Pasaulio futbolo čempionate futbolininkams tenka įveikti ne tik varžovų gynybą ar taktines užduotis. Šių metų turnyre JAV, Kanadoje ir Meksikoje vienu didžiausių iššūkių taps aplinkos sąlygos – nuo įprasto mums Kanados klimato iki alinančio karščio Meksikoje ir pietinėse JAV valstijose, rašoma Lietuvos sporto universiteto (LSU) pranešime.
Kai kuriuose miestuose oro temperatūra gali perkopti 35–40 laipsnių ribą, o papildomi veiksniai, tokie kaip aukštikalnės ar oro užterštumas, dar labiau apsunkina sportininkų organizmo darbą.
Lietuvos sporto universiteto Sporto mokslo ir inovacijų instituto profesorius Marius Brazaitis pabrėžia, kad vienos sudėtingiausių sąlygų futbolininkų laukia Meksikoje.
„Meksiko miestas yra daugiau kaip 2 200 metrų virš jūros lygio, todėl oras ten retesnis, o karštis deguonies trūkumą dar sustiprina. Prie to prisideda ir didelis oro užterštumas – smulkios dalelės gali dirginti kvėpavimo takus ir apsunkinti deguonies patekimą į organizmą. Ypač didelio intensyvumo momentais tai turi įtakos sportininko pajėgumui“, – paaiškina mokslininkas.
Didelis karštis futbolininkams kelia dar daugiau iššūkių. Intensyviai dirbant organizmas gamina didžiulį šilumos kiekį, o jei jos nepavyksta efektyviai pašalinti, pradeda kristi fizinis pajėgumas.
Pasak M. Brazaičio, perkaitus organizmui, smegenys aktyvuoja apsauginius mechanizmus ir pradeda riboti signalus dirbantiems raumenims.
„Sportininkas gali nori bėgti maksimaliai, tačiau organizmas nebeleidžia pilnai aktyvuoti raumenų. Mažėja greitis, galia ir bendra ištvermė“, – teigia sporto mokslininkas.
Papildomą pavojų kelia tiesioginiai saulės spinduliai. Net ir esant vėjui ar malonesnei oro temperatūrai, kūno viduje gali kauptis šiluma, o kraštutiniais atvejais perkaitimas gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų.
Siekdami sumažinti karščio poveikį, organizatoriai ir komandos naudoja įvairias priemones. Rungtynių metu įvestos privalomos vandens pertraukėlės, kurios leidžia žaidėjams atsikvėpti, papildyti skysčių atsargas ir bent trumpam sumažinti organizmo šiluminę apkrovą.
Per intensyvias rungtynes futbolininkas gali netekti kelių litrų skysčių, todėl hidratacija tampa viena svarbiausių užduočių. Tačiau, pasak mokslininko, vien vandens trūkumas ne visuomet yra pagrindinė problema – svarbiausia yra neleisti organizmui pasiekti kritinio perkaitimo lygio.
Šiuolaikinis sportas tam pasitelkia ir technologijas. Treniruočių bei pasirengimo metu naudojamos vėsinančios liemenės, specialūs rankšluosčiai, šalto oro sistemos stadionuose, o po fizinio krūvio – ledo vonios ar krioterapijos kameros.
„Šios priemonės stebuklų nepadaro, jos nepašalina karščio problemos. Tačiau tai leidžia atitolinti nuovargio momentą ir ilgiau išlaikyti aukštą sportinį pajėgumą“, – sako M. Brazaitis.
Anot LSU mokslininko, be papildomų vėsinimo priemonių aukšto intensyvumo sąlygomis sportininkas greičiau pasiekia nuovargio ribą, o tinkamai parinktos strategijos leidžia šį laiką prailginti.
Nors pertraukų metu žaidėjai naudoja įvairius vėsinimo būdus, šlapius rankšluosčius ar šaltą vandenį, tačiau visiškai atvėsinti įkaitusio organizmo per kelias minutes nepavyksta.
„Žmogaus organizmas yra sudėtingas ir vientisas. Įkaista ne tik oda, bet ir vidaus organai, tad šilumą pašalinti yra didžiausias iššūkis“, – pabrėžia profesorius.
Po rungtynių vienu efektyviausių atsistatymo būdų – ledo vonios. Šaltas vanduo ne tik mažina kūno temperatūrą, bet ir aktyvina fiziologinius procesus, kurie padeda greičiau atsigauti. Vis dėlto tokios priemonės turi būti naudojamos tinkamu metu. Tarkime, per rungtynių pertrauką pernelyg stiprus šaldymas gali sumažinti raumenų elastingumą ir pabloginti greitumo savybes.
Didelį pranašumą pasaulio čempionate gali turėti komandos, kurių žaidėjai yra įpratę treniruotis karštame klimate. Natūrali adaptacija, susiformavusi gyvenant ir sportuojant tokiose sąlygose, dažnai yra efektyvesnė nei trumpalaikis pasirengimas prieš turnyrą.
Vis dėlto mokslas leidžia organizmui pasiruošti. Jau po kelių dienų organizmas pradeda mažinti karščio sukeliamą stresą, tačiau pilnavertei adaptacijai dažniausiai prireikia maždaug dviejų savaičių specialių treniruočių karštomis sąlygomis.
Prisitaikęs sportininkas pradeda efektyviau prakaituoti, jo širdies ritmas tokiomis pačiomis sąlygomis būna mažesnis, o organizmas ilgiau išlaiko optimalią temperatūrą. Tai reiškia paprastą dalyką, jis gali ilgiau išlikti pajėgus.
Šiuolaikiniame sporto elite prie kiekvienos nacionalinės rinktinės sutelktos didelės specialistų komandos – sporto fiziologai, gydytojai, kineziterapeutai ir analitikai. Jie ne tik stebi žaidėjų būklę, bet ir planuoja visą pasirengimo procesą: nuo treniruočių karštyje ir miego režimo iki vėsinimo strategijų bei atsistatymo po rungtynių.
Per beveik mėnesį trunkantį pasaulio čempionatą futbolininkams tenka susidoroti ne tik su varžovais, bet ir su kelionėmis, skirtingais klimatais, aukštikalnėmis, psichologine įtampa bei nuovargiu. Todėl aukščiausiame lygyje pergalę vis dažniau lemia ne vien technika ar taktika, svarbų vaidmenį atlieka ir mokslas.
Šių metų pasaulio futbolo čempionate būtent gebėjimas prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų gali tapti vienu iš nematomų veiksnių, skirsiančių čempionus nuo tų, kurie kovą baigs anksčiau.
