Nuomonės

2020.10.15 14:26

Ramūnas Terleckas. Kam tie žurnalistai reikalingi?

Ramūnas Terleckas, „Verslo žinių“ apžvalgininkas2020.10.15 14:26

Iš socialinių tinklų dingo baravykų nuotraukos, turbūt prasčiau dygsta, o kalpokai nėra proga feisbuke pasipuikuoti. Gal ir tie nedygsta. Mažiau begaunu raginimų eiti balsuoti, lyg būčiau bent vienus rinkimus praleidęs. Šitos rūšies grybai buvo giliai pabodę.

Vienas kitas vis dar išdygsta su viena kita kvailesne sąmokslo teorija apie politinius projektus ir gresiančia apokalipsę. Pasirodo, kad Darbo partiją konservatoriai sukūrę ir panašiai. Vis priduria, kad jeigu balsuosiu neteisingai, Lietuvos laukia tokie sunkūs laikai kaip kolchozus sugriovus ar leidus žmonėms laisvai po pasaulį keliauti. Tokių pamąstymų iki antrojo rinkimų turo pabaigos gausės, o mėnulio pilnaties sindromas turėtų apogėjų pasiekti, kai bus formuojama Seimo dauguma ir pasigirs pirmosios ministrų pavardės. Bet tai didžiausio kolchozo tikrai nesugriaus.

Mano galva, geriausių politologų vardo nusipelno „Dviračio žinių“ peliukai – ir esmę pasako, ir prajuokina. O rimtų veidų ekspertai aiškina, kad netikėta Darbo partijos sėkmė buvo ta, kad daug pinigų gavo ir juos plačiai leido. Kai Eurolyga grįžo į LRT kanalą, mažai bematau reklamų, ir tik laukuose ar nuo tvorų ir autobusų stotelių į mane tebežvelgia Viktoras ar Voldemaras. Vienas jų lyg ir turėtų būti patenkintas rezultatais, o kitas pinigus, regis, vėjais paleido. Ant tvorų ir daugiau plakatų, tad kažin, ar Darbo partijos netikėtą pasirodymą lėmė tik pinigai.

Vytautas Radžvilas skundžiasi nesulaukęs žiniasklaidos dėmesio, o nusipirkti jo negalėjęs. Daug įvairių politikų taip sako, bet vis pagalvoju – jeigu jau eini politikon ir niekam nesi įdomus, tai gal geriau neik. Ir ne žurnalisto kaltė, jog niekas už tave nebalsuoja. Kita vertus, kiek tos žurnalistikos bėra. Kai trys žinomi žurnalistai neįleidžiami į prezidentūrą, o politikos viršūnėlės renkasi, kam duoti interviu, o kam ne, supranti, kad tai dar vienas įrodymas, kad politikams svarbiausiu turintis būti turtas – reputacija – šiandien nebėra svarbi.

Gal niekam ir nereikia žurnalistų. Su eurokomisaru Virginijumi Sinkevičiumi laidą „susuka“ jo atstovė spaudai, prezidentą, šiam atvykus į Europos Vadovų Tarybą, pakalbina ambasadorė arba prezidentūros spaudos tarnybos atstovė. Europarlamentarės Aušros Maldeikienės patarėjai leidžia savo portalą apie Europą, dar neseniai europarlamentarai žurnalus apie save kurpė. Nesuprantu, kam tuomet piktintis, kad savivaldybių cariukai savo laikraščius leidžia. Briuselyje darbuojasi vienintelis žurnalistas iš Lietuvos, Evaldas Labanauskas, kuris yra laisvai samdomas. Nė viena televiziją savo korespondento ten neturi.

Artėjant rinkimams padažnėja šnekos apie kritinį mąstymą, gebėjimą analizuoti, pilietinę visuomenę, viešuosius ryšius. Bet niekas nepaklausia – kam iš tikrųjų tie žurnalistai reikalingi?

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.