Nuomonės

2019.05.30 10:04

Laurynas Jonavičius. Lietuvos politika Baltarusijoje – norai, galimybės, strategijos

Laurynas Jonavičius, VU TSPMI dėstytojas2019.05.30 10:04

Pastaruoju metu viešoje erdvėje pasirodė argumentai dėl to, ką ir kaip turėtų Lietuva daryti santykiuose su Baltarusija. Artėjančio Astravo jėgainės paleidimo momentas, suintensyvėję kivirčai tarp Minsko ir Maskvos, naujojo Lietuvos prezidento rinkimai suteikia progą padiskutuoti šiuo klausimu. Lietuvos pozicija Baltarusijos klausimu yra patyrusi įvairių pokyčių ir apipinta įvairiais įsitikinimais, tačiau kol kas neturi didelių pasiekimų.

Turime svarbius ir gyvybingus ekonominius santykius, ypač susijusius su Klaipėdos uostu. Turime didelę problemą su demokratijos ir žmogaus teisių padėtimi Baltarusijoje. Esame stipriai sugrėsminę Astravo klausimą. Galiausiai, turime strateginę Rusijos grėsmės ir Baltarusijos vaidmens šiuo klausimu problemą.

Atsižvelgiant į tai, diskusija dėl to, ko nori, ką gali ir ką turėtų daryti Lietuva, atrodo savalaikė. Tuo labiau, kad ilgametė Vakarų ir Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu rezultatų realiai nedavė – demokratijos rodikliai nekinta, demokratinių jėgų veikimo sąlygos Baltarusijoje išlieka blogos, nesaugios jėgainės statomos nepaisant akivaizdžių pažeidimų ir kaimynių prieštaravimo. Tačiau pokyčiai aplink Baltarusiją vyksta, ir galbūt jie gali tapti akstinu susėsti ir iš naujo įvertinti Lietuvos politikos Baltarusijos atžvilgiu niuansus.

Kas keičiasi? Visų pirma, Baltarusijos santykiai su Rusija. Galima teigti, kad santykiai buvo ne kartą suprastėję ir anksčiau, bet viskas susitvarkydavo. Tačiau dabar yra keli papildomi svarbūs veiksniai. Visų pirma, prasta Rusijos ekonominė situacija. Ekonominis sunkmetis nepalieka Kremliui argumentų tęsti Baltarusijos subsidijavimo, tuo pačiu metu verčiant skausmingai reformuotis savo piliečius (pvz., Rusijos pensijų reforma ir jos pasekmės) ir mainais negaunant iš Minsko Rusijai geopolitiškai reikalingo politikos posovietinėje erdvėje palaikymo (Krymo, Abchazijos/Osetijos pripažinimas ir pan.).

Žinant itin galingus Maskvos ekonominius svertus Baltarusijos atžvilgiu, racionalu yra vis labiau spausti Minską demonstruoti draugiškumą. Ką Maskva ir daro, reikalaudama realiai vykdyti Sąjunginės valstybės projektą (pvz., bendra valiuta, bendra energetinė sistema, bendra pensijų sistema, bendra įstatymdavystė ekonominiais klausimais), ar spausdama dėl tikros Rusijos karinės bazės Baltarusijoje įsteigimo. Antra, ant stalo atsiranda tokių svarbių klausimų, kaip 2024 m. (Putino kadencijos pabaigos) problema Rusijoje bei 2020 m. Prezidento rinkimai Baltarusijoje.

Nė vienas iš paminėtų draugystės demonstravimo būdų nėra priimtinas Aliaksandrui Lukašenkai. Reali integracija reikštų, kad Batka netenka savo rentų šaltinio (dabar tai yra galimybė pelnytis iš Rusijos energetinių subsidijų, nesidalinant pelnu su Maskva, ar tiesiog nelegaliai parduodant Rusijoje sankcionuotas prekes iš Vakarų), taip pat netenka suvereniteto atributų bei galios instrumentų (karinė bazė su Rusijos kariais Baltarusijoje). A. Lukašenkos režimui tai yra gyvybinis išlikimo klausimas.

