Valdantiesiems sulaužius pažadą bent 10 proc. padidinti dėstytojų ir lektorių algas, liekame nei daugiau, nei mažiau – šalis, kuri nevertina įdirbio ir kuriai vis dar sunku mąstyti ilguoju laikotarpiu.
Ši savaitė Lietuvoje prasidėjo ateinančių metų valstybės biudžeto svarstymu Seime. Nors šalies ekonomika ir toliau auga, santykinė aukštajam mokslui skirta biudžeto dalis mažėja: valdantieji prisipažino, kad 2020 m. jie nedidins dėstytojų ir lektorių algų, neskirs daugiau finansavimo moksliniams tyrimams ir neperžiūrės studentų skatinamųjų stipendijų tvarkos.
Nenuostabu, kad tokiomis pyrago dalybomis nepatenkinti aukštojo mokslo darbuotojai šią savaitę užsiima kūrybiškomis protesto akcijomis. Štai dėstytojai anksčiau šį mėnesį dalį paskaitų laiko pavedė mobiliesiems telefonams, o Vilniaus universiteto bibliotekoje kažkas pastatė beveidį Poną Popierinį Ministrą. Studentai ir dėstytojai su popieriniu ministru džiaugsmingai fotografuojasi, bet nesišneka, nes supranta, kad tai nėra labai prasminga.
Ši situacija yra dramatiškesnė, negu gali pasirodyti tūliems piliečiams, nesiejantiems savo gyvenimo su aukštuoju mokslu. Yra taip, kad šiai sričiai verkiant reikia atrasti daugiau lėšų, jeigu norima gyventi visuomenėje, kuri ne tik investuoja į ateitį, bet ir gerbia žmogaus įdirbį profesiniam profiliui šlifuoti. Jeigu taip nėra, žmonės – šiuo atveju akademikai, bet tai galioja ne tik jiems – paprasčiausiai neturi motyvacijos stengtis. Gyvenimą santvarkoje, kurioje įdirbį ir pastangas prastai atspindi asmeninė ekonominė gerovė, turėtų puikiai prisiminti vyresnės kartos lietuviai, kad ir kaip neskoningai toks palyginimas rizikuotų skambėti.
Vertinti įdirbį adekvačiai
Norint palenkti visuomenę aukštojo mokslo darbuotojų pusėn, reikalinga kalbėti ne tik apie proto, bet ir apie įdirbio vertinimą. Apie pastarąjį gal net labiau: juk žmonės, kalbantys prieš studentų auditorijas ir rengiantys mokslinius straipsnius, neatsidūrė šioje pozicijoje per vieną dieną ar vienerius metus.
Mokslininkams ir dėstytojams už nugarų driekiasi ilgi metai, paprastai bent dešimtmetis, vienišo sunkaus darbo gilinant ekspertizę. Norint tam atsiduoti, tenka priimti ir ekonominius kompromisus – ne paslaptis, kad net iš doktoranto atlyginimo (ar stipendijos?) pragyventi sunku, o ką jau kalbėti apie pirmąsias ir antrąsias studijų pakopas, reikalingas prisikasti iki tos doktorantūros. Kas dar visus tuos metus lydi būsimuosius akademikus? Pro kraštus netrykštant natūraliam pasitikėjimui savimi – nuolatinė kova su nevisavertiškumo kompleksu, galvojimas esant per kvaila (-u) tam, ką darai, ir dar neretai kaustanti viešo kalbėjimo baimė, kurią būtina įveikti.
O kas po to? Tenka pripažinti, kad akademinių darbuotojų atlyginimų skaičiavime esama painiavos. Kai kurie šaltiniai, tarp jų ir Vyriausybė, teigia, kad dėstytojų ir kitų aukštojo mokslo darbuotojų pajamos viršija 1000 eurų. Tačiau panašu, kad šie skaičiai įtraukia pajamas, sugeneruotas dirbant daugiau negu vienu etatu, dalyvaujant papildomuose projektuose ir pan.
Šiuo metu linksniuojama realistiškesnė suma yra apie 600–700 eurų į rankas. Taip išeina, kad pradedantysis akademikas uždirba viso labo 50–70 proc. daugiau negu žmogus, dirbantis už minimalią algą. Tai, kad minimalus atlyginimas tampa atskaitos tašku vertinant aukštojo mokslo darbuotojus, ir yra didžiausia problema. Iš kitos pusės, tai padeda nušviesti situaciją svetur.
