Kultūra

2021.10.11 20:35

Lenkų kritikas: lietuvių teatro nebėra, vyksta lenkų režisierių invazija, jaunoji lietuvių karta – užkimštomis burnomis

LRT.lt2021.10.11 20:35

Lenkų teatro kritikas Lukaszas Drewniakas svetainėje „Teatralny.pl“ paskelbė straipsnį, kuriame išsako nerimą dėl dabartinių lietuviško teatro tendencijų ir perspektyvos: lietuvių garsenybės traukiasi arba kartoja save, jų vietą teatrų vadovų pageidavimu okupuoja lenkų režisieriai, o dėl šios kolonizacijos kenčia jaunieji Lietuvos kūrėjai – iš jų atimama viskas. „Institucijos, susijusios su lyderiais, buvo pasiruošusios atimti viską iš jaunų Lietuvos kūrėjų ir neleisti jiems konkuruoti su milžinais“, – tvirtina teatralas.

Sakoma, per nuotolį kai kurie dalykai matomi geriau, nei žvalgantis iš vidaus. L. Drewniako straipsnis „Vade, nevesk mūsų į Vilnių!“ publikuojamas Lenkijos teatro svetainėje „Teatralny.pl“.

Kritikas prisipažįsta, kad jam visada rūpėjusi Lietuvos teatro situacija, todėl tiesiog privaląs imtis itin jautrios temos – perteklinio Lenkijos teatro atstovavimo Lietuvoje. Iš pradžių jis išvardija solidžią virtinę lenkų teatro garsenybių, kurių veikalai pastaraisiais metais buvo inscenizuoti Lietuvoje: tai dramaturgas Tadeuszas Slobodzianekas („Mūsų klasė“, rež. Yana Ross), Krystianas Lupa („Didvyrių aikštė“, „Austerlicas“), dramaturgas Michalas Walczakas (Rūtos Vanagaitės „Mūsiškių“ adaptacija), Jacekas Glombas („Stotelė“), Lukaszas Twarkowskis („Lokys“, „Respublika“), Anna Smolar ir scenografas Michalas Buszewiczius („Slow Motion“), Agata Duda-Gracz („Tarp Lenos kojų, arba Švenčiausios Mergelės Marijos mirtis“), Janas Klata („Borisas Godunovas“), Grzegorzas Jarzyna („Soliaris 4“).

Būdamas lenkų teatro kritikas ir simpatikas, L. Drewniakas džiaugiasi Lenkijos režisierių populiarumu ir jiems rodomu dėmesiu kaimyninėje šalyje. Tačiau tokia invazija, net „kolonizacija“, jo manymu, gali užkirsti kelią jaunų vietinių režisierių kūrybai.

„Nepamirškime, kad Lietuva – maža 3 mln. gyventojų šalis, joje valstybinių teatrų mažiau nei vienoje Varšuvoje. <...> Iš viso lietuviai turi devynis teatrus. Devynis! Kuriuose visada jiems buvo arba per ankšta, arba per tuščia“, – teigia L. Drewniakas.

Anot jo, nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios Lietuvos teatro scenoje karaliavo gigantai Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas ir Oskaras Koršunovas. Į „didįjį šešetą“ dar pavyko pakliūti Cezariui Graužiniui, Gintarui Varnui ir jų mokytojui Jonui Vaitkui.

O išraiškingų debiutų, pasak kritiko, trūko, skųstasi dėl jaunųjų kūrėjų silpnumo. „Akivaizdų kadrų trūkumą arba mokymo proceso klaidas mėginta taisyti pritraukiant arba disidentų emigrantų (dukart nesėkmingai sugrįžti bandė garsusis Jonas Jurašas), arba užsienio kūrėjų – danų, suomių ir rusų“, – atkreipia dėmesį L. Drewniakas.

Anot jo, Lietuvos teatro prekių ženklas Europoje rėmėsi unikalia teatro kalba, atsiradusia iš Nekrošiaus, Vaitkaus, Tumino ir Koršunovo dialogo. „Iš esmės reikėtų pasakyti, kad ji radosi iš kitų kūrėjų reakcijos į Nekrošiaus estetiką“, – dar patikslina rašinio autorius.

Lietuviai eksportuodavo savo režisierius į Europą ir Rusiją, teatrai nuolat gastroliavo pasaulyje, užsienio festivaliai kovojo dėl lietuviškų premjerų, o gimtinėje jų, pasak kritiko, trūko.

