Nuomonės

2020.04.02 15:59

Marija Sajekaitė. Ne, šikšnosparniai demokratijos nesuės

Marija Sajekaitė, Kolorado universiteto lyginamosios politikos mokslų doktorantė2020.04.02 15:59

Anksčiau pasirodžius pranešimams, kad iš užsienio į Lietuvą grįžę žmonės privalės izoliuotis savivaldybių suteikiamose patalpose, šis valdžios sprendimas tuoj pat buvo atšauktas. Tik kas iš to – žibalo į ugnį papilti jau spėta. Kol vieni susirūpinę reiškė taktiškus pastebėjimus apie gyventojų teises ir valdžios pasitikėjimo jais svarba, kiti suskubo šūkauti, kad žiū, valstybę valdantys fanatikai diktatūrą bando įvesti.

Greičiausiai nespėję net pasidomėti, kad šiandien, pirmąsyk per beveik du dešimtmečius, didžioji dalis pasaulio populiacijos nebegyvena demokratijose.

Pasaulinė koronaviruso pandemija ir gyvenimas karantino režimu jau dabar paveikė daugelį mūsų socialinio ir politinio gyvenimo aspektų. Laviruodami laiko, informacijos apie virusą ir materialinių resursų stygiaus kontekste, valdantieji dažnai yra priversti priimti skubius ir dėl šios priežasties ne visuomet pačius geriausius sprendimus. Kadangi šie sprendimai vienaip ar kitaip siekia riboti gyventojų mobilumą, šie, užsidarę namie, pradeda ne juokais nuogąstauti, kaip ten bus su jų pilietinėmis teisėmis ir laisvėmis, ką jau kalbėti apie visos valstybės ir pasaulio ateitį.

Šis nerimas, dėl per kelias dienas aukštyn kojomis apsivertusio pasaulio stiprinamas beprotiškai greitai kintančio naujienų srauto, sukuria iliuziją, kad svarbu tik tai, kas vyksta čia ir dabar. Vadovaudamiesi momentinėmis emocijomis, pamirštame, kad demokratijos nežlunga dėl kelių idiotiškų valdžios sprendimų – joms būdinga ilga, nuosekli erozija. Prie šios erozijos koronavirusas kažkiek prisidėti ir gali, bet greičiausiai ne tokiose šalyse kaip Lietuva.

Daugelio gyvenimui sulėtėjus, „lėtesnės“ naujienos aktualesnės netapo – dienos bėga rūpinantis, ar vyresniems artimiesiems netrūksta maisto, perkraunant koronaviruso statistiką fiksuojančias interneto svetaines (šalims turint skirtingus testavimo pajėgimus, šie skaičiai didžiąja dalimi yra beprasmiai) ir ieškant nelegalaus grožio salono, kuriame būtų galima pasidaryti tą gyvybiškai svarbų gelinį manikiūrą. Ne tik „lėtesnės“ naujienos rodo, kad demokratija atsikraukinėja ir toliau – visą ES sudrebino pastarasis jau ir taip nebedemokratinės Vengrijos smukimas gilyn į autoritarizmą.

Demokratija ir toliau traukiasi

Anot naujos Švedijoje įsikūrusio instituto „Varieties of Democracy“ ataskaitos, šiandien, pirmąsyk po 2001 m., didžioji globalios populiacijos dalis gyvena ne demokratijose, o diktatūrose – atitinkamai 54 proc. pasaulio gyventojų 92-ose valstybėse. Panašu, kad pasaulis ir toliau nuosekliai „autokratėja“.

Kita minėto instituto pateikta įdomybė, apie kurią daugelis jau turbūt girdėjo, yra ta, kad Vengrija nebėra demokratija. Taigi, Europos Sąjunga turi pirmąją nedemokratišką valstybę narę, o rinkiminį autokratinį režimą (angl. electoral autocracy). Šis sprendimas sutampa ir su „Freedom House“, taip pat demokratiją tiriančios amerikiečių organizacijos, verdiktu: pastarasis smegenų centras savo trilypėje klasifikacijoje Vengriją neseniai įvardijo kaip pusiau laisvą (angl. partly free) valstybę, vienintelę tokią ES.

Šie rezultatai yra nuoseklių ir ilgamečių Viktoro Orbáno pastangų riboti žiniasklaidos ir akademinę laisvę rezultatas. Valstybei pradėjus kontroliuoti didžiąją dalį žiniasklaidos, šiandien žurnalistai Vengrijoje negali laisvai kalbėti apie tokius dalykus kaip žmogaus teisės ar net Greta Thunberg. Vengrija yra sparčiausiai per pastarąjį dešimtmetį „nuautokratėjusi“ valstybė, paskui kurią seka Turkija, Lenkija, Brazilija ir Indija.

Kita minėto instituto pateikta įdomybė yra ta, kad Vengrija nebėra demokratija. Taigi, Europos Sąjunga turi pirmąją nedemokratišką valstybę narę, o rinkiminį autokratinį režimą (angl. electoral autocracy).

Ta proga kaip niekada dideliame skaičiuje pasaulio valstybių šiandien vyksta stambaus masto demokratinių jėgų organizuojami protestai. Tokių nerimastingų šalių šiandien yra daugiau negu Sovietų Sąjungos žlugimo ar Arabų pavasario metu. 2019 m. stambaus masto protestai vyko Honkonge, Teherane, Varšuvoje, Santjage ir daugybėje kitų pasaulio miestų. Tokios tendencijos teikia vilties: lyderiams siekiant sukoncentruoti politinę valdžią savo rankose, milijonai žmonių eina į gatves ir kovoja dėl savo pilietinių teisių ir laisvių, sąžiningų rinkimų ir teisinių principų viršenybės. Šiandien jie to daryti, deja, negali.

Jeigu optimistiškesne gaida, tai esama valstybių, kurios kaip tik patobulino savo liberaliosios demokratijos kokybę. Pirmajame penketuke puikuojasi Tunisas, Armėnija, Gambija, Šri Lanka ir Madagaskaras. Už demokratijos laimėjimus Tunise ir Armėnijoje dėkoti reikėtų toms pačioms demokratinėms jėgoms, mobilizavusioms visuomenę protestams.

Ar pandemija paskatins demokratijos eroziją?

Jeigu COVID-19 ir paveiks demokratiškumą neigiamai, tai greičiausiai tik tose šalyse, kuriose tokios tendencijos jau kurį laiką buvo. Deja, Vengrija yra ta šalis, kuri naudojasi susidariusia padėtimi. Europos Parlamento (EP) neseniai išplatintame pranešime išreikštas susirūpinimas valdančiųjų Fidesz-KDNP mėginimais įvesti valdymą dekretu, neproporcingai praplėsiančiu vykdomosios valdžios galias bent jau krizės laikotarpiu. EP rimtai abejoja, ar toks sprendimas nesikerta su pamatiniais ES principais. Nepadėjo: antradienį Vengrijos parlamentas priėmė nutarimą išplėsti V. Orbáno galias neribotam laikotarpiui.

Ne vien Vengrijos veiksmai pandemijos metu kelia rūpestį. D. Trumpo administracija JAV įslaptino daugybę dėl koronaviruso vykusių aukščiausio rango susitikimų. Policija Azerbaidžane uždarė opozicijos partijos D18 štabą, apkaltinę partijos narius masinio renginio organizavimu. Štabe būriavosi viso labo keturi žmonės. Net Prancūzija ir Jungtinė Karalystė nukėlė rinkimus.

Demokratiškumo apsauga pandemijos metu susirūpinusi organizacija „Freedom House“ suskubo pateikti penkis principus, kurių turėtų laikytis situaciją kontroliuoti siekiančios demokratinės valstybės. Pirma, reikia aiškiai komunikuoti priimamus sprendimus, užtikrinti jų skaidrumą, proporcingumą. Antra, užtikrinti, kad įvesti ribojimai yra laikini. Trečia, skaidriai vykdyti bet kokį asmenų stebėjimą ir sekimą. Ketvirta, jokiais būdais neriboti žiniasklaidos ir informacijos laisvės. Ir penkta – rinkimus atidėti tik tuomet, kai nebėra kitos išeities. Kiekvienas galime pasidaryti išvadas, kaip Lietuvai ir kitoms su COVID-19 kovojančioms valstybėms pavyksta paisyti šių punktų.

Vis dėlto, ne šikšnosparniai suės demokratiją, o tą galią turintys žmonės, kurie ją iki šiol ilgai ir nuosekliai ėdė.

Taip pat skaitykite

Populiariausi