Leidykla „Briedis“ pristato Evos Schloss ir Karen Bartlett knygą „Gyvenimas po Aušvico“, skirtą holokausto ir genocido aukoms, kurios negalėjo papasakoti savo istorijų. Po trisdešimties metų holokausto išlikėlių jau nebebus, todėl ši knyga – Evos laiškas ateities kartoms.
Evą naciai suėmė per penkioliktąjį jos gimtadienį, kaip ir tūkstančius kitų žmonių, sugrūdo į tamsius, ankštus gyvulinius vagonus, nugabeno per visą Europą ir išmetė prie Aušvico–Birkenau koncentracijos stovyklos okupuotoje Lenkijoje vartų. Ji išgyveno dėl savo ryžto, motinos Fritzi meilės ir rūpesčio. Sovietų armijai 1945 m. išlaisvinus Aušvicą, Eva ir Fritzi pradėjo kelionę namo. Jos beviltiškai ieškojo tėvo Ericho ir brolio Heinzo, kurie koncentracijos lageryje nuo jų buvo atskirti. Netrukus atėjo tragiška žinia – abu vyrai žuvo.
Prieš karą Amsterdame Eva susidraugavo su bendraamže Anne Frank. Jos sulaukė skirtingo likimo, bet Eva visą gyvenimą liko susijusi su drauge – po karo Anne tėvas Ottas Frankas grįžo į Nyderlandus ir dėl abipusio sielvarto bei netekčių artimai ėmė bendrauti su Evos motina. Jie susituokė 1953 metais, ir Ottas tapo Evos patėviu.
Tai skausmingas ir atviras Evos pasakojimas apie išgyvenimą per karą, apie viltį beviltiškiausiose situacijose. Niekas niekada nepateisins siaubingų nacių nusikaltimų. Persekioti žmones dėl to, kad jie žydai, – nežmoniška. Jų veiksmai niekada nebus pateisinti – knygos autorė viliasi, kad dėl tokių asmeninių istorijų kaip jos jų niekas napamirš. Jos prisiminimai leidžia iš arti pažvelgti į tuometinį siaubą, kuris ją sunaikino fiziškai ir dvasiškai. Apžvelgiamos Evos pastangos gyventi po karo, motinystė ir santuokos patirtis, noras tęsti patėvio Otto darbą – užtikrinti, kad Anne Frank niekada nebūtų pamiršta.
Knygos ištrauka
Aušvice–Birkenau tvyrojo atskiras pasaulis, nepalyginamas su niekuo. Kartais stabtelėdavau ir prisimindavau, kad neseniai buvau mergaitė, žaidžianti stiklo rutuliukais Mervėdės aikštėje, ir svarstydavau, kur dabar yra Janny Koord, Susanne Lederman ir Anne Frank ir ką jos veikia. Ar jos su savo šeimomis kenčia taip pat, kaip mes?
Aušvico pasaulyje buvo pilna purvo, bado, ištvirkimo ir nedidelių solidarumo prošvaisčių. Tėtis anksčiau mane įspėjo, kad dėl bakterijų niekada nesėsčiau ant tualeto sėdynės, bet dabar turėdavau tūptis virš šlykščios pamazgų duobės kartu su trisdešimt kitų moterų. Niekada nebuvau planavusi nieko sudėtingesnio už žaidimą stiklo rutuliukais, bet dabar išmokau kovoti dėl savo maisto davinio ir, jei būtina, pabadauti, jei norėdavau duoną iškeisti į man reikiamus daiktus. Netrukus pamačiau, kad civilizacija yra plonas išorinis blizgesys, lengvai nutrinamas nuo žmogaus. Suvokiau, ko iš tiesų žmogui reikia: pavyzdžiui, turėti nuosavą puodelį maistui ir gėrimui, kad visada gautum savo dalį. Gavusi puodelį, prisirišau prie savo skarmalų ir niekada neišleisdavau iš akių.
Prisitaikydavo ne visi. Žmonės, nesugebėję prisitaikyti prie stovyklos gyvenimo, tiesiog imdavo tuščiai spoksoti į aplinką, pasiduodavo ir mirdavo. Stovykloje jie būdavo vadinami „muselmann“, nes dėl savo bedvasės, susmukusios laikysenos atrodydavo kaip per maldą sulinkę musulmonai. Išgyventi man tiesiog pasisekė: jokia valios jėga nebūtų manęs išgelbėjusi, jei mane būtų išsiuntę į dujų kamerą. Tačiau aš prisiekiau neprisijungti prie „musulmonų“ gretų. Niekada nepraradau vilties ar ryžto išgyventi nacių priespaudą ir toliau gyventi visavertį gyvenimą, kurio nusipelniau aš ir visos kitos holokausto aukos.
Tėtis anksčiau mane įspėjo, kad dėl bakterijų niekada nesėsčiau ant tualeto sėdynės, bet dabar turėdavau tūptis virš šlykščios pamazgų duobės kartu su trisdešimt kitų moterų.
Birkenau užėmė didelę teritoriją, maždaug 175 hektarų plotą, kurioje knibždėjo daugybė skirtingų grupelių, bet per visą tą laiką man su jomis teko susidurti tik kartais. Per ketverius metus lageryje gyveno žydai iš įvairiausių šalių, net Norvegijos ir Graikijos, taip pat romai, politiniai kaliniai, nusikaltėliai, o vienu metu veikė net „šeiminė stovykla“ su vaikų darželiu, kuris galiausiai buvo „likviduotas“, o visi vaikai išsiųsti į dujų kameras.
Veikė net Birkenau orkestras, kuriam vadovavo vienietė smuikininkė Alma Rose. Orkestrą versdavo groti per egzekucijas ir linksminti esesininkus per koncertus. Alma Rose buvo Vienos filharmonijos orkestro vadovo duktė ir Gustavo Mahlerio dukterėčia. Ji garsėjo tokiais pat aukštais profesiniais standartais, prie kokių buvo pripratusi prieš karą.
Vieno įsimintino įvykio metu ji liepė užsičiaupti kelioms SS pareigūnėms, kurios tauškėjo grojant kūrinį, tad šios, vokišku papratimu gerbdamos „valdžią“, pripažino orkestro vadovės vaidmenį ir nutilo. Tačiau, kaip ir dauguma dalykų Birkenau, orkestro veikla baigėsi tragiškai, kai Alma Rose buvo nužudyta. Daug kas įtarė kitą kalinę, pavydėjusią jos pareigų.
Nei apie vaikų darželį, nei apie Almą Rose nežinojau, bet labai greitai suvokiau, kad stovykla smarkiai susiskaldžiusi į grupes, kurios arba veikė vieningai, arba kivirčijosi. Didžiausias susiskaldymas vyravo tarp žydų ir ne žydų.
Laikui bėgant, ne žydai kaliniai gavo nuolaidų ir privilegijų. Jie galėdavo gauti siuntinius su maistu, o Aušvico stovykloje kai kurie net mėgautis primityviu baseinu (tikra vandens talpykla su mediniu tramplinu) ir viešnamiu. Ne žydai taip pat gaudavo geresnę medicinos priežiūrą ir gyvendavo padoresnėmis sanitarinėmis sąlygomis, o kartais galėdavo pakilti stovyklos hierarchijoje iki aukštų pareigų ir vadovauti kitiems kaliniams.
Kaliniai žydai jokių lengvatų negaudavo – naciai siekė juos išnaikinti bet kokiomis priemonėmis. Žydų pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, o visos įprastos gyvenimiškos patirtys išsikreipė. Susirgęs ne žydas galėdavo sulaukti trumpos daktaro konsultacijos ir kokių nors paprastų vaistų; susirgusiam žydui per „medicininę apžiūrą“ galėdavo suleisti mirtiną dozę nuodų tiesiai į širdį. Nėščioms moterims, net galudienėms, atlikdavo abortą arba kūdikius nužudydavo ką tik gimusius.
Žinoma, susiskaldę buvo ir patys žydai kaliniai. Mus laikydavo aptvertose teritorijose, suskirstę pagal tautybę, ir kai kurios grupelės gyvendavo geriau už kitas. Lenkų žydai, getuose spėję prisitaikyti prie itin sunkių sąlygų, paprastai gyvendavo ilgiau už Olandijos arba Prancūzijos žydus, kurie iki tol gyveno daug patogiau.
Išgyvenimas dar priklausė ir nuo to, kokį darbą gaudavai. Būdavo daug „darbo vietų“. Birkenau turėjo „Sonderkommandos“ būrį – kalinius, kurie dirbdavo dujų kamerose, skirstydavo daiktus, traukdavo auksinius dantis ir ištempdavo kūnus. Tai buvo siaubingas darbas, bet šie kaliniai paprastai gaudavo papildomo maisto ir geresnes gyvenimo sąlygas (nors paprastai juos pačius nunuodydavo po kelių savaičių). Vokiškai kalbančias žydes kartais įdarbindavo gestapo administracijoje.
Mums skyrė skirtingus fizinius darbus: dirbti skalbykloje, prisijungti prie grupės, gaminančios vokišką amuniciją, sandėliuose rūšiuoti begalines krūvas drabužių ir daiktų, kuriuos atėmė iš žmonių, atvežtų traukiniais.
Iš pradžių mane su mama laikė karantine su kitomis moterimis iš to paties traukinio. Mus apgyvendino viename tamsiame, nutriušusiame barake ir tris savaites laikė atskyrę nuo kitų kalinių. Naktimis miegodavome ant vidurinio trijų aukštų lovų, išrikiuotų palei visas sienas, gulto, ant medinių lentų, susispaudusios su aštuoniomis kitomis moterimis. Dienomis sėdėdavome nykiame kieme, o mūsų nuskustas galvas negailestingai kepindavo saulė arba čaižydavo lietus. Viename barako gale savo vietelę turėjo mus sauganti kapė, ten ji gamindavosi ir maistą. Vietoj tualeto mums visoms buvo skirtas vienas kibiras, o paryčiu jis jau būdavo pilnas iki kraštų.
Kiekviename barake gyveno šimtai moterų. Pirmą rytą Birkenau maždaug ketvirtą valandą išaušo saulė, ir mus sukvietė laukan į rytinę rikiuotę, vadinamą „appel“. Tai būdavo nekenčiamiausia dienos dalis Birkenau. Kas rytą ir vakarą visos moterys išsirikiuodavo priešais barakus ir sustingdavo dažnai net kelioms valandoms, kol kapai ir esesininkai skaičiuodavo ir perskaičiuodavo kalinius. Net menkiausia klaida pratęsdavo agoniją, bestovint ten apsirengus plonyčiais draiskalais: kartais troškiame karštyje, kartais geliančioje vėsoje.
Karštligiškomis pastangomis nieko „nešvaistyti“ naciai kaupė net nuskustus kalinių plaukus, iš kurių gamino kilimus ir kojines. Iš ilgesnių nei dviejų centimetrų sruogų gamino perukus, ir daugelis orių Trečiojo reicho arijų galiausiai vaikštinėjo nešiodami mirusių žydų plaukus.
Mano pirmosios dienos Birkenau tapo sunkiausiu gyvenimo išbandymu. Kartu su mama vos nenualpome, dvi valandas stovėdamos pirmojoje „appel“. Abi kelias dienas traukinyje nebuvome turėjusios nė kąsnio burnoje, o atvykusios pražiopsojome vakarienę. Vos tik grįžusi į baraką surijau šiek tiek valgio – dešimties centimetrų storio juodos duonos riekę, net nesuvokdama, kad ji skirta visai dienai.
Po kelių dienų pasijutau prastai: taip tikriausiai sumokėjau už tai, kad kvailai ignoravau įspėjimą negerti vandens. Iš pradžių mane sugriebė siaubingi pilvo skausmai, turėjau bėgti laukan ir išsituštinti kieme. Tai buvo griežtai draudžiama – mums tebuvo leidžiama lankytis išvietėje su visa grupe tris kartus per dieną, nesvarbu, kad ir kaip smarkiai sirgdavai.
Mūsų baraką valdanti kapė pasiryžo mane nubausti. Primerkusi akis man rėžė:
– Tu, maža šikale! Jūsiškiai net nesugeba sulaikyt savo šūdo, nenuostabu, kad jus apnikusios ligos.
Ji parklupdė mane kieme ir liepė laikyti virš galvos iškėlus sunkią medinę taburetę, o kitos kalinės stebėjo mane aplink sukdamos ratus. Po kelių akimirkų ėmė gelti rankas, bet žinojau – jų nuleisti negaliu.
– Nagi, laikykis, – skatino mane viena moteris. Tada mano rankos vėl ėmė linkti, o pilvą pervėrė skausmas.
– Nepasiduok, Eva, – dar kažkas sušnabždėjo. Atsistojusi prieš mane mama žiūrėjo tiesiai man į akis, suteikdama jėgų ištverti šias kančias. Laikant taburetę virš galvos, praėjo dvi valandos, tik tada kapė nusprendė, kad bausmės pakaks. Nežinau, kaip tiek ilgai ištvėriau, bet kai viskas pagaliau pasibaigė, kritau ant žemės.
Tikėjausi, kad liga kūną netrukus paliks, bet temperatūra tik kilo, aš vis labiau silpau, kol galiausiai ėmiau kliedėti. Kitos barako moterys ėmė bambėti, kad turėčiau nueiti į ligoninės bloką. Jos buvo tikros, kad pasigavau šiltinę. Maldavau mamos, kad ši neverstų manęs ten eiti, ir isteriškai verkiau. Ligoninė buvo tikras pasityčiojimas: iš išorės atrodė kaip įprasta medicinos įstaiga, tačiau žinojome, kad ten nieko panašaus nėra. Iki to laiko, kai atvykome į lagerį, „ligoninė“ jau buvo įsikūrusi keliuose komplekso barakuose. Joje tvyrojo oficiali atmosfera, seselės ir gydytojai dėvėjo baltus chalatus ir pildė medicinines korteles, bet jie siekė ne gydyti žydų pacientus, o juos žudyti. Dažnai siaubingai pasiligoję žmonės aimanuodavo gulėdami ant gultų savo išmatose, o SS stovyklos gydytojai vizituodami apžiūrinėdavo tik korteles, o ne pačius pacientus. O kam? Jiems nerūpėjo, kad jų pacientai kenčia, ir nesiekė padėti jiems pagyti.
– Prašau, neleisk manęs ten išsiųsti, – maldavau mamos, bet galiausiai taip pasiligojau, kad ji neturėjo kito pasirinkimo, tik prašyti leidimo apsilankyti pas gydytoją. Ji buvo tikra, kad, niekam neįsikišus, tikrai mirsiu.
Aš taip kliedėjau, kad vos suvokiau, kai mama padėjo nusigauti man iki ligoninės. Viduje atsisėdome ant kietų medinių kėdžių šalia įėjimo, o aš tai prarasdavau sąmonę, tai vėl atgaudavau. Galiausiai ligoninės padėjėjas nuvedė mane pasižiūrėti, ar nesergu šiltine, ir davė tablečių. Tai buvo tikras stebuklas.
Žinojome, kad žydai vaistų negauna. Nežinau, kuo mano atvejis buvo išskirtinis. Gal dėl to, kad pasilikusi mama garsiai maldavo kaip nors padėti, todėl manęs atsikratyti buvo lengviau ko nors įdavus. Niekas nežinojo, ar išgyvensiu naktį, bet kitą rytą karštinė buvo dingusi. Buvau nusilpusi, bet išgyvenau. Mano liga suėdė didžiąją mūsų karantino dalį, tad netrukus atėjo laikas prisijungti prie pagrindinės stovyklos ir gauti darbo. Kaip visada išsirikiavome ir žvelgėme į priekį, nedrįsdamos pažiūrėti į akis esesininkams, kurie tyrinėjo mus žingsniuodami aplink. Jaučiau, kad vienas atkreipė į mane dėmesį. Išgirdau, kaip jis sako:
– Šita gali keliauti į „Kanadą“.
Žinojau, kad „Kanada“ – geidžiamiausia darbo vieta. Ją taip vadino todėl, kad tai buvo „gausos žemė“ – didelė teritorija už stovyklos su milžiniškomis kalinių daiktų krūvomis, kurias reikėjo surūšiuoti ir paskirstyti. „Kanadoje“ dirbantys žmonės dažnai rasdavo papildomo maisto, cigarečių ar nedidelių daikčiukų, kuriuos barakuose galėdavo išmainyti į valgį. Darbas ten mūsų situaciją tikrai būtų pagerinęs. Staiga žvilgtelėjau į esesininką.
– Ar galiu pasiimti ir savo motiną? – paklausiau. Visi apstulbo – prakalbinti esesininką buvo tikrai nekokia mintis. Bet pats vyriškis taip nustebo, kad net per žingsnį atsitraukė, o tada pažvelgė į mamą, baksnodamas ją tarsi karvę.
– Gerai, kodėl gi ne, – gūžtelėjo jis.
Net menkas blogiausių sąlygų pagerėjimas dažnai sukelia protrūkius kažko, panašaus į laimę, tad pirmąją dieną į „Kanadą“ ėjau džiugiai nusiteikusi. Dirbome lauke toliau nuo pagrindinės teritorijos ir tūkstančių nualintų veidų, primenančių mums, į kokią baisią padėtį papuolėme.
Pati „Kanada“ atrodė kaip niūri stebuklų šalis, pilna netikėtų daiktų. Priėjau prie milžiniškos metalo krūvos, spindinčios saulėje, ir, savo nuostabai, supratau, kad tai tūkstančiai akinių. Dar vienas sandėlis iki lubų buvo prigrūstas pūkinių antklodžių, kitame nebuvo nieko, tik kojų ir rankų protezai. Čia gulėjo tūkstančiai batų, įvairiausių formų ir dydžių lagaminai bei skrynios. Vienoje vietoje buvo sukrauti vaikiški lagaminai, ant daugumos jų tėvai buvo užrašę savininko vardą ir gimimo datą. Kitoje patalpoje buvo sukrauti šimtai vaikiškų vežimėlių – tai buvo tarsi amžinasis lopšelio laukiamasis, į kurį nesugrįžo joks vaikas. „Kanados“ tikslas buvo bet kokius įmanomus žydų daiktus išsiųsti į Vokietiją, kur jie buvo paskirstomi kareiviams, jų šeimoms ir civiliams. Vokiečių vyrai skusdavosi žydiškais skustuvais, doros vokietės motinos stumdydavo žydiškus vežimėlius, o seneliai, skaitydami laikraščiuose apie karą, užsidėdavo žydiškus akinius.
1944 metų liepą pustrečio tūkstančio rankinių laikrodžių buvo išsiųsta Berlyno gyventojams, per sąjungininkų bombardavimus netekusiems namų ir turto. Buvusi kalinė lenkė Wanda Szaynok prisiminė mačiusi, kaip į Aušvico stotį vežė tuščius vaikiškus vežimėlius po penkis vienoje eilėje. Jų buvo tiek daug, kad jiems pervežti prireikė valandos.
Karštligiškomis pastangomis nieko „nešvaistyti“ naciai kaupė net nuskustus kalinių plaukus, iš kurių gamino kilimus ir kojines. Iš ilgesnių nei dviejų centimetrų sruogų gamino perukus, ir daugelis orių Trečiojo reicho arijų galiausiai vaikštinėjo nešiodami mirusių žydų plaukus. Tai buvo milžiniško masto vagystės ir grobstymai. Nereikėtų nuvertinti pinigų kiekio, kurį naciai užsidirbo vogdami įvairiausią žydų turtą, – tai viena priežasčių, kodėl jie prieš mus ėmėsi šio žiauraus karo.
Krematoriume darbininkų būrys ištraukdavo auksinius aukų dantis. Juos mirkydavo rūgštyje, kad nuvalytų audinius ir raumenis, išlydydavo į luitus ir siųsdavo į Vokietiją. Auksą turėdavo panaudoti SS dantistai (vienerių metų atsargų 1942-aisiais būtų pakakę visai SS ištisiems penkeriems karo metams), bet, kaip ir reikėjo tikėtis, daug aukso patekdavo į stovyklos sargybinių rankas ir Šveicarijos banko sąskaitas, taip pat į Tarptautinių atsiskaitymų banką Bazelyje.
Prižiūrėtojų „vagiliavimus“ naciai laikė didžiule problema. Visas oficialiai pagrobtas turtas turėjo būti išsiųstas į Berlyną, bet daugybė lagerio kareivių įsivėlė į didžiulę korupciją ir asmeninį turtą krovėsi iš vagysčių „Kanadoje“. Vienu metu, dar prieš mums atvykstant, naciai ėmė tirti korupciją stovykloje ir suėmė nemažai sargybinių, taip pat laikinai nušalino komendantą Rudolfą Hossą.
Tą pirmą rytą mane pristatė „Kanadoje“ apieškoti drabužius ir paltus ir ieškoti paslėptų „lobių“. Tai, ką radau, mane nustebino. Žmonės slėpė pinigus, papuošalus, maistą, laikrodžius, dokumentus ir kitokius daiktus, pavyzdžiui, stalo įrankius, kurie jiems atrodė būsiantys naudingi.
Esesininkai dažnai pasinerdavo į godumo orgiją, žūtbūt bandydami prikišti nagus prie bet kokių daiktų, kuriuos buvo galima nugvelbti iš aukų, bet mano dažniausi atradimai privertė suvokti, kas iš tiesų vyksta Aušvice. Kartais mano atrasti „lobiai“ būdavo ne kas kita, o atsargiai apkarpytos ir sulankstytos šeimos nuotraukos: mažytis besišypsančio kūdikio atvaizdas arba sena kieno nors tėvų nuotrauka, įsiūta į švarko siūlę. Stovėjau ir žiūrėjau į vieną nuotrauką: tėvus, apkabinusius mažą savo vaiką, ir su didžiuliu siaubu suvokiau, kad tai – vienintelis daiktas, kuris rūpėjo atvaizdą paslėpusiam žmogui, ir kad šitie žmonės daugiau niekada vienas kito nebepamatys. Jie visi mirę.
