Kuo šiandien gyvena dauguma visuomenės narių? Žinoma, kad pandemijos ir karantino nuotaikomis. Nenuostabu, kad vis dažniau susiduriu su žinia, jog vienas ar kitas pažįstamas COVID-19 buvo paguldytas į lovą, nes susirgusiųjų skaičius pasiekė rekordines aukštumas. Vienus liga kankino ilgai, kiti atsipirko tik čiauduliu.
Paskui tokias nuotaikas seka ir žiniasklaida, gerai žinanti, kokios antraštės patraukia skaitytojų dėmesį. Gal todėl ne tik socialiniuose tinkluose gali rasti krūvą nepatikrintų naujienų – apie nepaaiškinamus užkrėtimo atvejus, viruso mutacijas ir vaikščiojančius negyvėlius.
Pasirodžiusi žinia, kad „Pfizer“ sukurta vakcina yra efektyvi kovoti su užkratu, rinkoms siunčia pozityvų signalą, tačiau bendrame naujienų triukšme ji skęsta. Kritinio mąstymo dirbtinai nepadidinsi – mieliau skaitomi patarimai, kaip acto garinimas, mėnuliui dylant, gali apsaugoti nuo ligų nei praktiški patarimai laikytis atstumo prekybos centruose.
Tokia realybė, kaip ir tikimybė, jog visi turėsime susidurti su virusu. Klausimas, kaip greitai mokslininkų atradimai pasieks visus piliečius ir kiek tarp jų atsiras nenorinčių skiepytis? Nuo sąmokslo teorijų ir kvailumo vakcinos dar neišradinėjamos.
Antroji pagal populiarumą tema – kokia bus Vyriausybė, kas užims vieną ar kitą postą? Spėlionių daug, tačiau būsimoji premjerė Ingrida Šimonytė turbūt mėgsta istoriją apie ežiuką, pasiklydusį rūke, todėl leidžia viešajai erdvei rūke klaidžioti.
Galimų ministrų pavardžių minima daug, bet nė vienas žurnalistas nėra tikras, kad nešaudo pro šalį. Viena vertus, rytdienos premjerės gebėjimas valdyti informaciją nervina, nes minia nori žaidimų ir paskalų, iš kitos pusės – demonstruojama aiški lyderystė. Nebus taip, kad politiniai klapčiukai dvaro naujienas po pasaulį nešios ir savo tariamą svarbumą auginsis.
Tiesą pasakius, koks skirtumas, kas poryt užims vienos ar kitos ministerijos vadovo postą? Ne vardai, o darbai bus svarbūs, „iš darbų juos pažinsime“. Bet... Būtų kvaila, jei į ministro kėdę sėstų žmogus neturintis kompetencijų ar paskui save velkantis vagies šleifą.
Naiviai norėčiau, kad valdžios perėmimo procesas būtų sklandus, kad vieni atiduodami raktus į spynas smėlio nepripiltų. Už sunkiai daugeliui suvokiamos sąvokos „valstybės tarnyba“ yra žmonės, kurie ne tik nori tarnauti valstybei, bet ir viliasi, kad šio laivo kursas nebus kardinaliai keičiamas kas ketverius metus.
Tik atrodo taip, kad nueinantieji nori atsidėkoti savo ištikimiems tarnams – po ambasadas ir valstybės įmones juos išskirsto bei taip žvirgždą į ateinančiųjų ratus leidžia.
Ne Užsienio reikalų ministerija ašaromis turėtų apsipilti, kad diplomatų darbas nuvertinamas ir į jų vietą skiriami valdžios padlaižūnai. Verkti turėtų prezidentūra, nes be jos pritarimo tokie procesai nevyktų.
Vyganto Jankūno siūlymas į ambasadoriaus ES kelia klausimų, ar pasirinkta pati geriausia kandidatūra, kad ir kompetencijų rūke, o postas mūsų valstybei yra itin svarbus. Teisės viršenybė turėtų būti kelrodė žvaigždė, deja, šiandien nuolanki tarnystė yra vertinama labiau.
Varinių cimbolų gaudesys apie gerovės valstybę jau tyla, nes be vertybių ji nepasiekiama.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
