Nuomonės

2019.04.11 15:32

Vaiva Rykštaitė. 10 metų be Lietuvos

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.04.11 15:32

Per pastarąsias keletą savaičių išgirdau du nepatogius klausimus. Pirmas, pakilus vienai rankai per knygos pristatymą: „O tai kam jums apskritai balsuoti, koks jums skirtumas, gi Lietuvoje negyvenate?..”

Toks pasvarstymas mane įskaudino, tad atsakiau kiek emocingiau, nei derėjo, nes jau pačiame klausime išskaičiau kaltinimo išdavyste potekstę – neva, emigruodama aš tartum išsižadėjau savo šalies, nuo jos nusigręžiau, apleidau. Bet ar tikrai? Kelionių nuotykių alkis, įdomesnių, kitokių studijų paieškos užsienio universitetuose, galų gale geresnio uždarbio paieškos nėra tautos išdavystė.

Emigracija nėra naujas reiškinys, ir visais laikais emigrantai atliko ir atliks svarbų vaidmenį savo šalies gyvenime. Pradedant okupacijos pasipriešinimo judėjimu bei diplomatinėmis kovomis už nepriklausomybę ir baigiant vertinga literatūra. Tačiau bene esminis veiksnys, svarbus net nevertinantiems meno bei turintiems kokių nors tautinių saitų ar sentimentų, yra ekonominė emigrantų jėga.

Pavyzdžiui, Lietuvos banko duomenimis, per 2017 m. į Lietuvą emigrantai ir užsieniečiai atsiuntė 1,1 milijardą eurų, tai beveik po 400 eurų kiekvienam gyventojui. Ir tai tik pinigai, atsiųsti iš užsienio, bet į tokį skaičiavimą nepateko „atostogų“ į Lietuvą grįžusių emigrantų išleidžiami grynieji arba, pavyzdžiui, emigrantų pavedimai artimiesiems Lietuvoje iš lietuviškų banko sąskaitų, o tokių gi irgi būna, galiu pati paliudyti iš patirties. Tad kaip žmogui, emociškai ir finansiškai susisaisčiusiam su šalimi, gali nerūpėti jos politika? Klausiu retoriškai.

Šiemet sukako dešimt metų, kai negyvenu Lietuvoje. Dešimt metų, kai ilgiuosi tėvynės, kuriu lietuviškai ir vis planuoju čia grįžti gyventi su vyru ir vaikais. Tik dar ne dabar, dar nesame pasiruošę – mus Havajuose laiko nuomos sutartys, darbai ir finansiniai įsipareigojimai. Šie planai sugrįžti mus veda prie antro, net kelissyk per pastarąsias dienas išgirsto klausimo: „O tai kam jums ta dviguba pilietybė?” Ir čia man pritrūksta oro, nes noriu pasakyti tiek daug, bet nežinau, nuo ko pradėti, kaip atverti žmonėms akis? Anglakalbiuose informacijos šaltiniuose aptikau paprastą ir racionalų dvigubos pilietybės vertinimą. Nesileisdama į politinių teorijų niuansus, paminėsiu esminius dvigubos pilietybės teikiamus privalumus:

prieiga prie dviejų valstybių teikiamų politinių privilegijų ir socialinės bei sveikatos apsaugos;

galimybė dirbti, studijuoti  ir balsuoti abiejose valstybėse;

nereikia vizos keliaujant;

dviejų pasų turėjimas ir jų teikiami privalumai;

galimybė abiejose valstybėse įsigyti nekilnojamojo turto;

galimybė pažinti abiejų šalių kultūrą.

Dvigubos pilietybės trūkumai:

galimi dvigubi mokesčiai;

dvigubi pilietiniai įsipareigojimai ir jų pasekmės, pavyzdžiui, karjeros apribojimai dirbant su įslaptinta valstybine informacija (dvigubą pilietybę turintys asmenys gali būti prie jos neprileidžiami, nes gali neatitikti saugumo reikalavimų);

galimas sudėtingas biurokratinis procesas įgyjant antrą pilietybę.

Ir viskas. Paprasta. Tačiau internete ieškodami informacijos apie dvigubą pilietybę lietuvių kalba, tokio paprasto paaiškinimo nerasite arba nepastebėsite, nes jį užgoš baimę ir tarp likusių Lietuvoje ištikimųjų ir emigrantų išdavikų supriešinimą kurstantys politikėlių rašiniai. Pastebėjau du dvigubos pilietybės oponentų argumentus.

Pirmas: abstrakti idėjinė tautos išdavystė, nes koks gi iš tavęs bus lietuvis, jei tuo pačiu metu būsi ir vokietis ar amerikietis? Tokiu argumentu siunčiama aiški žinia visiems emigravusiems: mums Lietuvoje jūsų nereikia, ir dėl darbų ar asmeninių reikalų pasirinkę kitos šalies pilietybę esate nebe lietuviai. Ate ate – reikėjo galvoti prieš emigruojant. Bet ar iš Utenos į Vilnių išvykęs studijuoti ir vėliau ten likęs dirbti žmogus yra Utenos išdavikas? Klausimas retorinis. Tik primenu, kad pasaulis globalėja.

Dvigubą pilietybę žmonės dažnai renkasi ne iš mandrumo, o aplinkybių verčiami, kai gyvenantiems užsienyje Lietuvos Respublikos pilietybės neužtenka, tarkim, siekiant karjeros kitos valstybės tarnyboje, arba, pavyzdžiui, mano atveju – svajojant apie laikiną vaikų globą, kuria užsiimti JAV galima tik JAV piliečiams.

Anksčiau sakiau, kad niekada neatsisakysiu Lietuvos pilietybės, nes per daug myliu savo šalį. Tačiau po dešimties metų svetur, kai galiausiai užsienio šalyje perkam nekilnojamąjį turtą ir auginame vaikus, man norom nenorom ima rūpėti ir tos šalies politika. Aš noriu jaustis visavertė gyventoja. Noriu realizuoti save. Ir dabar jau nebežinau, ar dar po penkerių metų nepasirinksiu JAV pilietybės. Bet ar taip padariusi jausčiausi išduodanti Lietuvą? Ne. Aš jausčiausi, kad, atimdama pilietybę, Lietuva išduoda mane. Kad Lietuvai manęs nereikia. Ir kad nebėra galimybių sugrįžti.

Antras dvigubos pilietybės oponentų argumentas: menama grėsmė Lietuvos saugumui. Gąsdinimas kyla iš vyraujančios klaidingos nuomonės, kad atsiradus dvigubos pilietybės galimybei, bet kurios valstybės pilietis galės gauti ir Lietuvos pilietybę. Netiesa. Jei netrukus vyksiančiame referendume bus nubalsuota už Konstitucijos pataisą siekiant įteisinti dvigubą pilietybę, tai naują įstatymą apibrėžiantis punktas skambės šitaip:

„Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas.“

Paprasčiau kalbant, Lietuvos pilietybė nebus dalijama kairėn ir dešinėn – ji bus išsaugoma tuo atveju, jei jau esamas Lietuvos pilietis įgis ir kitos šalies pilietybę. Taigi, grėsmės šalies saugumui čia nematau, lietuviai ir toliau liks lietuviai, tik kai kurie spintelėse turės po du pasus. Nebent visi emigrantai jau dabar traktuojami kaip potencialūs tautos išdavikai… Nebent tautą užvaldys pavydas, neva ir taip tiems emigrantams gerai, dar dvigubos pilietybės įsigeidė.

Labai tikiuosi, kad klystu ir kad lietuvių pavydo naratyvas tėra mitas. Tikiuosi, kad artėjančiame  referendume mes pademonstruosime savo vienybę ir nubalsuosime už pilietybės išsaugojimą – tam, kad viso pasaulio lietuviai jaustųsi turintys ryšį su savo protėvių žeme, su namais.

Aš tą ryšį jaučiu. Netgi dažnai savo bičiuliams amerikiečiams pusiau juokais aiškinu, kad mes, lietuviai, esame stiprus klanas, vieningi ir vieni už kitus kovojantys kaip žydai. Tai nuolat patvirtina artumo ir kone giminystės jausmas, apimantis netikėtuose pasaulio kampeliuose sutikus ir pašnekinus kitus lietuvius.

Tai liudiju ir savo mažomis paslaugėlėmis, kaskart Havajuose padėdama nepažįstamiems tautiečiams. Vis atrodo lyg pagelbėčiau tolimam, nematytam šeimos nariui. Labai tikiuosi, kad ir politiškai išliksime šeima. Prisipažįstu – jau apeliuoju į jūsų sentimentus. O jei visai racionaliai, tai kviečiu ramiai pasižiūrėti valstybių, kuriose įteisinta dviguba pilietybė, sąrašą. Paskui – valstybių, kuriose ji draudžiama. Abu sąrašus nesunkiai rasite gugle. Taip pat nesunkiai patys pastebėsite, kuriame sąraše yra daugiau klestinčių demokratijų.