Nuomonės

2019.11.07 16:52

Marija Sajekaitė. Vėtros sūkuryje, Cvirkos paraštėse, arba kokios Lietuvos norime

Marija Sajekaitė, Kolorado universiteto lyginamosios politikos mokslų doktorantė2019.11.07 16:52

Esu įsitikinusi, kad joks miestas, ypač šalies sostinė, nėra įpareigotas tapti muziejumi po atviru dangumi, o jo viešosios erdvės idealiu atveju turėtų rodyti kryptį, kuria norima judėti pirmyn. Reikalai, deja, pašlyja, kai visuomenė dėl tos krypties nesutaria ir riejasi.

Kazio Škirpos alėja ir Generolo Vėtros (Jono Noreikos) atminimo lentelė(s). Petro Cvirkos skveras ir Žaliojo tilto skulptūros. Garsioji kova tarp kalvos ir raitelio sostinės Lukiškių aikštėje. Šie dalykai ne tik apnuogino rimtas tvarkymosi su istorine atmintimi spragas, kurių tebeturi mūsų valstybė. Jie parodė, kokie lietuviai gali būti aršūs ir smulkmeniški kalbai pasisukus apie įamžinimą istorinių veikėjų, apie kuriuos paskutinįsyk buvo girdėta mokyklos suole (jeigu iš viso girdėta).

Straipsniai spaudoje ir komentarai socialiniuose tinkluose mirga detaliomis teisinių niuansų analizėmis, lydinčiomis Joną Noreiką ir vargšą Remigijų Šimašių, neblogo lietuvių kalbos pažymio vertomis interpretacijomis apie Petro Cvirkos, kaip nesovietinio autoriaus, vertę (lyg jo kūrybą būtų taip paprasta imti ir suskirstyti į „gerą“ ir „blogą“) ir apdovanojimo už kūrybiškumą vertų pasvarstymų, jog, Lukiškių aikštėje nepastačius Vyčio, kyla hipotetinė grėsmė čia rastis Rusijos lyderio statulai.

Iš vienos pusės, šitoks lietuvių pilietiškumas yra sveikintinas, o ir politikos tyrinėtojai gali pasidžiaugti, kad deliberatyvi (diskusijomis remta) demokratija šalyje veikia. Net Vilniaus miesto savivaldybė savo internetiniame puslapyje paskelbė apklausą apie P. Cvirkos skvero likimą. Iš kitos pusės – neįtikėtina, kiek daug žmonės atranda laiko gilintis į smulkiausius teisinius, istorinius ar paveldosauginius niuansus, kurie bent kažkiek paremia jų iš anksto nusibrėžtas pozicijas. Išeina toks faktų cherry picking, dažnai atsisakant matyti didesnį paveikslą.

Nors Lietuvoje visi šie viešųjų erdvių klausimai ėmė ir sukrito vienu metu, toli gražu nesame vieninteliai, kuriems skauda galvą dėl istorinės atminties. Neseniai ispanai perkėlė diktatoriaus Franko palaikus iš Valle de los Caídos mauzoliejaus Madrido pakraščiuose į privačią šeimos kapavietę. Šis sprendimas priimtas remiantis 2007 m. Ley de Memoria Histórica įstatymu, kuris numato fašistinį Franko laikotarpį menančių simbolių eliminavimą iš viešųjų erdvių. Nepaisant visų diskusijų apie tai, kurie Franko režimo aspektai buvo fašistiniai, o kurie ne, teiginių, kad Frankas nebuvo Hitleris ar Stalinas, ir, apskritai, kas tas fašizmas ir kiek ši kategorija yra prasminga…

Šie dalykai ne tik apnuogino rimtas tvarkymosi su istorine atmintimi spragas, kurių tebeturi mūsų valstybė. Jie parodė, kokie lietuviai gali būti aršūs ir smulkmeniški kalbai pasisukus apie įamžinimą istorinių veikėjų, apie kuriuos paskutinįsyk buvo girdėta mokyklos suole (jeigu iš viso girdėta).

Nepaisant visų išvedžiojimų ir kapstymosi po faktus, imta ir nutarta, kad Ispanijai reikia atsisakyti simbolių, kurie šiuo atveju yra – nei daugiau, nei mažiau – dviprasmiški. Netgi Memoria Histórica įstatymo nepalaikantys ispanai turėtų pripažinti, kad diktatūros laikotarpio simbolių pašalinimas senų žaizdų plačiau nepravers, o kaip tik galbūt padės jas galutinai užverti, teigia Minesotos universiteto sociologijos profesorius Alejandro Baeris. Tuo labiau kad Franko palaikai buvo perkelti su visa mirusiesiems derama pagarba. Viso labo iš viešosios erdvės į privačią.

Jungtines Valstijas prieš porą metų sukrėtė protestai Šarlotsvilyje, Virdžinijoje, valdžiai paskelbus apie ketinimus pašalinti generolo Roberto E. Lee statulą. Pasirodo, esama nemažai žmonių, kuriems paminklai konfederatams atrodo svarbesni kaip paveldo, istoriniai, o ne kovą už vergijos varomą ekonominę santvarką menantys simboliai. Tuomet ir vasarą vienoje maisto prekių parduotuvėje JAV užmatytas vyriškis, imantis pieną iš lentynos ranka, ant kurios puikuojasi raudona Konfederacijos vėliavos tatuiruotė, jokių nemalonių jausmų kitiems pirkėjams kelti neturėtų, ar ne? Niekas juk nežino, kas dedasi jo galvoje, ką jam asmeniškai reiškia ta Konfederacijos vėliava, galbūt visai ne rasizmą ir neapykantą.

