Vitkaus-Kazimieraičio brolio Valerijono interviu fragmentas iš A. Zalanskaitės dokumentinio filmo „Nepaprasta auka“.)
Taip pat skaitykite
Pradžių pradžia
Netoli Tirkšlių Ketūnų kaime senųjų Vitkų namų vietą dabar žymi paminklinis akmuo. Šalia dar matomi senojo namo pamatai, netoliese – įspūdingo vandens malūno liekanos.
Juozo Vitkaus senelis Mykolas Vitkus per „liustraciją“ iš Pašerkšnės dvaro gavo kiek daugiau nei 12 hektarų žemės prie Šerkšnės upės – tikriausiai per baudžiavos panaikinimą. Vėliau, spaudos draudimo laikotarpiu buvo įsitraukęs į lietuviškų leidinių gabenimą iš Prūsijos. Gabenęs „Aušrą“, lietuviškas maldaknyges, kalendorius, kitokią spaudą. Buvęs griežtas, bet teisingas – visus vaikus vertęs išmokti lietuviško rašto. Vyresniuosius pats mokęs, o šie turėję mokyti jaunesnius.
Kai vaikai užaugo, ūkį pavedė sūnui Juozapui, būsimojo pulkininko tėvui. Būdamas 28 metų amžiaus (apie 1898-uosius) Juozapas Vitkus vedė Marijoną Plonytę, ūkininkaitę nuo Tirkšlių. Jauna šeima gyveno ir ūkininkavo bočelio Mykolo Vitkaus perleistame ūkyje prie Šerkšnės upės.
Čia 1901 m. gruodžio 10 d. Marijonos ir Juozapo Vitkų šeimoje gimė būsimas pulkininkas Juozas Vitkus.
J. Vitkaus gyvenimas ir likimas galėjo susiklostyti visiškai kitaip. Nedaug trūko, kad jis ne tik kad nebūtų tapęs partizanų vadu, bet ir apskritai niekada nebeišvydęs Lietuvos ar net pamiršęs, jog ši šalis – jo tikroji tėvynė. Dramatiška Juozuko istorija prasidėjo jam vos penkerių metų būnant, kai jo motina Marijona Vitkienė nutarė su vaikais išvykti pas Amerikoje gyvenantį vyrą. Nenorėdamas patekti į kylančio rusų ir japonų karo mėsmalę, Juozapas Vitkus slapta išvyko į JAV 1903 ar 1904 metais. Ten įsikūręs, susiradęs darbą ir sutaupęs šiek tiek pinigų, šeimos galva nutarė pasikviesti į Ameriką ir saviškius.
J. Vitkaus gyvenimas ir likimas galėjo susiklostyti visiškai kitaip. Nedaug trūko, kad jis ne tik kad nebūtų tapęs partizanų vadu, bet ir apskritai niekada nebeišvydęs Lietuvos ar net pamiršęs, jog ši šalis – jo tikroji tėvynė.
Tačiau likimas viską sudėliojo kitaip. 1906 m. M. Vitkienė su trimis mažais vaikais įstrigo Londone. Kaip tėvo gyvenimui skirtoje knygoje pasakoja Vytautas Vitkus, iš Londono į JAV ji nebuvo išleista dėl kažkokios akių ligos. Situacija buvo tragiška: nemokėdama nei rašto, nei kalbos M. Vitkienė buvo priversta vaikus atiduoti į prieglaudą, o pati vos prasimaitino dirbdama skalbykloje. Liūdniausia, kad vieną dieną, atėjusi aplankyti vaikų, motina jų neberado. Pasirodo, visas tris Vitkų atžalas paėmė globoti bevaikės anglų šeimos.
O J. Vitkus nebežinojo, ką ir galvoti: slenka mėnesiai, o jokių žinių apie jo šeimos likimą nėra. Po gerų devynių mėnesių vyras, metęs darbus JAV, pats atvyko į Angliją ir per didelius vargus susirado žmoną. Tačiau iškilo kita didelė bėda: vaikų globėjai nebenorėjo jų atiduoti tikriesiems tėvams. Vargais negalais išplėšę iš jų savo vaikus Vitkai nutarė daugiau nebeerzinti likimo: šeima grįžo į Lietuvą ir galutinai įsikūrė netoli Mažeikių esančiuose Tirkšliuose.
Mokslai ir pasirinkimai
Juozas rusų kalba baigė Tirkšlių pradžios mokyklą, o kiek pramokęs vokiečių kalbos 1913 m. įstojo į Mažeikių šešiaklasę prekybos mokyklą. Mokėsi vokiečių ir prancūzų kalbų, tiesa, mokslus nutraukė prasidėjęs karas.
