Kritikuoti Izraelį ir jo politiką dar nereiškia antisemitizmo – tokią nuomonę Tel Avivo dienraštyje „Haaretz“ išsakė Amerikos Browno universitete Europos istoriją dėstantis profesorius Omeras Bartovas, parašęs knygą „Vieno genocido anatomija: Bučačo miestelio gyvenimas ir mirtis“, už kurią jam 2019 m. suteiktas Jad Vašem tarptautinis Holokausto tyrimo prizas.
Anot O. Bartovo, „praėjusią savaitę apie du šimtus mokslininkų, tiriančių antisemititizmą, Holokaustą, Artimuosius Rytus ir kitus dalykus, publikavo dokumentą, pavadintą „Jeruzalės deklaracija apie antisemitizmą“.
Ši deklaracija apibrėžia ir apibūdina antisemitizmą, – kuris, deja, daug kur pasaulyje kelia galvą, – tam, kad su juo būtų veiksmingiau kovojama. Deklaracija taip pat atskiria antisemitizmą nuo kritikos, netgi griežtos, kuri taikoma Izraeliui ir jo politikai.
Taip darydama ši svarbi deklaracija sudaro pagrindą naujam būdui kovoti su antisemitizmo grėsme, kartu išsaugojant šventas saviraiškos laisvės vertybes.
Deklaracija susiformavo iš metus trukusio seminarų ir diskusijų proceso. Kaip vienas jos signatarų, norėčiau paaiškinti, kodėl šiuo laiku ji tokia gyvybiškai svarbi“, – rašė Omeras Bartovas.
Jis aiškino, kodėl deklaracija yra tokia svarbi.
„Izraelio vyriausybė ir ją palaikantieji stipriai suinteresuoti užtušuoti skirtumą tarp Izraelio kritikos ir antisemitizmo tam, kad bet kokią rimtesnę ir griežtesnę Izraelio politikos palestiniečių atžvilgiu kritiką pavaizduotų kaip antisemitišką.
Jų požiūriu, priešinimasis okupacijai laikytinas antisemitiniu, Sąjūdis boikotuoti Izraelį ir į jį neinvestuoti taip pat antisemitinis, sionizmo kritika – antisemitinė, o Tarptautinis baudžianmasis teismas Hagoje, žinoma, ir be jokios abejonės, taip pat antisemitinis.
Izraelio valdžia ir jos šalininkai įdėjo labai daug pastangų į tokio požiūrio propagavimą. Visai neseniai laikraštis „Haaretz“ paskelbė visapusišką reportažą apie Vokietijoje vykstančią raganų medžioklę prieš Izraelio Vyriausybės politikos kritikus.
Šis Izraelio Vyriausybės ir jos palaikytojų užmojis naudojasi antisemitizmo apibrėžimu, kurį priėmė Tarptautinis Holokausto atminties aljansas.
Nuo to laiko jis buvo naudojamas, gal priešingai kai kurių jo autorių ketinimams, kaip įrankis užčiaupti bet kokią aštresnę Izraelio bei jo politikos kritiką ir kaip skydas Izraeliui apsisaugoti nuo bet kokios reikšmingesnės kritikos.
Pavyzdžiui, ministrui pirmininkui Benjaminui Netanyahu Tarptautinio Holokausto atminties aljanso pateiktas apibrėžimas tarnauja pagrindu sutapatinti antisionizmą su antisemitizmu.
Tą patį sutapatinimą, remdamasis tuo pačiu apibrėžimu, buvo padaręs ir buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo buvęs patarėjas Jaredas Kushneris“, – teigia profesorius O. Bartovas ir duoda ir keletą „kitų iš daugybės pavyzdžių, kaip šis apibrėžimas naudojamas Izraelio kritikai nutildyti. Apibrėžimo šalininkai teigia, kad jis nesumažina laisvės išsireikšti, tačiau realybė rodo visiškai ką kita.
Ir dar daugiau: šis apibrėžimas ir juo įkūnijama mąstysena įgalina Izraelį pateisinti savo paramą priespaudos režimams, kurie persekioja mažumas, tramdo opoziciją ir netgi skleidžia antisemitinę demagogiją – tol, kol jie nekritikuoja Izraelio okupacinės politikos.
Filipinų vadovas Rodrigo Duterte ir Vengrijos vadovas Viktoras Orbanas – tik du pavyzdžiai iš daugelio. Tas pats galioja ir Lenkijos ministro pirmininko ir B. Netanyahu susitarimui dėl Lenkijos istorinės atminties įstatymų, kuriuos lenkų atsakingi pareigūnai naudojo tam, kad užsipultų mokslininkus, smerkiančius kai kurių lenkų kolaboravimą su naciais per Holokaustą“, – rašo O. Bartovas ir po dar kelių pastebėjimų apibendrina taip:
„Jeruzalės deklaracija apie antisemitizmą siūlo naują, aiškiai argumentuotą ir informuotą apibrėžimą, siekiantį kovą su antisemitizmu grąžinti į teisingas vėžes, o to dabar labai reikia.
Kitaip nei Tarptautinio Holokausto atminties aljanso apibrėžimas, Jeruzalės deklaracija pripažįsta skirtumą tarp atvejų, kuriuose priešiškumas ar net neapykanta Izraelio atžvilgiu tikrai reiškia antisemitizmą, ir atvejų, kuriuose taip nėra, nes tokius atvejus įgalina išraiškos laisvė ir jie yra teisėtos politinės kovos dalis. Jeruzalės deklaracija duoda aiškių abiejų atvejų pavyzdžių.
Ji pabrėžia konteksto svarbą vertinant kiekvieną incidentą ir skiria nevienodas istorines situacijas. Tai apibrėžimas, rimtai žiūrintis į universalias vertybes ir į žodžio laisvės svarbą.
Jis naujai nubrėžia liniją tarp aktualios būtinybės skersai išilgai pasaulio kovingai pasipriešinti antisemitizmui ir ciniško šios būtinybės panaudojimo Izraelio vyriausybės ir jos rėmėjų rankomis tam, kad būtų pateisinama Izraelio politika“, – teigia Omeras Bartovas Tel Avivo dienraštyje „Haaretz“.
Baigiant reikėtų pastebėti, kad jeigu jo ginamą Jeruzalės deklaraciją pasirašė apie du šimtus mokslininkų, neigiamai apie ją atsiliepė panašiai nemažas skaičius kitų žydų kilmės asmenų. Tai tik dar kartą įrodo paprastą tiesą, kad buvimas išsilavinusiu ir sąmoningu žydu dar nereiškia, kad itin opiais klausimais, pavyzdžiui, ką laikyti antisemitizmu, jam būtina turėti tik vieną nuomonę.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
