Rugsėjo 1-oji tradiciškai turėtų trykšti džiaugsmu. Tačiau su kiekvienu rugsėju euforijos vis mažiau. Ne tik dėl užsitęsusios koronaviruso pandemijos, kai virš mokyklos kaip vietos, kur mokosi vaikai, kybo delta atmainos kardas.
Mokinių matematikos ir gramatikos žinios kasmet stabiliai prastėja. Mokytojų gretos sensta. Matematikos, fizikos ir chemijos greit nebus kam mokyti. Į mokytojus niekas seniai nebeina. Dėl to teko uždaryti Pedagoginį institutą, kuris tiek kartų keitė pavadinimą, kad galiausiai iškabos nebeliko kur kabinti.
Euforiją, bent jau simbolinę, turėjo sukelti šiandien numatytas pasirašyti Nacionalinis partijų susitarimas dėl švietimo. Premjerė I. Šimonytė, kalbėdama apie būsimą susitarimą, yra sakiusi, kad partijų paskirti atstovai „įdėjo labai daug darbo ir širdies“.
Karti rinkėjų patirtis rodo, kad politikų darbo ir širdies perteklius visuomenei neretai išeina per gerklę. Ar gali niūrų švietimo paveikslą praskaidrinti partijų susitarimas? Ar nacionalinis susitarimas nėra valdančiosios daugumos bandymas pasislėpti nuo radikalių reformų švietimo ūkyje, kuris šitiek metų buvo apleistas finansiškai ir dar stekenamas savitikslių kaitaliojimų?
Darbo grupės dalyviai ir švietimo ministrė jau sakė, kad partijų susitarimas nebus visa apimantis. Jei kas nors kuriai partijai netiko, tą iš nacionalinio susitarimo ji ir išbraukė. Tai ką pasirašys partijų lyderiai? Striuką buką momentinės Seimo vienybės deklaraciją?
Lietuvių kalbos mokytojų sąjungos vadovas M. Grigaitis, kalbėdamas apie bandymą keisti sustabarėjusį literatūros mokymą, ironiškai konstatavo, kad „9 klasės kursas – muziejus, o 10 klasė – vinegretas, bet niekas iš esmės nepasikeitė“.
Bet ar valdžia nėra renkama tam, kad ji, nesidairydama į šalis, reformuotų iš rikiuotės beišeinančias sistemas, įskaitant ir švietimo, taip gerai, kad niekam nekiltų noras to atkeisti? Priešingu atveju greitai dėl šiukšlių išvežimo ir gatvių asfaltavimo reikės partijų susitarimų.
Regis, vienas ryškiausių susitarimo punktų – pasiekti, kad iki 2025-ųjų mokytojų vidutinė alga prilygtų 130 proc., o profesorių – 150 proc. vidutinės šalies algos. Bet juk tokio santykio verkiant reikėjo jau 2015-aisiais, 2005-aisiais ir dar anksčiau.
Tai klausimas, ar tuo šviesiu rytojum kas bepatikės? Pagaliau ar, norint ištraukti iš skurdo mokytojus ir profesorius, būtinas partijų susitarimas?
Be abejo, galima būtų užsimerkti ir nieko šiandien neklausinėti – vis šiokia tokia vienybė, kurios dalis visuomenės, regis, vis dar išsiilgusi. Jei ne vienas „bet“.
Lietuvių kalbos mokytojų sąjungos vadovas M. Grigaitis, kalbėdamas apie bandymą keisti sustabarėjusį literatūros mokymą, ironiškai konstatavo, kad „9 klasės kursas – muziejus, o 10 klasė – vinegretas, bet niekas iš esmės nepasikeitė“.
Galima pasirašyti nors ir tuziną nacionalinių susitarimų, net algas mokytojams padidinti turbūt įmanoma, bet jei penktajai miestiečių kartai toliau bruksime kaimo rašytojų romanus apie dėdes ir dėdienes ar sodybų tuštėjimo metą, švietimo produktas bus plius minus tas pats.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