I pasaulinio karo metais tarp Mažeikių ir Tirkšlių nusistovėjo frontas: kairiajame Ventos krante apsikasė rusai, Tirkšlių miestelyje ir jo apylinkėse – vokiečiai. Vitkų kieme vokiečiai įkūrė karišką virtuvę. Tuomet namuose likęs (kitus vaikus tėvai buvo išvežę į kaimą – toliau nuo fronto) vos keturiolikos J. Vitkus su vokiečių kariais galėjo šiek tiek susikalbėti ir kartu lavinti kalbos įgūdžius.
Viskas pasikeitė 1918-aisiais paskelbus Lietuvos nepriklausomybę. Nors iki šiol J. Vitkus mokėsi tik rusiškose mokyklose, bet pradėjo dirbti pirmuoju Tirkšlių valsčiaus raštininku, o laisvalaikiu savarankiškai mokėsi pagal gimnazijos trečios klasės programą.
1919 m. sausį Tirkšlius užėmė atslinkusi bolševikų kariuomenė. Iš Rusijos grįžtantys pabėgėliai bei kariai, kurių nemažai atsirado ir Tirkšliuose, 17–18 metų jaunuolį užkrėtė „gražiomis“ komunistinėmis idėjomis, bet, pasak J. Vitkaus, „tėvo diržas išvaikė bolševikines idėjas iš galvos“.
Tėvo sprendimu, J. Vitkus pradėjo mokytis Telšių gimnazijos ketvirtoje klasėje. Per vasarą jis pats išėjo penktos klasės kursą ir 1920-ųjų rudenį išlaikė egzaminus į šeštą klasę. Tačiau istorija vėl pakoregavo būsimo partizanų vado planus: 1920-ieji – pats kovų su lenkais įkarštis. Dar Tirkšliuose susidūręs ir su bolševikais, ir su bermontininkais, beigi tėvui švelniai pakoregavus pasaulėžiūrą, J. Vitkus siekė asmeniškai prisidėti prie kovos už Lietuvos išlikimą ir nepriklausomybę. Taigi, devyniolikmetis jaunuolis su keliais bendraklasiais metė mokslus gimnazijoje ir išvyko į Kauno karo mokyklą, kurią baigė 1921 m. gruodį. Tai buvo 4-oji jaunesniųjų karininkų laida, kuri dvejų metų kursą turėjo perkąsti per metus. Karininkų ruošimo tempą diktavo tėvynės saugumo reikalai. Beje, minint šios laidos 15-os metų Karo mokyklos baigimo sukaktį, 1936 m. gruodį buvo surengtos didelės iškilmės, kurios buvo aprašytos 1937 m. KARIO Nr. 1 straipsnyje „Dariaus laidos sukakties minėjimas“.
Tą patį 1921 m. gruodį leitenantas J. Vitkus skiriamas jaunesniuoju karininku į Ketvirtąjį pėstininkų pulką, tuo metu kovojantį su lenkų kariuomene ties Širvintomis ir Giedraičiais. Nuo tada iki pat paskutinio atodūsio jis tarnavo Lietuvai.
Genovaitė. Šeimos sukūrimas
Su J. Vitkumi Genovaitė Grybauskaitė susipažino 1924 m. pradžioje, kai visą vakarą jiems kartu šokus, vienas įsižeidęs karininkas, atsivedęs Genovaitę į vakarėlį ir negavęs dėmesio, vakaro pabaigoje jai padavė raštelį su užrašu „G. Vitkienė“. Taip Genovaitė, Juozo meiliai vadinta Genute, sužinojo savo būsimo vyro pavardę.
Ji tuo metu dirbo mokytoja Panevėžio pradinėje mokykloje, o J. Vitkus 1924 m. rudenį buvo komandiruotas į Kauną, į dvejų metų trukmės Aukštuosius karo technikos kursus, nes Lietuvos kariuomenės vadovybė matė, kad paskubomis apmokytus karininkus reikia mokyti papildomai.
Kodėl Juozas tiek delsė, sunku paaiškinti, bet savo pirmąjį laišką Genutei išdrįso parašyti beveik po pusmečio.
