Nuomonės

2020.10.29 09:54

Ramūnas Terleckas. Atsiplėšti nuo grindjuostės

Ramūnas Terleckas, „Verslo žinių“ apžvalgininkas2020.10.29 09:54

Pandemija ir naujos karantino taisyklės vėl tampa pagrindine diskusijų tema į antrąjį planą pastūmėdama Seimo rinkimų rezultatus. Dar vakar azartiškai sekėm, kam iš politikų geriau sekasi kovoti savo apygardose, o šiandien su baime laukiame naujų žinių apie susirgusiųjų skaičių.

Kasdienės problemos ir baimės daugumai yra daug svarbesnės nei faktas, kas yra valdžioje. Gal ir gerai, kad mūsų asmeninė erdvė yra svarbesnė už viešąją – atvirkščiai būdavo tik sovietmečiu arba dabar Rusijoje ir Baltarusijoje. Todėl net ministrų kabineto formavimo klausimai ir svarbūs asmenys keliauja į antrą planą.

Visgi rinkimų atgarsiai verti dėmesio. Visų pirma – premjero Sauliaus Skvernelio pralaimėjimas. Kad ir ką kas kalbėtų, manau, kad piliečiams nusibodo policinės valstybės modelis, kai valdžios viršūnėje esantys keli asmenys nusprendžia, kad yra teisinga, o kas – ne , ką nubausti, o kam padovanoti vardinį ginklą. Nors iš ministro Aurelijaus Verygos pasisakymų pastarosiomis dienomis atrodo, kad valdantieji ant tautos supyko, kad ši „neteisingai nubalsavo“. Ironiški pasisakymai apie sporto aistruolius, barų lankytojus – tuoj visiems jiems ministras per paskutines savo darbo savaites dar atkeršys.

Premjero pralaimėjimas rodo ir kitą dalyką – negali žmonių kvailinti ir kalbėti apie moralę, kai eini obuoliauti su Susisiekimo ministru ir už asfalto gabalėlį posto neliečiamybe atsilygini. Manau, kad tą patį puikiai suvokė ir Ramūnas Karbauskis, kuris net nedrįso savo jėgų politinėje dvikovoje vienmandatėje apygardoje išbandyti.

Politikams geras vardas turėtų būti didžiausias turtas, ketverius metus apie tai buvo pamiršta, o politinės kultūros kartelė nuleista itin žemai.

Galima ginčytis dėl demokratijos privalumų ir trūkumų, bet ji suteikia bent galimybę politikus bausti ar beatodairiškai mylėti, kaip gargždiškiai myli Petrą Gražulį ar biržiečiai Valdemarą Valkiūną.

Haroldas Mackevičius feisbuke po rinkimų gražiai pajuokavo, kad „dabar jau visi žino, kas yra tas Pupinis“. Socialdemokratų lyderiui Gintautui Paluckui vis kažko pritrūksta iki pirmosios pergalės, gal charizmos? Bet jis, skirtingai nei koks Valdemaras Tomaševkis, nebėgioja paverkti ant prezidento peties ir reikalauti, kad rinkimų rezultatai būtų atšaukti.

Po aštuonerių metų į valdžią turėtų grįžti dešinieji, jei susitars tarpusavyje. Atrodo, kad turėtų susitarti, nors įvairiausių pasitrynimų ir pasimatavimų, kieno liemenė gražesnė, bus. Ingrida Šimonytė daugeliui rinkėjų kelia simpatiją, bet ant liežuvio galo vis sukasi klausimas, ar jai užteks jėgų suvaldyti frakciją? Be Gabrieliaus Landsbergio paramos – nepavyks. Tuomet vėl dvejonės, kur savo vietą mato Gabrielius? Koks postas tenkintų jo ambicijas, kad neatrodytų esantis Šimonytės šešėlyje? Juk nenorės užimti Seimo Kultūros komiteto pirmininko kėdės?

Nebus lengva ir su koalicijos partneriais ministerijas dalintis, o ir prezidentūra pradeda politikos užkulisių mokytis, net svaigti jog yra pagrindinis galios centras. Kelias savaites bus įdomu žiūrėti, ar nueinanti valdžia sau pabarstys kokių gėrybių, į kokias ambasadas keliaus vienas ar kitas ministras. Bet tai tik žaidimai pandemijos fone.

Piliečiai panoro permainų, norėtųsi, kad į valdžią grįžtantieji dešinieji, atsineštų ne valstietišką požiūrį į politinę kultūrą, kitu atveju, vėl teks sėdėti ant atsarginių suolo.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Taip pat skaitykite

Populiariausi