Situacija, kuomet dėstytojai pradeda svarstyti, ar nepavairavus čia kokio „Bolt“ laisvu nuo paskaitų laiku, ne tik žeidžia jų orumą, bet ir trukdo atsiduoti kokybiškai mokslinei veiklai.
Pavyzdžiui, minimalusis atlyginimas Estijoje yra 540 eurų (popieriuje), o pradedančiųjų akademikų algų vidurkis yra apie 1500 eurų. Minimalusis atlyginimas Jungtinėse Valstijose, grubiai skaičiuojant, yra apie 1250 dolerių, o pradedantieji profesoriai uždirba apie 5–6 tūkst. JAV dolerių. Taigi, estai pradedančiųjų akademikų darbą vertina trigubai brangiau nei darbą, kuriam kvalifikacija iš viso nėra būtina, o amerikiečiai netgi keturis penkis kartus. Ir nors lygintis su Jungtinėmis Valstijomis nėra iki galo tikslinga dėl šalies universitetuose veikiančios griežtos verslo logikos, iš Estijos pasimokyti tikrai galima.
Situacija, kuomet dėstytojai pradeda svarstyti, ar nepavairavus čia kokio „Bolt“ laisvu nuo paskaitų laiku, ne tik žeidžia jų orumą, bet ir trukdo atsiduoti kokybiškai mokslinei veiklai. O kodėl reikalinga turėti tą darančių žmonių, ne visada pasimato taip greitai, kaip valdantieji to pageidautų.
Investuoti į ateitį
Paklausti apie tuos nelemtus 16,8 mln. – sumą, reikalingą algas dėstytojams pakelti bent 10 proc., valdantieji atkerta, kad aukštasis mokslas neduoda grąžos. Kur įmonės, graibstančios išsilavinusius jaunuolius? Kur inovacijos, visokeriopos injekcijos į ekonomiką, generuojančios augimą čia ir dabar?
Jei kalbėtume apie studentus, tai Lietuvoje juos verslo įmonės dar ir kaip graibsto, kaip parodė Romas Lazutka. Tarp EBPO šalių Lietuva pirma pagal 25–34 m. jaunuolių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, įsidarbinimą.
Taigi, estai pradedančiųjų akademikų darbą vertina trigubai brangiau nei darbą, kuriam kvalifikacija iš viso nėra būtina, o amerikiečiai netgi keturis penkis kartus. Ir nors lygintis su Jungtinėmis Valstijomis nėra iki galo tikslinga dėl šalies universitetuose veikiančios griežtos verslo logikos, iš Estijos pasimokyti tikrai galima.
Jei kalbėtume apie mokslą, absurdiška yra galvoti, kad jis turi atsipirkti ekonomikai trumpuoju laikotarpiu. Austrų botanikas Friedrichas Reinitzeris skystuosius kristalus atrado 1888 m. – priminkite, kada mes pradėjome nuolat skrolinti mobiliuosius telefonus? Albertas Einsteinas fotoelektrinį efektą paaiškino 1905 m. – vienas iš daugelio jo pritaikymo būdų yra saulės baterijos, pradėtos naudoti palyginus neseniai. Irgi geras dalykas ekonomikai, drįsčiau teigti, visai kaip ir telefonai.
Žinoma, kartais mokslo atradimai pasiekia rinkas ir greičiau: štai egiptietis inžinierius Mohamedas Atalla proveržį pritaikant silicį puslaidininkių technologijoje padarė 1957 m., o jo atradimai pradėti taikyti septintojo dešimtmečio viduryje. Ar tai mūsų valdantiesiems atrodytų pakankamai greitai? Jeigu ir taip, svarbu suvokti, kad mokslinius atradimus daro vieni, o rinkai juos pritaiko visiškai kiti žmonės.
Vargas valstybei
Vargas valstybei, kuri nevertina proto arba švietimą laiko politiniu futbolu, mirga antraštės spaudoje. Vargas ir tai valstybei, kuri nemato ilgojo laikotarpio horizontų, – kodėl gi nepasimokius šito iš kinų?
Akademikų atlyginimų situacija apnuogino kitą nepatogią tiesą – gyvenimą visuomenėje, kuri vis dar nemoka įvertinti įdirbio. Kurioje ekonominę gerovę vis dar dažniau nulemia ne jis, o kažkokios povandeninės srovės.