Genute! Turbūt labai nustebsit gavus šį laišką. Bet, tiesa pasakius, ir aš stebiuosi iš savęs, kad pradedu panelėms laiškus rašyti, nes išskyrus namus, bendrai niekam laiškų nerašinėju. Šį įvykį galiu paaiškinti tuom, kad pabodo [vien mokslai, kur apie meilę nieko], antra, šiek tiek pasiilgau Panevėžio, o trečia, kad pasiilgau Panevėžio panelių. Kursų gyvenimas liūdnas. Pavyzdžiui šiandien sėdim auditorijoj, visų kinkos dreba, mat egzaminai <…> Bet man egzaminai kažko nelabai rūpi. Svajoju. Turbūt prisieis nusirėžt (išeiti nesulaukus egzamino, – aut. past.) arba labai gerai atsakyti. Jei nusirėžčiau, tai gal kaltės pradžią reiktų ieškoti pas Genutę, nes ji mano ramybę sudrumstė. Kaip gi pailsėjot po pulko šventės, turbūt negreit teko pailsėti? <..> Jei Genutei sudarytų bent kiek malonumo, parašykit man kada nors laiškutį. Jums prielankus J. Vitkus
(Iš Juozo Vitkaus laiško Genovaitei Grybauskaitei, 1925 m. gegužės 29 d. Šančiai. Originalas saugomas Vitkų šeimos archyve.)
Karininkas J. Vitkus ir mokytoja G. Grybauskaitė susirašinėjo nuolat. Išlikusiuose laiškuose daug jų kasdienybės ir bręstančių jausmų.
Išlikę tik Juozo laiškai Genutei, kurie stropiai saugoti jaunystės laiškų dėžutėje. Persekiojimo metais G. Vitkienė laiškus slėpė sandėlyje, kuris gesinant gaisrą buvo sulietas vandeniu, todėl jie apdegė ir aprūko, popierius liko trapus, lūžtantis. Genutės rašyti laiškai J. Vitkui neišliko. Veikiausiai dėl saugumo mylimosios laiškų jis apdairiai nesaugojo vienoje vietoje.
Beje, išlikusius laiškus Nepriklausomybės pradžioje ranka perrašė J. Vitkaus sūnus Vytautas Vitkus. 2018 m. laiškai profesionaliai restauruoti ir konservuoti, kad išliktų ateities kartoms.
Juozas ir Genovaitė susituokė 1927 m. birželį Panevėžyje. Kuklioje ceremonijoje dalyvavo tik patys artimiausi: jaunųjų mamos, abiejų jauniausieji broliai, artimiausi draugai. Povestuvinių atostogų abu atvyko į Kauną, kur Juozas tarnavo. G. Vitkienė prasidėjus mokslo metams grįžo dirbti į Panevėžį. Atstumas jaunai šeimai (Genovaitė dirbo Panevėžyje, Juozas – Kaune) buvo nelengvas iššūkis, juolab kad Genutė laukėsi. 1928 m. kovo 12 d. porai gimė sūnus Vitolis, kuris po 16 dienų dėl apmaudžios mediko klaidos mirė.
Ši netektis buvo didelis išbandymas jaunai šeimai. Tačiau Vitkams buvo lemta įveikti visas negandas.
Galimybės ir praradimai. Belgiškas iššūkis
Ypač įdomi ir vertinga J. Vitkaus karo mokslų linija, atskleidžianti, kaip brendo jaunas karininkas.
1927 m. pabaigoje J. Vitkui buvo pasiūlyta mokytis Belgijos karo mokyklos Inžinerijos skyriuje. Tuomet ši mokykla buvo prestižinė karo inžinierių kalvė, todėl reikėjo papildomo pasirengimo prieš stojamuosius egzaminus. Ką tik vedęs vyras daug savarankiškai mokėsi nepasitraukdamas iš tarnybos.
1928 m. rugsėjį J. Vitkus išvyko į Briuselį laikyti stojamųjų matematikos ir prancūzų literatūros egzaminų. Susipažinęs su studijų apimtimis jis parašė pirmąjį raportą Karo mokslo valdybos viršininkui, kuriame pateikė rekomendacijas dėl tolesnio karių rengimo. Jis atkreipė dėmesį, kad dėl rengimo skirtumų ir kalbos lietuviai greičiausiai nebus pajėgūs stoti tiesiai į trečią kursą ir primygtinai rekomendavo pradėti studijas nuo pradžių, sulyginant kalbos ir dalykų žinias.
Pranešu Tamstai, kad p. Krašto apsaugos ministeris prašė man atvykus Belgijon parašyti jam laišką. Briuselin atvykau š. m. rugsėjo 19 d. Pasisamdęs kalbai ir matematikai mokytoją ir užsirašęs į Berlitzo kalbos kursus mokausi kalbos ir kartoju matematiką. Pas Karo mokyklos viršininką dar nebuvau. Susipažinus per kapitoną Černių su visomis pastojimo mokyklon ir mokymosi sąlygomis turiu pranešti štai ką:
1. Pastoti į 3, jau aplikacinį kursą laikant nors ir paviršutinius patikrinamuosius egzaminus, bemaž nėra vilties, nes mano gautos žinios Aukštųjų Karininkų Kursų Statybos skyriuje iš aukštosios matematikos vos tinka pastojimui į 1 kursą ir be to dar šlubuosiu su prancūzų kalba.
2. Jei galima būtų pastoti į 3 kursą be egzaminų, veikiant pusiau diplomatiniu keliu, pulkininkui Lanskoronskiui ir Lietuvos konsului Belgijoj, tada galėčiau eiti tik tuos pritaikuomuosius dalykus, kurie mažiau susiduria su aukštąja matematika, pereinama 1 ir 2 kursuose. Sulig programos prisiųstos Karo mokslo valdybon. Pasak kapitono Černiaus, šioj Karo Mokykloj sulig ta programa aukštosios matematikos pereinama net daugiau nei Lietuvos Universiteto Matematikos Fakultete. Padėjęs visą savo energiją galėčiau išsilyginti ne kuriuos su matematika surištus dalykus, bet būtinose išvadose būtų dar abejotinas diplomo gavimas.
3. Pastojęs I-an kursan su jų kariūnais galėsiu pereiti taip platų matematikos kursą tik pridėjęs didesnį įsitempimą dėl kalbos silpnumo, negu tai tenka jų kariūnams. Bet užtat prisidėtų dar pora mokslo metų. Mokslas pirmam kurse prasideda š. m. lapkričio 2 d. Išsyk 2-an kursan visai nenori priimt.
Prašau todėl Tamstos patarti ir pranešti, kokiu būdu man veikti. Aš asmeniškai norėčiau pradėti nuo 1-o kurso dėl to, kad nedaryti sau ir kraštui gėdos vos vos laikantis dvejukėmis ir kad turėti tvirtą mokslišką pagrindą.
Vyr. leitenantas Vitkus
Tuometinė Karo mokslo valdyba greitai nesureagavo į šį raportą, J. Vitkus laikė egzaminus.
1928 m. gruodžio 1 d. laiške žmonai jis guodėsi, kad pirmi jo gyvenime egzaminai neišlaikyti, jo priimti bent klausytoju nesutinka ir pasiūlė po metų vėl laikyti egzaminus arba mokytis universitete nuo pirmojo kurso: „Nors stengiuos nesirūpint, atsiduot Dievo valiai, bet vis tiek nelabai sekasi, nes mano buvo sukaupta tiek pasiryžimo, tiek įtampos darbe, ir dabar visa tai sutrupėjo kaip prieš uolą. Parašysiu šiandien Vyriausybei raportą, bet ko prašysiu, nežinau pats. Greičiausiai turėsiu prašysi vyriausybės sutikimo pasilikti kokiam nors pulke ir laikyt egzaminus kitą metą, galėčiau prašyt, kad leistų stoti universitetan, bet jau mokslas visur prasidėjęs, egzaminai nelengvesni, be to gaučiau gyventi be stipendijos, vien su alga. Visiems karininkams, studijuojantiems ne karo mokslą bet kuriam universitete moka tik algą.“
Iš laiškų matyti, kad J. Vitkus Belgijoje gyveno labai taupiai ir dalį stipendijos skirdavo šeimos reikmėms.
1928 m. gale J. Vitkus grįžo į Kauną, kur toliau tarnavo Pionierių batalione. Lietuvos karinė vadovybė suprato, kad net ir labai gabiam karininkui per tokį trumpą laiką per sunku pasirengti egzaminams ir pažadėjo jam leisti kitais metais laikyti stojamuosius į tą pačią prestižinę mokyklą. Į Belgiją J. Vitkus grįžo po metų – 1929 m. liepą vėl ten komandiruojamas, intensyviai ruošiasi ir išlaiko stojamuosius egzaminus.
„Nors stengiuos nesirūpint, atsiduot Dievo valiai, bet vis tiek nelabai sekasi, nes mano buvo sukaupta tiek pasiryžimo, tiek įtampos darbe, ir dabar visa tai sutrupėjo kaip prieš uolą. Parašysiu šiandien Vyriausybei raportą, bet ko prašysiu, nežinau pats".