Panašiai (bet toli gražu ne analogiškai) yra ir su Vėtra, Škirpa ir Cvirka. Kadangi jų indėlis į Lietuvos istoriją ir kultūrą yra, geriausiu atveju, dviprasmiškas, kodėl gi nenukreipus savo energijos į kitus herojus ir simbolius? Negi daugiau nieko neturime?

Tokia jau žodžio ir minties laisvės kaina – nežinojimas, ką daryti su tokiomis dviprasmybėmis. Esama ir patriotiškų lietuvių, pasidabinusių prieš laikrodžio rodyklę sukančios svastikos tatuiruotėmis. Kokie čia vokiečių nacionalsocialistai – jų svastika juk suka pagal laikrodžio rodyklę, o čia juk baltų, Perkūno simbolis. Taurusis Saulės ženklas!

Turiu jums naujieną: pasaulyje, deja, niekas nėra girdėjęs apie tą jūsų baltišką svastiką. Galbūt šiek tiek – apie jos reikšmę Indijos religijose. Žinant, kad šis simbolis kone visiems automatiškai asocijuojasi su režimu, kuris išžudė keliolika milijonų niekuo dėtų žmonių, kodėl vis tiek renkamasi jį propaguoti?

Kodėl negalima pasirinkti bet kurios kitos stilistinės meilės savo šaliai ir jos kultūrai išraiškos? Įsisegti trispalvę? Pasistatyti Briedžių briedės totemą? Bet ką kitą? Panašiai (bet toli gražu ne analogiškai) yra ir su Vėtra, Škirpa ir Cvirka. Kadangi jų indėlis į Lietuvos istoriją ir kultūrą yra, geriausiu atveju, dviprasmiškas, kodėl gi nenukreipus savo energijos į kitus herojus ir simbolius? Negi daugiau nieko neturime?

Kova tarp Vyčio ir Laisvės kalvos yra truputį kas kita. Vytis žeisti nieko lyg ir neturėtų, bet, palyginus su interaktyvia, konceptualia skulptūra, jis yra nuobodus ir neįsimenamas, ypač pirmąsyk mieste besilankantiems svečiams. Kokį raitelį iš aplankytų užsienio miestų patys galėtume imti ir įvardyti, nebūdami specifiniai istorijos entuziastai?

Visi Erasmus studentai Lisabonoje žino „tą raitą vyrą“ pagrindinėje miesto aikštėje, bet kiek iš jų grįžę į gimtąsias šalis nepaguglinę įvardytų, kad miesto širdyje stovi ne kas kitas, o karalius João? Prisipažįstu, kad pati kažkada buvau ta studente ir apie tą raitelį ką tik paguglinau.

Vytis žeisti nieko lyg ir neturėtų, bet, palyginus su interaktyvia, konceptualia skulptūra, jis yra nuobodus ir neįsimenamas, ypač pirmąsyk mieste besilankantiems svečiams. Kokį raitelį iš aplankytų užsienio miestų patys galėtume imti ir įvardyti, nebūdami specifiniai istorijos entuziastai?

Tačiau be jokio vargo iš atminties galiu ištraukti konceptualius ir, svarbiausia, patyriminius viešojo meno objektus: šiurpą keliantį fontaną-memorialą Rugsėjo 11-osios aukoms atminti Niujorke, stiklinių bokštų alėją Bostone, skirtą Holokausto aukoms ir simbolizuojančią šešias didžiausias koncentracijos stovyklas, ar iš pirmo žvilgsnio nesuprantamą didžiulį žemėlapį ant grindinio Sent Pole, Minesotoje, kuris, pasirodo, reprezentuoja valstijos kontūrus ir vietoves, kuriose vyko aktyviausias karių šaukimas Antrojo pasaulinio karo metu. Galima teigti, kad traumuojančius naujesnės istorijos įvykius menantys viešieji objektai visuomet įsimins labiau negu seni karaliai. Deja, tikrai nemanau, kad ugniagesių, aukų ir kareivių statulos kam nors įsirėžtų į atmintį taip pat ryškiai kaip konceptualūs patyriminiai monumentai, kuriuos norint suprasti reikia įdėti lašą pastangų.

Panašią viziją turi ir Laisvės kalvos entuziastai. Be to, naujas švytintis Vytis jau stovi puikioje vietoje Kaune. Laikinojoje sostinėje. Antrajame pagal dydį šalies mieste. Kauniečiai gali ir įsižeisti vilniečiams manant, kad tai nieko nereiškia!

Esama įvairių bandymų suprasti šiuos visuomenę poliarizuojančius ginčus dėl viešųjų erdvių. Vieniems tai kova tarp nacionalizmo ir globalizmo. Kiti globalizmą prilygina komunizmui, tai primena žavingą šiaudinio žmogaus argumentą, kurį išgirdus oponentui telieka numoti ranka ir nueiti. Dar kitiems tai yra ginčas tarp vienakrypčio ir interpretacijai atviro istorijos mokymo. Šitas kunkuliuojantis diskusijų katilas, per kurio kraštus veržiasi skirtingi istorijos puslapiai, nuomonės ir vertybinės orientacijos, yra nepaprastai painus ir trukdantis susigaudyti tame, kas yra iš tikro svarbu.

O svarbu yra tai, kad Vilniaus viešosiose erdvėse būta ir tebesama objektų, kurie žadina stiprius dviprasmiškus jausmus. Kol vieniems jie kelia pasididžiavimą, kitiems jie atveria senas žaizdas. Kol vieni gali savo energiją nukreipti kitur, kitiems užmerkti akis nėra taip paprasta.