„Ir niekam iš jaunų kūrėjų nepavykdavo užpildyti tuštumos, likusios iškeliavus meistrams. Nebuvo įmanoma gyventi, dirbti, maištauti, nes institucijos, susijusios su lyderiais, buvo pasiruošusios atimti viską iš jaunų Lietuvos kūrėjų ir neleisti jiems konkuruoti su milžinais. Niekas nenorėjo jaunų kūrėjų ir tuo pat metu visi jų laukė. Buvo rašoma apie vis naujas iššvaistytas kartas. <...> Jie nefunkcionavo Europoje, jų spektakliai buvo nesuprantami Lietuvos žiūrovams. O Nekrošius, Koršunovas ir Tuminas laikyti pasaulinėmis žvaigždėmis“, – teigia L. Drewniakas.

Galiausiai R. Tuminas sulaukė kvietimo vadovauti Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatrui, „įveikė vėžį ir tapo Rusijoje imperiniu kūrėju, į kurio spektaklius iki šiol vaikšto pats Putinas. Vilniuje Tuminą nustojo mylėti ir gerbti.“

Savo ruožtu O. Koršunovas, pasak publikacijos autoriaus, sugadino keletą prestižinių pastatymų Europoje, „tačiau, laimei, dėl kelių spektaklių, kurtų Rusijoje, ir vieno Norvegijoje („Mūsų klasė“) jo silpnėjanti pozicija buvo išsaugota“. Pasak L. Drewniako, C. Graužinis „pradingo“ Graikijoje, G. Varnas „liko nustumtas į šešėlį“, J. Vaitkus po #metoo skandalo užsisklendė Lietuvos rusų dramos teatre, o E. Nekrošius išėjo visiems laikams.

„Joks kūrėjas, debiutavęs po 2000-ųjų, nepelnė tokio pripažinimo, kurį būtų galima gretinti su minėtų kūrėjų prestižu. Niekas negalėjo užtikrinti Lietuvos teatrui tolesnio festivalinio triumfo“, – tvirtina Lenkijos teatro kritikas.

Vilties, pasak jo, teikė Y. Ross. Manyta, kad būtent ji perims Lietuvos teatro lyderio estafetę, tačiau kūrėja įsisuko į europines surtartis, ėmė vadovauti teatrui Šveicarijoje. Ir tada, anot L. Drewniako, tuometis Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga „išgalvojo“ Krystianą Lupą.

„Viskas įsibėgėjo. „Didvyrių aikštės“ sėkmė parodė, kiek daug gali duoti Lietuvai lenkų kūrėjai iš aukščiausios lentynos. <...> Lenkijos režisieriaus nuopelnu Lietuvos teatras išliko superlygoje“, – rašo teatralas.

K. Lupos asistento L. Twarkowskio „Lokis“, anot kritiko, taip pat šokiravo vietinius žiūrovus moderniausiomis pasakojimo galimybėmis. „Pats mačiau, kaip kentėjo O. Koršunovas, neapgalvotai išsiruošęs į „Lokį“ prieš „Tartiufo“ premjerą. Kentėjo, nes suvokė, kad šiuos spektaklius skiria epocha, kad staiga atsibudo stalčiuje su užrašu „Senas teatras“, – prisimena recenzentas.

Vis dėlto, pasak L. Drewniako, K. Lupos ir L. Twarkowskio sėkmė parodė, kad „Lietuva vis dar gali pasigirti rimtais sceniniais argumentais – tuntais fenomenalių Nekrošiaus, Vaitkaus ir Koršunovo išauklėtų aktorių, pasiruošusių darbui ir atvirų kitokiam teatrui“.

A. Liugos meninę ir komercinę sėkmę, anot kritiko, suskato kartoti kiti Lietuvos teatrų direktoriai. Dėl šios priežasties lyg iš gausos rago pasipylė lenkų režisierių premjeros. Jose, pasak L. Drewniako, slypi pažadas nuvykti jei ne į tarptautinį, tai bent į Lenkijoje vykstantį teatro festivalį. „Tad kaip čia neinvestavus į gabius lenkus?“ – ironiškai klausia straipsnio autorius.

Jis nesistebi lenkų kūrėjais, kurie nori pasinaudoti galimybe susitikti su intriguojančiais lietuvių „aktoriais, kurie iki šiol buvo progresyvaus teatro nuošalyje“. Vis dėlto, anot jo, Lietuvos teatrų vadovų pozicija verta nuostabos.

