Kai vyksta karas, nevykęs generolas, vadovaujantis svarbiam frontui, yra dovana priešui. Anot Seimo rezoliucijos, Lietuvoje vyksta hibridinis karas, o svarbiausią vaidmenį vaidina Vidaus reikalų ministerija ir ministrė Agnė Bilotaitė, apie kurios kompetenciją iškyla daug klausimų. Ir tie klausimai kyla ne tik piktavaliams antivalstybininkams, prisiminus pačios ministrės retoriką, bet ir jos partiečiams.
Kitomis sąlygomis būtų jau įvykę pasikeitimai Vyriausybėje, tačiau dabar nebus jokių permainų, nes kol kas vadovaujamasi tokiu mąstymu – jei nors vienas ministras bus atstatydintas, tai reikš, kad išsipildė Lukašenkos planas. Tiesa, pasiklausius įvairiausių nuomonės formuotojų, komentuotojų ir ekspertų susidaro įspūdis, jog viskas, kas vyksta Lietuvoje, yra ir bus naudinga Putinui bei Lukašenkai. Tad gal geriau ne įvairiausias sąmokslo teorijas regzti, bet pažvelgti į mūsų visuomenę. Ką apie ją sako ši migrantų krizė?
Vis pasirodo straipsnių, o ypatingai socialiniuose tinkluose išreiškiama nuomonė, kad dauguma lietuvių yra rasistai – neapykantos pilni žmonės. Esama situacija parodo, kad tokia nuomonė tėra laužta iš piršto. Juk niekas nesumušė neteisėtai kirtusių sieną migrantų. Net kai keli jų pasirodė Dieveniškėse, šalia protestuojančių žmonių, gavo kavos ir vandens atsigerti, kol atvažiavo pareigūnai.
Protestai prieš jų apgyvendinimą yra susiję su saugumo klausimu. Ir žmonės, šalia kurių jau apgyvendinti migrantai, matydami dabartinės Vyriausybės neįgalumą spręsti jų problemas, jiems tiesiog žmogiškai padeda. Kas atiduoda drabužius, kas antklodes, o kas vaikams žaislus. Rasistai to nedarytų. Tokia visuomenės branda yra džiuginantis dalykas.
Kažkada rašiau komentarą, klausdamas, ar juodaodis angliškai kalbantis musulmonas gali būti lietuviu. Tai buvo gal prieš 15 metų ir tuomet tai buvo tik intelektuali provokacija. Šiandien šis klausimas iškyla visu aštrumu – juk dalis migrantų liks Lietuvoje ir visi kalba apie tai, kad jie turės integruotis į Lietuvos visuomenę. Bet ar mes žinome, kokia ta visuomenė? Kitaip tariant, kokia yra mūsų tapatybė? Jeigu patys to nežinosime, kaip galėsime integruoti migrantus?
Vokietijos, Prancūzijos, kitų šalių nesėkmė dėl migrantų integracijos turėtų būti labai atidžiai išnagrinėta tam, kad nepakartotume jų klaidų. O didžiausia jų klaida buvo ta, kad buvo bijoma savos tapatybės. Buvo galvojama, kad jeigu viską pradėsime nuo balto lapo, tuomet įvyks tikroji integracija. Tačiau taip neįvyko.
To paties scenarijaus Lietuvoje tikrai nenorime, tad pats laikas paruošti namų darbus.
