Nuomonės

2021.02.17 09:06

Giedrė Lastauskienė. „Tu kaltas vien dėl to, kad norisi man ėsti“ arba KT nutarimo VU senjorų byloje pėdsakais

Giedrė Lastauskienė, Konstitucinio Teismo teisėja2021.02.17 09:06

2021 m. vasario 12 d. Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą byloje, kurioje buvo ginčijamas Vilniaus universiteto statuto 15 straipsnio 9 dalies nuostatos konstitucingumas. Kaip nurodyta ir pačiame Konstitucinio Teismo nutarime, į Konstitucinį Teismą kreipėsi Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka nagrinėjęs darbo ginčą tarp Vilniaus universiteto (toliau – VU) ir vieno jo buvusio mokslinio darbuotojo, kuris buvo atleistas iš einamų pareigų, pirmos instancijos teismo žodžiais, išnaudojus visas teisines galimybes tęsti su juo darbo teisinius santykius VU (šiam darbuotojui buvo leista du kartus po trejus metus dirbti ir po to, kai jis sulaukė 65 metų amžiaus ribą, apie kurią čia ir suksis visas pasakojimas).

Vilniaus apygardos teismui kilo įtarimas, kad VU statuto nuostata, kurioje teisinis reguliavimas susietas išimtinai su asmens amžiumi (65 metų riba), gal net esanti antikonstitucinė (diskriminacinė) ir pažeidžianti visų lygybės prieš įstatymą principą, įtvirtintą Konstitucijos 29 straipsnyje.

Šis konstitucinis ginčas įdomus ne tik teisine, bet ir platesne socialine prasme. Visuomenėje ilgai vyravo požiūris (panašu, atėjęs dar iš sovietinės santvarkos), kad žmogus, sulaukęs pensinio amžiaus turi trauktis „į užtarnautą poilsį“ (ir užleisti vietą jaunesniems). Tokias gaires braižė ir teisinis reguliavimas, ilgai galiojęs darbo teisės srityje. Tiesa, aukštosiose mokyklose mokslininkų ir dėstytojų galimybė dirbti asocijavosi su aukštesne amžiaus riba – nes vyresnis mokslininko (dėstytojo) amžius kaip ir patvirtina (net prezumuoja) didesnę tokių asmenų patirtį ir gilesnį įdirbį tam tikroje mokslo srityje.

Atkūrus Nepriklausomybę, reguliavimo tendencijos, siejamos su asmens amžiumi, keitėsi – žmogaus amžius tapo abejotinu (o dažniausiai – net ir akivaizdžiai neteisėtu) pagrindu, jei savaime (be kitų aplinkybių egzistavimo) sukelia teisinių pasekmių darbo teisės srityje. Teisinio reguliavimo kaitai didžiulį poveikį padarė Lietuvos įsipareigojimai Europos Sąjungai (šie argumentai pateikti ir Konstitucinio Teismo nutarime). Lietuva, įgyvendinant Tarybos 2000 m. lapkričio 27 d. Direktyvą 2000/78/EB, priėmė Lygių galimybių įstatymą, tiesiogiai įtvirtinusį žmogaus amžių, kaip pagrindą, dėl kurio yra draudžiamos bet kokios diskriminacijos formos; ta pačia linkme keitėsi ir Lietuvos darbo kodeksas.

Keičiantis teisiniam reguliavimui Lietuvoje, visuomenėje stiprėjo požiūris, kad vien asmens amžius savaime negali būti laikomas savarankišku darbo teisinių santykių pasibaigimo pagrindu. Nes lyg ir akivaizdu, kad būtent ta linkme mus kreipia geriausi europinio elgesio standartai. Šiandien visiems kaip ir aišku, kad Lietuvoje pagal teisę mokytojas negali būti atleistas iš darbo tik todėl, kad jam sukako pensinis amžius (mums gali patikti tai arba nepatikti, gal mes norėtume, kad mūsų vaikus ar anūkus mokytų jaunesni žmones, bet teisinis tokio klausimo reguliavimas vienareikšmiškas). Tačiau, kaip paaiškėjo to nežinojusiems, VU mokslininko ar dėstytojo neterminuota darbo sutartis su VU savaime nutrūksta paskutinę mokslo metų, kuriais tokiam asmeniui sukako 65 metai, dieną.

Iš karto po to, kai buvo viešai paskelbta informacija, kad Konstitucinis Teismas priėmė svarstyti prašymą ištirti VU taikomo ribojimo dirbti dėstytojams ir mokslininkams, vyresniems nei 65 metų, derėjimą su Konstitucija, dėl šio klausimo visuomenėje, ypač akademinėje (bet ne tik tokioje), kilo nemenkas susidomėjimas – akivaizdu, kad žmonių nuomonės (matyt, ir nuostatos) išsiskyrė skalėje tarp dviejų atskaitos taškų: nuo „Kvailystė bus jei leis vyresniems dėstyti, nes kai per paskaitą 80 proc. laiko kalba apie kates, apie savo gėles ir tik po to pasako „pasiskaitysite“ – ką gali padaryti tokiam žmogui, kai [jis] taip daro dėl jo amžiaus“ iki „Harvardo universitete dirba ir 94 metų profesorius, kurio moksliniai tyrimai finansuojami“ (pacituoti komentarai internetinės žiniasklaidos priemonėse).

Šioje tendencijų prieštaroje Konstitucinis Teismas ėmėsi spręsti konstitucinį ginčą, ar Vilniaus universiteto statuto (2014 m. gegužės 6 d. redakcija) 15 straipsnio 9 dalies nuostata „Vyresni kaip 65 metų dėstytojai ir mokslo (meno) darbuotojai gali dirbti Universitete, jeigu Senatas pritaria, kad su jais būtų sudaryta terminuota darbo sutartis ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Tokia sutartis Senato sprendimu vieną kartą gali būti sudaroma pakartotinai.“, atitikimą Konstitucijai.

Pradėjus nagrinėti pareiškėjo prašymą, akivaizdžiai atsiskyrė du prašyme išdėstyti aspektai: pirmas aspektas, ar Konstitucijai neprieštarauja (kaip įtvirtinanti draudžiamą diskriminaciją dėl amžiaus) VU statuto nuostata, nustatanti amžiaus ribą, kuri nulemia savaiminį dėstytojo (mokslininko) neterminuotos darbo sutarties su VU pasibaigimą paskutinę tais kalendoriniais metais pasitaikančią mokslo metų dieną; antras aspektas, ar tinkamai (darnoje su Konstitucijos nuostatomis) yra sureguliuota išimtinė situacija, kai tam tikriems dėstytojams ir mokslininkams, kurie siekia pratęsti darbo santykius su VU net ir po to, kai sulaukė 65 metų amžiaus, Senatas gali vieną kartą tokį pritarimą išreikšti ir vieną kartą pakartoti (kiekvieną kartą ne ilgesniam kaip trejų metų terminui).

Rengiantis konstitucinio ginčo nagrinėjimui, buvo gauta įvairių nuomonių. Reikėtų pažymėti, kad ir suinteresuotas asmuo, ir ekspertai pasisakė tik dėl pirmojo aspekto – dėl 65 metų ribos, nulemiančios savaiminį mokslininko (dėstytojo) neterminuotos darbo sutarties pasibaigimą. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo vertinimu, toks teisinis reguliavimas galimai prieštarauja Konstitucijai. Tokią prielaidą Seimo atstovas daro iš jau minėtų teisės aktų, draudžiančių diskriminaciją, papildomai pasiremdamas Seimo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutarimu patvirtinta Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategija, kurioje vienu iš tikslų nurodytas – vyresnio amžiaus asmenų dalyvavimo socialiniame ir politiniame gyvenime užtikrinimas. Rengiantis bylai taip pat buvo pasitelkti teisės ekspertai. Tie, kurie jau perskaitė nutarimą, žino, kad šių ekspertų nuomonės išsiskyrė: dviejose ekspertinėse nuomonėse teigiama, kad prieštaravimo Konstitucijai nėra, vienoje – kad prieštaravimas yra ir jis akivaizdus, Teisingumo ministerijos nuomonė nebuvo aiškiai išskaitoma ir pabaigta nuoroda į ESTT praktikoje įtvirtintą poziciją, kad būtent nacionaliniai teismai kiekvienu konkrečiu atveju turi patikrinti, ar ribojimą (šiuo konkrečiu atveju – dėl amžiaus) galima pateisinti tesėtu tikslu ir ar šiam tikslui pasiekti buvo pasirinktos tinkamos ir būtinos priemonės.

Šis konstitucinis ginčas įdomus ne tik teisine, bet ir platesne socialine prasme. Visuomenėje ilgai vyravo požiūris (panašu, atėjęs dar iš sovietinės santvarkos), kad žmogus, sulaukęs pensinio amžiaus turi trauktis „į užtarnautą poilsį“ (ir užleisti vietą jaunesniems).

Spręsdamas šią bylą, Konstitucinis Teismas privalėjo atsižvelgti į šio ginčo specifiką – buvo prašoma ištirti VU, turinčio konstitucinio lygmens autonomijos apsaugą, Statuto, patvirtinto Seimo priimtu įstatymu, konstitucingumą (beje, VU – vienintelė Lietuvos aukštoji mokykla, kurios Statutas tradiciškai tvirtinamas įstatymu). Apsispręsdamas dėl šio (VU autonomijos) aspekto, Konstitucinis Teismas tęsė anksčiau formuotą doktrininę liniją, dar kartą pakartodamas, kad aukštųjų mokyklų autonomiją saugo Konstitucija ir primindamas, jog aukštųjų mokyklų autonomija nėra absoliuti ir universitetus saisto iš Konstitucijos ir teisės kylantys universalūs ir visuotiniai imperatyvai.

Konstitucinis Teismas privalėjo atliepti į abu pareiškėjo keliamus klausimus (į du aukščiau nurodytus aspektus) – juos sujungė 65 metų mokslininkų ir dėstytojų amžiaus riba, atskirianti įprastą teisinį reguliavimą nuo išimtinio: i) sulaukus būtent tokio amžiaus, paskutinę mokslo metų dieną šių asmenų neterminuoti darbo santykiai su VU baigiasi; b) sulaukus būtent tokio amžiaus jie patenka į išimtinę situaciją – gali tęsti terminuotus darbo santykius su VU, jeigu tokiam jų ketinimui pritaria Senatas.

Šiuo kontekstu pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas, kai įtvirtinamas amžius, kaip vienintelė reikšminga aplinkybė, savaime nulemianti mokslininko ir dėstytojo teisinio statuso (darbo teisės kontekste) VU pasikeitimą, įtvirtintas tik Vilniaus universiteto ir VGTU statutuose. Kiti universitetai yra linkę galimybę dirbti juose sieti ne su dėstytojo (mokslininko) amžiumi, bet su jo kvalifikacijos tikrinimu (viešai skelbiamuose konkursuose arba kitaip vertinant pagal nustatytus kvalifikacinius reikalavimus).

Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl amžiaus ribos nustatymo kaip fakto, savaime sukeliančio neterminuotos sutarties pasibaigimą, atidžiai įvertino ir Europos Sąjungos teisinę erdvę. Pažymėtina (ir iš karto susiejant su konkrečiu bylos kontekstu), kad Europos Sąjungos valstybės leidžia (nedraudžia) universitetams nustatyti juose dirbančių asmenų amžiaus ribą. Vyrauja nuostata, kad asmens amžiaus ribos nustatymas nelaikomas draudžiamu diskriminavimu, jeigu tokiu būdu yra siekiama teisėto būtinomis ir proporcingomis priemonėmis. Taip pat labai svarbia aplinkybe laikomas faktas, kad toks asmuo pagal amžių jau būtų įgijęs teisę į senatvės pensiją (turėtų galimybę kompensuoti prarastas darbo pajamas).

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pripažino, kad tiriamas amžiaus ribos nustatymas laikytina būtina ir proporcinga priemone siekiant konstituciškai svarbaus tikslo – užtikrinti aukštojo mokslo kokybę laiduojant nuoseklią ir optimalią mokslininkų ir dėstytojų kaitą, kad dirbti VU būtų skatinami jaunesnio amžiaus aukštos kvalifikacijos mokslininkai ir dėstytojai. Dėstytojų ir mokslininkų 65 metų amžiaus ribos, t. y. aukštesnės negu senatvės pensijos amžius, nustatymas, sudarant galimybę net ir sulaukus pensinio amžiaus ir nusipelniusiems dėstytojams išlaikyti su VU kūrybinius santykius, ir tokį reguliavimą skiriant visiems mokslininkams ir dėstytojams vienodai, nebuvo pripažintas diskriminavimu Konstitucijos 29 straipsnio veikimo kontekste. Taip nusprendė Konstitucinis Teismas, galbūt kai ką tokiu savo sprendimu nustebindamas, bet pats tokia išvada visiškai neabejodamas. Paprastais žodžiais – pats VU yra apsisprendęs, kad bus tokia aukštoji mokykla, kurioje vyks nuolatinis dėstytojų (mokslininkų) bendruomenės atsinaujinimas jaunais žmonėmis.

Vertinant ginčijamą nuostatą tuo aspektu, kad joje įtvirtinta Senato galimybė pritarti terminuotų darbo sutarčių sudarymui ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui, su galimybe tokią sutartį sudaryti pakartotinai, Konstituciniam Teismui kilo itin sunkus uždavinys. Iš vienos pusės, VU senatas – tai tiesiogiai VU akademinei bendruomenei atstovaujantis ir jos savivaldą įgyvendinantis kolegialus VU valdymo organas, kurio autoritetu, kompetencija, gebėjimu atstovauti įvairioms VU akademinės bendruomenės grupėms abejoti nėra jokio pagrindo. Iš kitos pusės, VU senatas – didžiulis organizacinis darinys (pagal Statutą Senate negali būti daugiau kaip 51 narys), pasižymintis jį sudarančių žmonių įvairove (jį sudaro kamieninių padalinių ir studentijos atstovai) ir sprendimus priimti jame nėra paprasta, juo labiau, kai nėra jokių tokių sprendimų pagrįstumo patikrinimo kriterijų – kaip šiuo atveju.

Taigi turime X skaičių mokslininkų ir dėstytojų, kuriems suėjo 65 metai ir kurie norėtų tęsti darbo santykius (pagal terminuotas darbo sutartis) su VU. Nei ginčijamoje Statuto nuostatoje, nei kitose Statuto nuostatose nėra paskelbta jokių kriterijų, į kuriuos Senatas atsižvelgia. Taigi susiduriama su absoliučia Senato nuožiūra nuspręsti, kurie iš jų (atitinkančių minimalius kvalifikacinius reikalavimus) galės toliau užsiimti profesine veikla VU, o kurie to (bent jau VU) daryti negalės. Dar daugiau – ar tai negali virsti į atsitiktinį ir nepagrįstą Senato sprendimą (nes kažkaip va taip susiklostė)? Susiduriame su prielaidomis, kad panašios situacijos gali būti vertinamos skirtingai – net neįmanoma iš anksto numatyti, į kokius kriterijus Senatas atsižvelgs.

Ezopo išmintį poetine kalba perteikusio vienoje Krylovo pasakėčioje yra įrašytas alkano vilko pokalbis su ėriuku, pasitaikiusiu jo kelyje – prieš suėsdamas ėriuką vilkas bando įrodyti, kad jis esąs pats dėl to kaltas (sudrumstė upelio vandenį, blogai elgėsi su vilko broliu). Iš vaikystės žinome, kaip baigėsi šių gyvūnų pokalbis: „Tu kaltas vien todėl, kad norisi man ėsti“, – pasakė kantrybę diskutuoti su ėriuku praradęs vilkas, prieš nusitempdamas jį į mišką.

Ieškant koreliacijos su Konstitucinio Teismo tirtu klausimu, pasakytina – niekas neabejoja, kad didžiąja dalimi atvejų Senatas, spręsdamas, ar pritarti 65 metų amžiaus sulaukusio dėstytojo (mokslininko) prašymui tęsti darbo santykius su VU, priima pagrįstus ir tinkamus sprendimus. Tačiau taip pat akivaizdu, kad nesant iš anksto žinomų kriterijų, įtvirtintų įstatymų leidėjo reguliavimu (šiuo atveju – įstatymu tvirtiname Statute), atsiranda prielaidos tokius, panašiais požymiais apibūdinamus asmenis – sulaukusius 65 metų amžiaus ir siekiančius tęsti darbo santykius su VU, traktuoti skirtingai.

Kriterijų nustatymas leis suinteresuotiems asmenims patiems įvertinti, ar jie tokius kriterijus atitinka, sudarys galimybę kamieninių padalinių atstovams geriau argumentuoti savo paramą dirbti toliau siekiantiems dėstytojams, rektoriui – nustatyti, kurių asmenų kandidatūros Senatui turi būti teikiamos, Senatui sudarys prielaidas lengviau apsispręsti. O jeigu dėstytojo (mokslininko) ginčas visgi pasiektų teismą, teismas pagaliau turėtų kriterijus įvertinti Senato sprendimo nepritarti terminuotos darbo sutarties su tokiu mokslininku (dėstytoju) sudarymui pagrįstumą.

Todėl ginčijamą teisinį reguliavimą, tiek, kiek juo įtvirtintas Senato nuožiūra spręsti, ar pritarti terminuotų sutarčių su 65 metų amžiaus sulaukusiais mokslininkais (dėstytojais), nesant iš anksto nepaskelbtų kriterijų, Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Matyt, dėl abiejų šio konstitucinio ginčo aspektų ir toliau bus diskutuojama – tiek dėl amžiaus ribos nustatymo legitimumo, tiek ir dėl kriterijų, pagal kuriuos vertinami pretendentai tęsti darbo santykius, įtvirtinimo Statute būtinumo.

Jau dabar šio teksto autorei yra užduodami įvairūs hipotetiški klausimai: ar toks teismo nutarimas reiškia, kad kol Statutas nebus pataisytas, nėra galima sudaryti terminuotų darbo sutarčių su vyresniais kaip 65 metų amžiaus mokslininkais (dėstytojais)? Ar Konstitucinis Teismas vertino tik amžiaus ribos nustatymo konstitucingumą, ar nutarimas reiškia, kad pasisakyta ir dėl konkretaus pasirinkto amžiaus dydžio? O gal keičiant Statutą galima apspręsti ir amžiaus ribą padidinti, atsižvelgiant į pasikeitusius vyresnių žmonių poreikius dirbti ilgiau? Ar pataisius Statutą ir nustačius kriterijus, Senatas vis tiek privalės juos konkretinti lokaliniuose teisės aktuose, jeigu manys, kad ir Statute nurodytų bendrųjų kriterijų pakanka Senatui apsispręsi? Telieka pasakyti, kad visi klausimai verti diskusijos, o diskusijos, jei jose keičiamasi argumentais, kuriuos įmanoma suprasti ir įvertinti, yra puikus būdas tobulėti mums ir tobulinti aplinką, kurioje mes gyvename.

Norisi tikėtis, kad VU reguliavimo tobulinimas dar labiau padidins VU reikšmę ir išskirtinumą Lietuvai, Europai ir pasauliui, kas pirmą kartą buvo tiesiogiai įtvirtinta Konstitucinio Teismo doktrinoje: „Šiame kontekste pažymėtina, kad Vilniaus universitetas, įkurtas 1579 metais, yra viena seniausių ir žymiausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų, prisidėjusių ne tik prie Lietuvos, bet ir prie Europos bei pasaulio mokslo ir kultūros raidos. Todėl įstatymų leidėjas, paisydamas konstitucinės aukštųjų mokyklų autonomijos garantijos, turi nustatyti tokį specialų teisinį reguliavimą tradiciškai įstatymu tvirtinamame Vilniaus universiteto statute, pagal kurį būtų atsižvelgiama į šios aukštosios mokyklos reikšmę Lietuvos valstybės ir visuomenės raidai Europos ir pasaulio kontekste, inter alia į ilgametes demokratijos principais grindžiamas šio universiteto savivaldos tradicijas“.

Visą nutarimo tekstą žiūrėti: https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2369/content