J. Vitkus
Yra išlikęs vyr. ltn. J. Vitkaus 1929 m. gruodžio 2 d. raportas Spaudos ir švietimo skyriaus viršininkui: „Pranešu Tamstai, kad š. m. lapkričio mėn. 25–28 d. išlaikiau stojamuosius egzaminus į Belgijos „Ecole Militaire section du Genie“. Mokyklon priimtas ir mokslą pradėjau eiti gruodžio 2 d.“
Toliau J. Vitkus išgyvendamas dėl Lietuvos kariuomenės prestižo raporte rašė: „Prašau Tamstos atkreipti dėmesį į sunkias pasiruošimo sąlygas ir ypatingai į plačią programą, labai prašokančią mūsų mokyklų programą, stojantiems panašion specialion mokyklon. Pasiruošimui svetima kalba tokiems pat egzaminams reikalinga siųsti kandidatus, manau, mažiausiai 7–8 mėn. anksčiau. Taip rašau iš savo praeitų metų liūdno patyrimo ir šių metų begalinio bėgimo, kurį turėjau padaryti, kad išvengus gėdos ne tik Lietuvai, bet ir sau asmeniškai...“
1930 m. balandį gavęs savaitę atostogų J. Vitkus trumpam sugrįžo į Kauną. Jis norėjo aplankyti padidėjusią šeimą ir paruošti ją kelionei į Belgiją. Liepos pabaigoje žmona Genutė su pusės metų sūnumi Vytautu atvyko į Briuselį. Šeima apsigyveno ne viengungiui karininkui, o šeimai pritaikytame bute Avenue du Diamant 146. 1933 m. Belgijoje gimė Rimgaudas.
1934 m. liepą J. Vitkus išlaikė baigiamuosius egzaminus. Prestižinę Karo mokyklą (École Militaire) jis baigė pagal pažangumą sąraše būdamas antras. Pirmas šiame sąraše buvo Belgijos princas Albertas.
Kariškio karjera
Iš Belgijos į Lietuvą Vitkų šeima grįžo 1934 metais. Neturėdama nuosavo būsto ji glaudėsi pas draugus, vėliau gavo nuosavą butą, jį keitė, kol galiausiai įsikūrė Panemunėje, kur iki šiol gyvena Vitkai.
J. Vitkui jo studijų metais buvo suteiktas kapitono laipsnis. J. Vitkaus studijų pažymėjime įrašyta: „Labai darbštus, labai sąžiningas, tinka visoms jo ginklo rūšies techniškoms tarnyboms, sugeba imtis kiekvieno specialaus mokslo.“ Po tarnybos jis buvo pripažintas karo inžinieriumi.
Tolesnei tarnybai paskirtas 1-ojo pionierių bataliono vado žinion. Už mokslams gautą stipendiją privalėjo atitarnauti kariuomenėje 15 metų 2 mėnesius ir 22 dienas. Tai būtų trukę iki 1950 m. sausio pabaigos...
Grįžęs į Lietuvą J. Vitkus kilo karjeros laiptais: 1936 m. jam buvo suteiktas majoro, o 1938-aisiais – pulkininko leitenanto laipsnis.
Dirbo Inžinerinio bataliono Technikos skyriaus viršininku, mokė šaulius. Už paskaitas Lietuvos šaulių sąjunga skirdavo honorarą, bet J. Vitkus jo atsisakydavo, palikdavo sąjungos reikmėms. Jo žmona G. Vitkienė giminėms skundėsi: „Juozelis nepraktiškas. Šeimoje trys berniukai, reikia įsirengti butą. Gavo valdišką butą – tik keturios sienos. Daug ko reikia, bet pinigų nėra, net savo uždirbto atlyginimo atsisakė.“
1938–1939 m. plk. ltn. J. Vitkus bendradarbiavo karinėje spaudoje. Jo straipsnius apie karo inžinerijos pionierius, priešlėktuvinės apsaugos slėptuves publikavo KARYS, „Trimitas“, „Kardas“.
1938 m. J. Vitkus pradėjo nuolat dėstyti karo inžinerijos dalykus Kauno karo mokykloje. Toje pačioje Karo mokykloje 1940-aisiais mokėsi ir Adolfas Ramanauskas. Po penkerių metų Dzūkijos miškuose sutikęs savo mokytoją Vanagas iš karto jį atpažino.
Lūžio metai
Po 1940 m. okupacijos J. Vitkus toliau dėstė Kauno karo mokykloje. Kadangi naujoji okupacinė valdžia keitė kariuomenės dalių vadus, Lietuvos kariuomenės likučius jungė prie Raudonosios armijos, tų metų rugsėjį Kauno karo mokykla buvo uždaryta, o atskira jos dalis prijungta prie 29-ojo teritorinio šaulių korpuso ir perkelta į Vilnių.
Šeimą palikęs Kaune į Vilnių persikėlė ir J. Vitkus. Privalėjo prisisiūti naujus Raudonosios armijos antsiuvus ir priimti pagal sovietų statutą pakeistą papulkininkio laipsnį. Dėl politikų nesugebėjimo išlaikyti Lietuvos nepriklausomybės kariškiai prieš savo valią buvo inkorporuoti į okupacinę armiją. Skaudžiai jautė moralinę prievartą, nes, vėlgi ne be politikų minkštakūniškumo, privalėjo laikytis karinės drausmės.
„Sveikinu Jus nuoširdžiai artėjančių švenčių proga, linkėdamas tikros sielos ramybės. Mes tuo tarpu visi sveiki. Nors pasaulis išprotėjo ir kaskart vis plačiau siautėja karas, bet kai dėl mūsų kampelio, aš vis didesnio pavojaus nelaukiu...“ (Iš 1941 m. kovo 8 d. atvirlaiškio šeimai.)
Dėl politikų nesugebėjimo išlaikyti Lietuvos nepriklausomybės kariškiai prieš savo valią buvo inkorporuoti į okupacinę armiją. Skaudžiai jautė moralinę prievartą, nes, vėlgi ne be politikų minkštakūniškumo, privalėjo laikytis karinės drausmės.
Tuo metu J. Vitkus jau galėjo nujausti, kad sovietinis saugumas įtraukė jį į numatomų suimti karininkų sąrašus. Taigi, šiame straipsnyje cituotas atvirlaiškis galėjo būti savotiškas gudravimas. Bet tik palankiai susiklosčiusios aplinkybės arba intuicija lėmė, kad J. Vitkaus neištiko toks pats likimas kaip jo studijų Belgijoje draugo Vinco Žilio, kuris išsiųstas dėstyti į Maskvos artilerijos akademiją buvo suimtas, o vėliau jau kaip kalinys išsiųstas į Rusijos šiaurę. Prasidėjęs karas J. Vitkų užklupo Vilniaus krašte, Pabradės-Švenčionėlių poligone. Karo mokykla gavo įsakymą trauktis į Rusijos gilumą. Būtent ši aplinkybė ir suteikė progą prievarta sovietų kariuomenėje laikomam karininkui ištrūkti.
„Mano brolis Juozas, kai traukėsi sovietai, važiavo į Rytus. Jis važiavo ir tam pačiam troke ar automobily (aš nežinau). Su politruku važiavo ir pulkininkas Dabulevičius. Kelyje lėktuvų antpuolis. Visi nuėjo nuo kelio. Kad nesubombarduotų, pasitraukė į laukus. Į rugių lauką pasitraukė ir Juozas, ir pulkininkas Dabulevičius, jiedu kartu. Pavojus praėjo, jie pasislėpė. Kokiam tai griovy. Nematomai. Tai ten dar juos švilpė, laukė ten dar, ieškojo, bet nerado. Bet nuvažiavo, paliko.“ (J. Vitkaus-Kazimieraičio brolio Valerijono interviu fragmentas iš A. Zalanskaitės dokumentinio filmo „Nepaprasta auka“.)
J. Vitkus su tarnybos draugu plk. ltn. Karoliu Dabulevičiumi nusiplėšė nuo uniformų raudonarmiečių ženklus ir padedami vietos gyventojų laimingai grįžo į Vilnių. Lietuvoje jau buvo prasidėjęs Birželio sukilimas, paskelbtas nepriklausomybės atkūrimas. Gyventojai po sovietinio teroro košmarų palankiai sutiko vokiečių kariuomenę.
J. Vitkus grįžo į Kauną, susisiekė su Lietuvos laikinąja vyriausybe ir apsivilkęs lietuvišką uniformą prisijungė prie tų, kurie mėgino atkurti ginkluotus lietuviškus dalinius.
Vokiečių okupacijos pradžioje J. Vitkus dirbo savisaugos dalinyje Vilniuje. Vilniaus savisaugos dalinių vadas plk. ltn. Antanas Špokevičius vokiečių priverstas 1941 m. rugpjūčio 11 d. išleido įsakymą, kuriuo šie daliniai buvo pavadinti Savisaugos tarnyba ir turėjo paklusti vokiečiams. Buvęs šių dalinių štabo viršininkas plk. ltn. K. Dabulevičius (tas pats, su kuriuo J. Vitkus sėkmingai paspruko nuo sovietų) 1941 m. rugpjūtį buvo paskirtas Vilniaus burmistru. Būtent jo rūpesčiu J. Vitkus pradėjo dirbti Vilniaus savivaldybės Butų ir turto skyriaus viršininku ir šitaip išvengė tarnybos pagalbinėje policijoje, kurią vėliau vokiečiai išnaudojo įvairiems savo tikslams.
J. Vitkus grįžo į Kauną, susisiekė su Lietuvos laikinąja vyriausybe ir apsivilkęs lietuvišką uniformą prisijungė prie tų, kurie mėgino atkurti ginkluotus lietuviškus dalinius.
Gruodį į Vilnių jis parsivežė visą šeimą. Tuo laikmečiu net ir vadovaujamas pareigas einančių asmenų atlyginimai buvo be galo maži. Pinigų vos užtekdavo pagal korteles išduodamam maistui įsigyti. Išlaikyti daugiavaikę šeimą Vitkams nebuvo lengva. Teko daug ir kantriai dirbti. J. Vitkus Butų ir turto skyriuje dirbo sąžiningai. Tai pastebėjo vokiečių administracinės tarybos viršininkas dr. Pense, kuris J. Vitkų pristatė apdovanoti antro laipsnio medaliu Rytų tautų atstovams už nuopelnus atkuriant Lietuvos generalinės srities ūkį.
Konspiracija sostinėje
Tuo pačiu metu J. Vitkus aktyviai dirbo ne tik Vilniaus savivaldybėje, bet ir pogrindyje. Yra žinoma, kad jis buvo pogrindinės organizacijos Lietuvių frontas Karinio skyriaus „Kęstutis“ štabo narys Vilniuje. Buvo svarstomi būdai ir ruošiamasi kovai tiek prieš vokiškuosius, tiek prieš sovietinius okupantus.
Šis J. Vitkaus gyvenimo etapas, ko gero, mažiausiai istorikų ištirtas ir daugiausiai žinomas iš to meto bendražygių prisiminimų.
„Teko asmeniškai pažinti plk. ltn. inž. J. Vitkų ir su juo dirbti „Kęstučio“ vadovybėje Vilniuje. Tai buvo didelis Lietuvos patriotas, labai mielas, kultūringas, kuklus, bet kartu stiprios dvasios žmogus. Vyras tylus, ramus, tiesus savo būdu. Nebuvo jis oratorius, o daugiau santūrus karys. Jis sugebėjo stebėti, spręsti ir veikti“, – JAV leidžiamame „Drauge“ 1972 m. rašė buvęs J. Vitkaus bendražygis A. Šiaulikalnis.
Kitas bendražygis, Lietuvių fronto štabo narys Edmundas Arbačiauskas-Arbas, savo prisiminimuose rašė: „Mano pirmas susitikimas su Generalinio Štabo pulkininku Juozu Vitkumi buvo 1942 m. rudenį pirmajame pogrindžio veiklos bendrame posėdyje. Ten aptarėme sunkią vokiečių okupaciją, sudarėme nerašytus apmatus slaptai pogrindžio veiklai. Visi buvome po priesaika: veiklos planų neišduoti, kad ir mirtis grėstų. Pulkininkas Vitkus savo intelektualumu, drąsa, sprendimų logika ir administracine patirtimi mums imponavo. Jis įgijo visų didelį pasitikėjimą. Jis savo kariniu pasiruošimu ir patirtimi bei dvasine galia, erudicija buvo tikras vadas ir vadovas. Idėjine ir praktine prasme.“
Nuo 1943 m. rudens Vilniaus krašte aktyviai pradėjo veikti lenkų partizanų Armijos krajovos (AK) būriai. Jie kovojo tiek prieš vokiečius, tiek prieš raudonuosius sovietų partizanus, tiek prieš lietuviškąją administraciją ir lietuvybės židinius Vilniaus krašte; jų siekis buvo atkurti Lenkiją pagal ikikarines 1939 m. sienas, taigi įskaitant ir Vilniaus kraštą. Priešišką lenkų partizanų veiklą stengėsi sušvelninti J. Vitkus. Remiantis Kazio Barono straipsniu „Dar apie Lietuvių ir lenkų santykius“ („Draugas“, 1992 m. liepos 14 d.), 1943 m. lapkričio 30 d. įvyko lenkų ir lietuvių pogrindininkų susitikimas. Lenkų pusei atstovavo Vilniaus apygardos AK vadas Aleksanderis Krzyżanowskis („Wilk“) ir du štabo karininkai, lietuviams atstovavo keli politikai bei lietuvių pogrindžio armijos organizatorius plk. ltn. J. Vitkus. „Pasikalbėjimai vyko labai malonioje atmosferoje, tačiau nebuvo priimti kokie nors bendri nutarimai. Mat lietuviai pareikalavo iš lenkų išsižadėti Vilniaus. <...> Po pasitarimo lietuviai įteikė prancūziškai parašytą memorandumą. Jis buvo pristatytas vyriausiajai AK vadovybei Varšuvoje“, – rašė K. Baronas. Manytina, kad memorandumą prancūzų kalba rašė J. Vitkus, nes gerai šią kalbą mokėjo.
1944 m. pradžioje gen. Povilo Plechavičiaus organizuotos Lietuvos vietinės rinktinės štabas siūlė J. Vitkui įsitraukti į rinktinės veiklą. Tuo tikslu atsiuntė raštą, kuriuo įpareigojo priimti Vilniaus miesto ir apskrities komendanto padėjėjo pareigas. Tačiau J. Vitkus siūlomų pareigų mandagiai atsisakė, motyvuodamas, kad jau turi kitą Vilniaus burmistro K. Dabulevičiaus slaptą įpareigojimą.
„Jis savo kariniu pasiruošimu ir patirtimi bei dvasine galia, erudicija buvo tikras vadas ir vadovas. Idėjine ir praktine prasme.“
Edmundas Arbačiauskas-Arbas
Yra žinoma, kad nuo 1942 m. rudens J. Vitkus dėstė Lietuvos laisvės armijos organizuotoje pogrindinėje karo mokykloje. Čia jis dirbo iki 1944 m. pavasario. Tuo metu, baimindamasis gestapo arešto, jau dažnai nenakvodavo namuose.
Iš tų laikų J. Vitkaus duktė Jūratė prisimena mamos nerimą, kai naktį ilgai nesulaukdavo vyro, grįžtančio iš pogrindinių susirinkimų ir karinio mokymo mokyklų. „Mama nemiegodavo laukdama. Kartą, – prisimena Jūratė Vitkutė, – tėtis tyliai nusiavęs batus įėjo pirštų galiukais į miegamąjį. Mama sėdėjo lovoje. „Tai tu dar, pupyte, nemiegi?“ „Pupytė“ staiga šėrė ranka per veidą ir pravirko. Penkis mažamečius vaikus „pupytė“ turėjo pamaitinti, apginti nuo bado; kortelių daviniai buvo menki, vyro alga maža, be to , bet kuriuo metu galėjo jo netekti...“
Išsiskyrimo nuojautos
1944 m. gegužę Vilniuje darėsi nebesaugu, artėjo frontas, todėl, siekdamas apsaugoti vaikus ir žmoną, šeimą J. Vitkus pervežė į Kauną, į Panemunę. Pats tuo metu dar liko dirbti Vilniuje, tačiau nebeilgai. Frontui artėjant prie Lietuvos sostinės, visas civilinis darbas nutrūko. Daug kas traukėsi į Vakarus. 1944 m. liepos 12 d. J. Vitkus, atsisveikindamas su pasitraukti nusprendusiu savo broliu Valerijonu, tepasakė: „Aš iš savo žemės nė žingsnio, toks mano nusistymas, tik šeima man kelia rūpesčio.“
Paskutinėmis 1944-ųjų liepos dienomis į Kauną be mūšių įžengė sovietų kariuomenė.
1944 m. rugpjūtį Vitkų šeima praleido kartu. Sovietiniai okupantai vis varinėdavo prie sugriautų tiltų atstatymo darbų.
Nepaisydamas pavojų, J. Vitkus pusiau pėsčiomis, pusiau pakeilevingomis mašinomis buvo nuvykęs į Vilnių. Slapčia pasišnekėjo su buvusiais kaimynais. Paaiškėjo, kad jo namuose Vilniuje ne kartą lankėsi sovietų pareigūnai, nuolat jo ieškojo, bet nerado, o butą apiplėšė ir vėliau jame įsikūrė „Smerš“ karininkai. 1944-aisiais NKVD jau turėjo pakankamai daug informacijos apie aktyvius Lietuvos kariuomenės karininkus. Grėsmė ir įtampa augo. Teko į Kauną grįžti tuščiomis. Buvo nepaprastai sunku: J. Vitkus turėjo didelę šeimą ir nebeturėjo darbo, o visos pastangos ką nors susirasti buvo bevaisės. Daug kas žinojo apie jį kaip aukšto rango karininką, todėl bijojo rizikuoti. Bet J. Vitkus rizikavo – lapkritį jis vėl lankėsi Vilniuje, kur susitiko su iš Rusijos grįžusiu mokyklos laikų draugu, dabar aukštu valdininku, tačiau ir šis niekuo negalėjo padėti.
Nuo 1944 m. lapkričio savo namuose Kaune jau nebebūdavo – apsilankydavo tik kaip svečias; dėl savo ir šeimos saugumo J. Vitkus tikslingai tolo nuo miestų šurmulio. Prasidėjo partizaninio pasipriešinimo sovietų okupacijai etapas.
Tęsinys – kitoje dalyje.
Šis tekstas publikuotas Lietuvos kariuomenės žurnalo „Karys“ 2022 m. pirmajame numeryje.