„Lenkų režisierių mada – dviašmenis kardas. Žinoma, visi jūs, ponai, kuriate teatro hitus, svajojate apie spektaklių eksportą, teatro pamoką žiūrovams ir vietos kūrėjams, tačiau dėl viso to kenčia jaunoji Lietuvos teatro režisierių karta“, – pabrėžia L. Drewniakas.

Ir pamini Kamilę Gudmonaitę, anot jo, vieną talentingiausių Lietuvos jaunųjų teatro kūrėjų, kuri gali tik pasvajoti apie K. Lupos, G. Jarzynos ar L. Twarkowskio biudžetus. E. Nekrošiaus mokinys Adomas Juška, atrastas A. Liugos, taip pat nėra Jaunimo teatro vizitinė kortelė.

„Po Nekrošiaus mirties ja tapo K. Lupos, tylomis užimančio mirusios legendos vietą, kūrinys („Austerlicas“, – LRT.lt). Jo nuopelnu lietuviai nejaučia didelio teatro trūkumo. Jie pradeda mylėti lenkų teatrą, nes jų pačių teatras miršta arba neturi ryškių kortų savo kaladėje“, – teigia L. Drewniakas.

Kritikas spėja, kad keletą artėjančių sezonų jo kraštiečiai bus lenkiškų ekskursijų į lenkiškus spektaklius Lietuvoje liudininkai: „Į Lenkijos festivalius taip pat važiuos Lupos, Klatos, Jarzynos, Dudos-Gracz premjeros. Nes kam rizikuoti nežinomu jaunu kūrėju, jei užsienyje dirbantys mūsiškiai (lenkai, – LRT.lt) garantuoja kokybę?“

Tačiau lenkui „iš lietuviškos sielos gelmių“ kyla klausimas, ar tokiomis aplinkybėmis galės užaugti nauja triumfo išalkusi Lietuvos teatro kūrėjų karta. Ir atsako: „Neturiu menkiausio supratimo. Kol kas panašu į tai, kad jai užčiaupė burną.“

„Situacija, kai davėme lietuviams K. Lupą su „Didvyrių aikšte“, o mainais gavome E. Nekrošiaus „Vėlines“, man buvo aiški. Nes būtent taip atrodo mainai ir tikras tarptautinis bendradarbiavimas. O dabar siunčiame į Lietuvą 6–7 režisierius, kurie nudrenuoja teatrų, ministerijų ir miestų biudžetus, o mainais tik į „Teatr Bagatela“ atvyksta G. Varnas, kurio spektaklio („Gyvenimas – tai sapnas“) niekas nematė ir neaprašė“, – piktinasi L. Drewniakas.

Jis prieina išvadą, kad unikalus Lietuvos teatras jau nustojo egzistuoti. Jo trupinius dar stengiasi surinkti O. Koršunovas, „perdirbdamas senus savo ir Nekrošiaus triukus ir skiriamuosius ženklus“. „Tačiau visa tai tik dūmų uždanga, kaip parodė Gdanske jo statytas „Otelas“, – teigia kritikas.

L. Drewniakas ragina tėvynainius režisierius darbui Lietuvoje imtis vietinių temų, autorių, reiškinių, užuot kartojus savo lenkišką repertuarą. „Bus truputį gaila, jei Nekrošiaus palikimą užtemdys lenkų kūrėjų iš Europos atvežti universalūs inscenizacijų raktai“, – pabrėžia jis.

Vengras Arpadas Schillingas, pasak lenkų kritiko, – geras variantas, o belgas Janas Fabre – vargu. „Gali paaiškėti, kad viltį praradę lietuviškų teatrų vadovai ir vadybininkai <...> kvies pas save visas pasenusias ir susikompromitavusias Europos teatro žvaigždes“, – nuogąstauja kritikas.

Anot jo, jaunųjų Lietuvos režisierių karta tampa antros kategorijos artistais. „Niekas nenorės su jais rizikuoti, kadangi gali rinktis iš daugybės Lenkijos režisierių – patikrintų, profesionalių, turinčių patirties Europoje. Kol mano vidinis lenkas kvailai triumfuoja, manyje tūnantis lietuvis jaučia nerimą“, – baigia savo straipsnį L. Drewniakas.

Padedant Darijušui Malinovskiui parengė Mindaugas Klusas

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt