Nuomonės

2021.09.28 13:17

Gražina Bielousova. Atsakymas D. Šakalienei. Ar ir mes eksportuosime žmogaus teisių krizes?

Gražina Bielousova, religijotyros ir antropologijos doktorantė Duke universitete, JAV, LRT.lt2021.09.28 13:17

Socialdemokratų partijos narės Dovilės Šakalienės siūlomas migrantų krizės sprendimas – steigti migrantų centrus trečiosiose šalyse yra tiesus kelias į dar gilesnę žmogaus ir pabėgėlių teisių krizę. Būtent tokia labai reali įvykių baigtis pasitarnaus tam, kad Baltarusijos režimas nukreiptų dėmesį nuo žmogaus teisių pažeidimų savo šalyje ir sukurtų Lietuvos kaip nedemokratiškos ir neeuropietiškos valstybės įvaizdį.

Niekas nepalieka namų, jei namai neišveja
ugnim po kojom,
karštu krauju pilve.
Niekad negalvojai, kad taip pasielgsi,
kol ašmenys neišdegino grėsmės
tavo kakle,
bet net ir tada nešeisi savo himną po
kvėpsniais.
Suplėšei pasą tik oro uosto tualete
Raudodama, nes popieriaus pilna burna
supratai, kad ten nebegrįši.

Turi suprasti,
kad nieks nesodina į valtį vaikų,
jei vanduo nesaugesnis už žemę.
Nieks delnų nenusvyla
po traukiniais
tarp vagonų,
nieks nepraleidžia dienų ir naktų vilkiko pilve
misdamas laikraščiais, jei nukeliautos mylios
nereiškia daugiau nei kelionės,
nieks nenori būt mušamas,
gailimas

(Warsan Shire, „Namai,“ straipsnio autorės vertimas)

Tokiais iš Somalio kilusios britų poetės Warsan Shire žodžiais prieš kelerius metus dalinosi daugybė žmonių socialiniuose tinkluose, kai kiekvienas laikraštis ir naujienų portalas spausdino Viduržemio jūroje nuskendusių vaikų ir spyriais migrantus tramdančių žurnalistų Vengrijoje nuotraukas. Tuomet ir mes buvome greiti gailėtis ir smerkti, turbūt todėl, kad migrantų krizė atrodė kažkur ten, toli, todėl, kad ji tiesiogiai nelietė Lietuvos.

Be abejo, nenoro priimti migrantus ir priešinimosi migrantų kvotoms netrūko ir tada, tačiau niekas neprilygsta tai retorikai, kurią matome šiandien, kai Baltarusijos režimas naudojasi migrantais iš Irako, ieškančiais saugumo ir geresnio gyvenimo, tam, kad destabilizuotų padėtį Lietuvoje ir dirbtinai eskaluotų Lietuvos kaip žmogaus teisių pažeidėjos įvaizdį. Drįsčiau teigti, kad matant tai, koks požiūris į šią situaciją laimi kovą dėl viešosios nuomonės formavimo, Aliaksandrui Lukašenkai puikiai sekasi siekti savo tikslų.

Kritikuoti akivaizdžiai ksenofobišką požiūrį labai lengva, tačiau man didesnį nerimą kelia tai, kokia pozicija yra pristatoma kaip pragmatiška, racionali, netgi gailestinga. Čia aiškiausiai girdimas Dovilės Šakalienės, socialdemokratų partijos pirmininkės pavaduotojos ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narės, požiūris. Ji, lygiuodamasi į Danijos migracijos ir integracijos ministro Mattio Tesfaye‘o politiką, siūlo ir Lietuvai pasekti šios šalies pėdomis. Kokių konkrečių veiksmų nori imtis Danija ir ko mes esame skatinami siekti?

Šią vasarą Danijoje priimtas migracijos įstatymas leistų šaliai trečiosiose šalyse steigti migrantų prieglobsčio centrus ir tuomet, kai juose būtų apgyvendinti migrantai, spręsti, kas vertas gauti prieglobstį, o kas ne, ką gražinti atgal į tėvynę, o ką gal ir pati trečioji šalis imtųsi priglausti. Atrodytų logiška: laimi visi. Priimančios šalys nėra apkraunamos skubiu poreikiu atskirti, kas tikrieji pabėgėliai, o kas – ekonominiai migrantai, laikinojo prieglobsčio šalys gauna pelną iš migrantų centrų finansavimo, o ir atvykėliai gauna prieglobstį bei užtikrinami jų būtinieji poreikiai. D. Šakalienė netgi siūlo tokius migrantų centrus steigti nepernelyg toli, tad ir logistinių problemų mažiau, ir žmogaus teises užtikrinti lengviau.

Tačiau paanalizuokime, kaip realiai veikia toks modelis. Kol kas vienintelė valstybė, kuri naudojo ofšorinį migrantų valdymo modelį, kai prieglobsčio prašytojai apgyvendinami ne pačioje šalyje, o kažkur kitur, yra Australija. Nuo 2001 iki 2007 ir nuo 2012 iki 2016 metų į Australiją be reikiamų kelionės dokumentų atvykę žmonės buvo siunčiami į Nauru saloje esantį Regioninį migrantų priėmimo centrą, kur laukdavo Australijos sprendimo dėl prieglobsčio. Be to, Australija pažadėjo Nauru 20 mln. dolerių investicijų šalies ekonomikai kelti. Panašius centrus Australija buvo anksčiau įkūrusi ir Kalėdų saloje bei Manuso saloje Papua Naujojoje Gvinėjoje. Tad viskas veikė beveik lygiai taip, kaip dabar Danija norėtų spręsti savo problemas.

Tačiau 2012 m. „Amnesty International“ organizacijos atstovai apsilankę Nauru sąlygas pabėgėlių centre pavadino „žmogaus teisių katastrofa“ ir „toksišku nežinios, neteisėto sulaikymo ir nežmoniškų sąlygų mišiniu“. Tad kas ten vyko? Migrantai, patalpinti centre, beveik neturėjo prieigos prie medicinos paslaugų, tuo labiau prie psichinės sveikatos specialistų; periodiškai trūko vandens; centras buvo perpildytas: nors buvo skirtas apgyvendinti 800 žmonių, jame gyveno net daugiau nei 1400; vaikams nebuvo mokyklų; samdyti apsaugos darbuotojai skirdavo neproporcingai dideles bausmes už prasižengimus, o centro gyventojai iš nevilties dėl vilkinamų procedūrų ir nežinios dažnai mėgindavo atimti sau gyvybę arba susižalodavo.

Migrantai nėra atliekos, ir „trečiosios šalys“ nėra sąvartynai.

Moterys ir vaikai patirdavo seksualinį smurtą, nors apie tai buvo pranešta atsakingoms institucijoms, jos pusantrų metų nesiėmė veiksmų. Dėl sąlygų centre Australiją kritikavo ir „Human Rights Watch“, ir Jungtinės Tautos, ir daugelis kitų tarptautinių organizacijų, stebinčių ir vertinančių žmogaus teisių padėtį pasaulyje. 2013 m. migrantai, neištvėrę sąlygų centre, sukėlė riaušes.

Situaciją blogino ir tai, kad Nauru valdžia stipriai apribojo žurnalistų ir visuomeninių organizacijų prieigą prie centro. Vizų kainos pakilo 40 kartų, o mokestis už jas nebuvo grąžinamas, net jei viza ir nebuvo suteikiama. Vizos negavo net ir tokių žiniasklaidos priemonių kaip „Al Jazeera“, „The Guardian“ ir „ABC News“ atstovai. Be to, 2014 m. Australijoje buvo priimtas įstatymas, kuris kriminalizavo informacijos, susijusios su saugumu, perteikimą, o į šią kategoriją įtraukė ir su migrantų centrais susijusius klausimus. Centro darbuotojai, įskaitant ir mokytojus bei medicinos personalą, negalėjo dalintis jokia informacija apie savo darbą: už tokį prasižengimą grėsė ne tik teisinė atsakomybė, bet ir kalėjimas.

2016 m. dėl tarptautinio spaudimo Manuso saloje esantis centras buvo uždarytas ir Australija įsipareigojo sumokėti daugiau nei 70 mln. dolerių kompensaciją ten laikytiems migrantams už žmogaus teisių pažeidimus. Tais pačiais metais šalis nustojo siųsti migrantus ir į Nauru, tačiau šiais metais sutartis tarp Nauru ir Australijos buvo pratęsta ir panašu, kad nepaisant kritikos ir spaudimo, ten esantis migrantų centras patyliukais buvo atgaivintas.

Tad Danijos siūlomas modelis jau buvo išbandytas, sukritikuotas, nuteistas, dabar vėl prikeltas. Danija dairosi migrantus iškelti už Europos ribų, nusitaikė į Ruandą. Be abejo, Ruanda yra parankus pasirinkimas, nes ji, kaip ir Nauru, yra priklausoma nuo Vakarų ekonominės paramos ir realiai atsisakyti tokio pasiūlymo ji negali. Nepaisant to, kad praėjo beveik 30 m. po genocido ir etniniai konfliktai šalyje prislopo, Ruanda vis dar atsiduria žmogaus teises stebinčių organizacijų akiratyje dėl žmogaus teisių pažeidimų. O jų spektras – itin platus: nuo politinių represijų ir politiškai motyvuotų nužudymų iki neteisėto kalinimo, spaudos ir žodžio laisvės apribojimų bei persekiojimo už lytinę tapatybę bei seksualinę orientaciją. 2018 m. Ruandos nacionalinė žmogaus teisių komisija pati pripažino, kad pasienio pareigūnai nušovė bent 12 migrantų iš Demokratinės Kongo respublikos, jie bandė kirsti šalies sieną. „Human Rights Watch“ duomenimis, pareigūnai šioje situacijoje panaudojo perteklinį smurtą.

Tad Danija iš esmės siekia eksportuoti žmogaus teisių krizę į šalį, kuri ir taip negali užtikrinti žmogaus teisių nei savo piliečiams, nei migrantams. Čia galima būtų ilgai kalbėti apie tai, kodėl situacija Ruandoje yra tokia, kokią turime šiandien (trumpai tariant – tai kolonializmo ir eksploatacinės Vakarų užsienio politikos pasekmė), tačiau Danijos siūlomas sprendimas sukurs dvigubą problemą, kuri mastu rizikuoja pranokti net ir Australijos „Ramiojo vandenyno sprendimą“. Dėl spaudos ir žodžio laisvių ribojimų Ruandoje galime būti beveik užtikrinti, kad žiniasklaidos priemonės susidurs su kliūtimis, kai norės nušviesti situaciją. O viešumas yra vienintelis žmogaus teisių garantas. Tokį Danijos įstatymą dėl grėsmės migrantų teisėms pasmerkė ir Jungtinės Tautos, ir Europos Komisija, jos atstovas Adalbertas Jahnzas teigė, kad toks įstatymas „pamina tarptautinės viso pasaulio pabėgėlių apsaugos sistemos pamatus“.

Tad Danija iš esmės siekia eksportuoti žmogaus teisių krizę į šalį, kuri ir taip negali užtikrinti žmogaus teisių nei savo piliečiams, nei migrantams.

Kad tokios baimės yra pagrįstos, galime matyti vos pažvelgę į situaciją Ruandoje. UNICEF duomenimis, šiuo metu vos 57% Ruandos gyventojų gali rasti saugaus geriamojo vandens šalia namų; tik 64% turi tinkamą sanitarinį mazgą. Beveik 40% šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos; 1 iš 5 namų ūkių neturi pakankamai maisto, 35% vaikų iki 5 m. kenčia nuo sulėtėjusios raidos dėl skurdo ir bado. Tokiomis sąlygomis užtikrinti reikiamas sąlygas perkeltiems migrantams beveik neįmanoma. Iš pačios Ruandos žmonės bėga dėl nepriteklių ir priespaudos. Tad iš tiesų Danija kuria ir migrantų teisių krizę, ir įgalina dabar Ruandą valdantį režimą bei prisideda prie ekonominės nelygybės kūrimo. Ar iš tiesų ir mes norime prie to prisidėti?

Tokia Danijos politika nėra stebėtina, todėl kad ji iš Afrikos žemyno pelnosi dar nuo XVII a., kai įkūrė pirmąsias kolonijas Vakarų Afrikoje (dabartinėje Ganos teritorijoje) ir aktyviai dalyvavo prekyboje pavergtais žmonėmis. Dabartinė politika iš esmės tęsia neokolonijinį modelį. Danija, mojuodama humanitarinės pagalbos ir investicijų masalu, kurio Ruanda nėra pajėgi atsisakyti, ruošiasi perkelti nepageidaujamus elementus iš savo šalies į „Juodajį žemyną“. Tačiau tokios investicijos iš esmės reiškia, kad Ruanda išlieka susaistyta ir priklausoma nuo Danijos, o ši ir toliau iškrausto savo problemas už Europos ribų, eksportuoja savo plastiko atliekas į Malaiziją ar Europos Sąjungoje uždraustus chemikalus į mažiau išsivysčiusias šalis. Šiuo atveju lygiuotis į Daniją yra tas pats, kas prašytis būti įrašytiems į gėdinguosius istorijos puslapius.

Migrantai nėra atliekos ir „trečiosios šalys“ nėra sąvartynai. Nors iš Dovilės Šakalienės pasisakymų galime susidaryti įspūdį, kad tarp prie mūsų sienos atsiduriančių svetimšalių vos vienas kitas yra „tikrasis pabėgėlis,“ o visi kiti – oportunistai „ekonominiai migrantai.“ Pirmieji yra verti prieglobsčio ir gailesčio, o antrieji – nežinios ir neriboto laukimo pabėgėlių centruose, ši priešprieša yra dirbtinai sukurta. Visų pirma, kad ir kaip mes juos skirstytume, jie visi yra žmonės, kuriems galioja D. Šakalienės sukritikuotosios konvencijos, tiek Žmogaus teisių, tiek Pabėgėlių teisių. Prašyti prieglobsčio yra viena esminių žmogaus teisių, numatoma Žmogaus teisių deklaracijos 14 skyriuje; D. Šakalienė, kuri dirbo ir Žmogaus teisių stebėjimo institute, turėtų tą puikiai žinoti.

Jos pateikiama priešprieša tarp terminų „ekonominis migrantas“ ir „pabėgėlis“ yra paremta numanoma priešprieša tarp politikos ir ekonomikos: jei žmogus ieško prieglobsčio dėl to, kad yra persekiojamas dėl tikėjimo, rasės, tautybės ar orientacijos, argi jis nenukenčia dėl to ir ekonomiškai? Ir atvirkščiai, jei žmogus negali pramisti, neranda darbo, skursta – argi jo ekonominis statusas nepadaro jo pažeidžiamo ir kitomis prasmėmis?

Aš visiškai sutinku su D. Šakaliene, kad nelegalius žmonių pervežėjus reikia bausti. Tačiau jie yra tik mažas sraigtelis, pasinaudojęs atsivėrusia galimybe.

Europos Komisijos pateikiamas ekonominio migranto apibrėžimas yra labai siauras ir konkretus: „žmogus, kuris palieka savo kilmės šalį vien dėl ekonominių priežasčių, kurios niekaip nesusijusios su pabėgėlio apibrėžimu, ieškodamas geresnių materialinių gyvenimo sąlygų.“ Kaži, ar kurdus ir jazidus iš Irako, afganus, sirus, Kamerūno ar Kongo gyventojus galime lengva širdimi vadinti ekonominiais migrantais, kurie prie Lietuvos sienos atvyksta vien dėl ekonominių priežasčių. Kiekviena šių grupių nors ir kenčia dėl ekonominių nepriteklių, visų pirma jaučiasi nesaugi savo šalyje dėl patiriamo smurto, persekiojimo, karo, religinės priespaudos – visų tų dalykų, kurie juos pagal Pabėgėlių konvenciją įgalina prašyti prieglobsčio būtent kaip pabėgėlius.

Aš visiškai sutinku su D. Šakaliene, kad nelegalius žmonių pervežėjus reikia bausti. Tačiau jie yra tik mažas sraigtelis, pasinaudojęs atsivėrusia galimybe. Tikrieji kaltininkai čia – diktatoriai, kurie persekiodami religines ir tautines mažumas savo šalyse ar tikslingai siekdami destabilizuoti padėtį kaimyninėse šalyse kuria tuos srautus. Čia aišku pirmiausia galvoju apie Aliaksandrą Lukašenką, įgalinantį Irako pabėgėlių srautus, ir apie Recepą Erdoganą, Turkijos prezidentą, kurio režimas persekioja kurdus. Jei būtume visiškai nuoširdūs, vienintelis būdas pažaboti jų savivalę yra ekonominės sankcijos, o jų įvesti mes patys esame ekonomiškai nepajėgūs, todėl, kad pirmiausia nukentės mūsų turizmo agentūros, transporto ir logistikos įmonės, prekybos centrai bei daugelis kitų verslų.

O dėl pabėgėlių (taip, aš juos sąmoningai vaidinu pabėgėliais, nes tikiu, kad jų situacija atitinka Pabėgėlių konvencijos nuostatas) iš Irako ir Afganistano – tai ar mes ir patys neprisidėjome prie to, kad jų namai juos, poetės Warsan Shire žodžiais tariant, išvytų „ugnim po kojom, karštu krauju pilve“? Juk mes, Lietuva, be klausimų įsitraukėme į karą Afganistane ir Irake, kartu su kitais sąjungininkais prisidėjome prie dabartinės suirutės. Tad ar mes neturime moralinės pareigos padėti tiems, kurie atsidūrė pavojuje, ne tik vertėjams ir talkininkams, bet ir paprastiems civiliams? Ar norime tik skaityti virkdančias knygas, tokias kaip „Aš esu Malala,“ ar baisėtis vaizdais Kabulo ir Bagdado gatvėse, jie mus užlieja vos įsijungus televizorių, bet visiškai nieko nepadaryti dėl šių žmonių gerovės?

Jei mūsų atsakymas yra „ne, mes nieko neturime daryti“ ar „mes turime savų problemų, svetimų mums nereikia,“ galbūt tuomet A. Lukašenka ne taip stipriai ir klysta bandydamas mus pasauliui nupiešti kaip beširdžius žmogaus teisių niekintojus. Tik aš bijau, kad jei, neduokdie, mums patiems kada teks patirti tai, apie ką kalba Warsan Shire ir ką patiria prieglobsčio – esminės žmogaus teisės – prašantys migrantai, mes ir patys atsidursime trečiosiose šalyse įsteigtuose migrantų centruose, be vilties ir be teisių.

G. Bielousovos tyrimų sritys – Rytų Europos studijos bei lytiškumo, tautinės valstybės ir religijos sankirtos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt