Rusijai okupavus Krymą, iškilo natūralus klausimas: o kas bus, jei toliau sąraše esame mes? Kilo patriotizmo banga, parama kariuomenei, prisiminti ir partizanai. Juk jie yra ryškiausias pasipriešinimo pavyzdys. Tačiau ar pastebėjote, kad šiandien partizanų tema jau pamirštama, nuėjusi į paraštes. Viešajame gyvenime dominuoja kiti klausimai.
Tačiau geopolitinės grėsmės niekur nedingo. Galima sakyti, kad jos sustiprėjo, nes pasaulis tapo dar labiau nestabilus ir iškilo daugiau konfliktinių židinių. Europos Sąjunga, NATO turi gausybę iššūkių, o Vakarų visuomenės yra varginamos nesibaigiančių kultūrinių karų, kuriuos pakursto išorės jėgos, norėdamas susilpninti mūsų civilizaciją.
Tad ar išmokome partizanų pamokas? Manau, kad ne, ir nelabai bandėme juos suprasti. Partizanų atminimo pagerbimas, įvairios akcijos – visa tai yra gerai, tačiau ar suprantame tuos vyrus ir moteris, kurie pasiryžo priešintis. Kodėl žmonės, kurie galėjo vienaip ar kitaip prisitaikyti prie okupacinės valdžios, nusprendė geriau mirti ir savo mirtimi liudyti pasipriešinimą terorui ir neteisybei?
Tokių buvo absoliuti mažuma, tačiau jie rado jėgų priešintis. Iš kur jie sėmėsi stiprybės? Juk puikiai suprato, kad sovietų valdžios nenugalės, tačiau tikėjosi, kad jų mirtis bus pavyzdys siekti laisvės ateities kartoms. Ir jie buvo teisūs. Sąjūdžio karta iškovojo laisvę. Tačiau laisvę reikia puoselėti.
Kokias šiandien visuomenėje turėtume diegti vertybes, kad ta pasipriešinimo dvasia neišnyktų? Į šį klausimą neatsakysime, kol nesuprasime partizanų pasirinkimo motyvų. Kokiomis jie vertybėmis vadovavosi? Kaip jie sugebėjo palikti šeimą, tėvus, vaikus ir išeiti į mirtį? Ne tik apie tai, bet ir apie partizanų vaikus nėra jokių rimtesnių studijų. Kaip jie išgyveno sovietmetį, kaip tai paveikė jų likimus? O jos būtinos, jei galvojame apie tikrą pilietinį pasipriešinimą, o ne tik popierinį.
Juk nepakanka parengti strategiją, padaryti konferenciją ir galvoti, kad jau visuomenė yra pasiruošusi pilietiniam nepaklusimui galimos okupacijos atveju. Tad gimsta liūdna mintis – partizanų patirtis nėra įvertinta, jų atminimas vis dar fasadinis.
Tokių buvo absoliuti mažuma, tačiau jie rado jėgų priešintis. Iš kur jie sėmėsi stiprybės? Juk puikiai suprato, kad sovietų valdžios nenugalės, tačiau tikėjosi, kad jų mirtis bus pavyzdys siekti laisvės ateities kartoms. Ir jie buvo teisūs. Sąjūdžio karta iškovojo laisvę. Tačiau laisvę reikia puoselėti.
Puiku, kad pagaliau yra prabilta apie pilietinį pasipriešinimą tuo atveju, jei mus okupuos. Tačiau man kyla kitas klausimas: o ar yra įvertinta Lietuvos disidentų patirtis? Pasibaigus ginkluotai kovai, pasipriešinimo dvasią palaikė būtent jie. Ir vėl iškyla tas pats klausimas: ką daryti, kad tokių disidentų būtų ne keletas, o žymiai daugiau? Beje, galingiausia pasipriešinimo jėga sovietiniu laikotarpiu buvo Bažnyčia. Tai ir „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos“, kurią redagavo tuometinis kunigas Sigitas Tamkevičius, leidimas, tai ir tūkstančių paprastų kunigų tylus nepaklusimas sovietų valdžia. Ir tikėjimo nepraradę Lietuvos žmonės.
Kai valdžios atstovai kalba apie pilietinį nepaklusimą, man iškyla klausimas, ar tikrai yra suprasta disidentų patirtis? Kol rimtai nebus apsvarstyta mūsų pasipriešinimo istorija, kol nebus suvokti giluminiai to pasipriešinimo motyvai ir varomosios jėgos, tol mūsų pilietinio pasipriešinimo strategijos liks popierinės.
O jei to mes neugdysime, jei galutinai paskęsime tarpusavio rietenose, jei politikai vis dar galvos, kad geriausias būdas pasiekti populiarumo yra visuomenės skaldymas, tai tikrai kurioje nors nedraugiškoje šalyje gims planas, kaip tuo pasinaudoti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