Pragmatiškai žvelgiant, Minskui reikia alternatyvų, visų pirma, ekonominių ir energetinių. Mokesčių reforma (manevras) Rusijoje – eksporto muitų naftai panaikinimas ir mokesčio išgaunamai naftai pakėlimas – reiškia, kad iki 2024 m. rusiškos naftos kaina Baltarusijai taps tokia pati, kaip kitiems užsienio pirkėjams, o Minskas neteks pelno dėl dabartinio naftos kainų skirtumo, ant kurio laikosi prekyba baltarusiškais naftos produktais Vakaruose (pagrindinio tvirtos valiutos pajamų šaltinio). Priklausomybės nuo rusiškos naftos problema (tiek nesenas užteršimo atvejis, tiek bendrai alternatyvų nebuvimas) daro Minską itin pažeidžiamą šiam Rusijos spaudimo instrumentui. Atitinkamai, A. Lukašenkos strategija – alternatyvų paieška (apie tai jis pats atvirai kalba).

Ar Lietuva galėtų ir turėtų būti tokia alternatyva? Keli aspektai. Pirma, interviu „Belsatui“ buvęs Lietuvos energetikos ministras yra sakęs, kad per Lietuvą jau yra keliavusi nafta perdirbimui Baltarusijoje, taigi, tiekimo galimybės yra. Vadinasi, Lietuva techniškai gali tapti alternatyviu naftos tiekimo kanalu Baltarusijai, taip mažinant jos priklausomybę nuo Rusijos.

Kita galima alternatyva yra Odesos–Brodų naftotiekis, bet ten yra savų niuansų (dėl padėties Ukrainoje ir dėl didesnio atstumo). Tikėtina, kad kainos klausimas išliktų svarbus, bet Rusijos mokesčių manevro ir politinio spaudimo kontekste Baltarusijai toks variantas būtų potencialiai svarstytinas. Kokia nauda iš to Lietuvai? Potencialaus sverto atsiradimas kalbant su Minsku ir bent nedidelis priklausomybės nuo Rusijos sumažinimas. Vis geriau, nei neturėti nieko.

Antras labai svarbus aspektas – ar Lietuva turi padėti autoritarui A. Lukašenkai? Juk taip išduotumėme savo vertybinę poziciją. Argumentas labai rimtas. Bet jį sušvelninti galima paprastu klausimu: ar Lietuvai strategiškai geriau turėti tiesioginę sieną su autoritariniu Lukašenkos režimu, ar su Rusija? Na gal dar su Rusijai pavaldžia satelitine valstybe, valdoma ko nors panašaus į buvusį Rusijos ambasadorių M. Babičių. Didžiausia strateginė grėsmė Lietuvai yra ne Baltarusija, o Rusija. Galimybė, kad atskiro tarptautinės politikos vieneto – Baltarusijos – ties rytine Lietuvos siena gali nelikti, yra blogiau nei turėti Lukašenką, net ir su Astravu.

Antra vertus, galima prisiminti, kad net toks demokratijos vertybių puoselėtojas, kaip JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, savo valdymo metu įgyvendino „Kirkpatrick doktriną“ – rėmė diktatorius, vardan geopolitinio tikslo nugalėti sovietų imperiją. Žvelgiant retrospektyviai, trumpojo laikotarpio parama diktatoriams pasiteisino – TSRS žlugo, o dauguma remtų diktatorių (Čilėje, Salvadore, Argentinoje, Taivane, Pietų Korėjoje) tapo normaliais demokratais.

Taigi, gal iš tiesų verta pagalvoti apie rankos ištiesimą A. Lukašenkai vardan ilgalaikio strateginio tikslo. Jokiu būdu nepateisinant jo autoritarizmo, būtinai išlaikant raudonas linijas. Galiausiai, Lietuvos vertybinė pozicija irgi nėra pati nuosekliausia – galime prisiminti kad ir santykius su Azerbaidžanu, kur mūsų puoselėjamos vertybės yra paminamos dar labiau nei Baltarusijoje, tačiau tai netrukdo dėl geo–energetinio intereso bendradarbiauti energetiniais klausimais, palaikyti įvairiapusius kontaktus ir pasisakyti už Baku suartėjimą su ES.

Tikrai galima ginčytis su šiais argumentais teigiant, kad Baltarusija šiandien yra pernelyg susaistyta su Rusija ir atplėšti jos jau nepavyks. Bet tuomet netenka prasmės ir dabartinė pozicija, kad būtina toliau tvirtai laikytis įsikibus savo pozicijos dėl Astravo, nors jis jau pastatytas ir, būkim realistai, pradės veikti. Klausimas tokiu atveju tampa susijęs su mūsų pasirinkimu – ar blokuojame kad ir formalius Baltarusijos ryšius su Vakarais, ar prisidedame prie (kad ir nedidelės) manevro laisvės Baltarusijai sukūrimo.

Kitas aspektas – Lietuvos įtakos procesams kaimynystėje klausimas. Dabartinė savi–izoliavimo (būtent dėl Baltarusijos) pozicija iš esmės kertasi su racionaliu ir pragmatiniu interesu turėti poveikį procesams regione. Nes jeigu Lietuva užsidarys Baltarusijai bendrame atsivėrimo kontekste, mūsų, kaip regiono ekspertų, statusas ir įvaizdis tikrai nukentės. Galiausiai atsitiks taip, kad regiono ekspertai taps austrai ar slovakai, o ne lietuviai. Nemanau, kad tai mūsų interesas.

Užtenka pažiūrėti, kokių pozicijų Baltarusijos atžvilgiu laikosi kiti veikėjai. ES, kaip žinia, panaikino daugumą sankcijų ir ieško įsitraukimo galimybių abipusiai naudingose srityse. Lenkija yra pakvietusi A. Lukašenką apsilankyti pas save. „Atlantic Council“ ekspertai (John Herbst, JAV ambasadorius Ukrainoje Oranžinės revoliucijos metu) teigia, kad Vakarai negali ignoruoti žmogaus teisių padėties Baltarusijoje, bet turi suvokti, kad augantis Rusijos vaidmuo šią padėtį padarys tik dar blogesnę, todėl Vašingtonas bei ES turi pasiūlyti Minskui dialogą.

Galiausiai, Ukrainos veiksnys. Lietuva deda milžiniškas pastangas, kad padėtų Ukrainai susidoroti su Rusijos grėsme ir judėti glaudesnio bendradarbiavimo su Vakarais link. Tai mūsų strateginis saugumo interesas. Ir akivaizdu, kad nepriklausoma Baltarusija (kad ir su A. Lukašenka) yra palankesnė aplinkybė šiam tikslui pasiekti, nei Baltarusija sąjungoje su Rusija, ar tiesiog Rusija Ukrainos šiaurėje.

Visa tai yra argumentai už politikos peržiūrėjimą. Jų nereikia suprasti kaip raginimo atsisakyti vertybių, pamiršti Astravo grėsmę ar stoti į eilę prie baltarusiškos elektros. Juos reikia vertinti kaip pasiūlymą strategiškai pažiūrėti į poreikius ir galimybes kintančioje aplinkoje. Juos galima pildyti ir kritikuoti ekonominiais, kariniais, kultūriniais ir kitais veiksniais.

Gali būti, kad aš klystu. Tikrai yra alternatyvų tokiam požiūriui ir argumentų kitokiai pozicijai. Bet svarbiausia yra turėti vieną politiką, kuri efektyviai veiks tik tada, jei bus sutarta dėl prioritetų ir bendrai veikiama juos įgyvendinant. Jei norim suprasti savo nacionalinį interesą ir efektyviai jį ginti, turim visus tuos argumentus padėti ant stalo, išanalizuoti ir jų pagrindu kurti strategiją.

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius