Ar kada nors susimąstėte, koks jausmas pakutenti beždžionę? Pasirodo, jos tai tiesiog dievina ir linksmai juokiasi, kaip ir žmonės, rašo portalas „IFLScience“.
Išanalizavę keturių orangutanų, trijų bonobų, dviejų gorilų ir keturių šimpanzių juoką, naujojo tyrimo autoriai nustatė, kad didžiosios beždžionės juokiasi izochroniniu ritmu, kitaip tariant, jų balso protrūkiai pasiskirsto tolygiai.
Tai būdinga ir žmogaus juokui, todėl galima teigti, kad šis konkretus bruožas turėjo susiformuoti paskutinio bendro žmonių ir didžiųjų beždžionių protėvio, gyvenusio maždaug prieš 15 milijonų metų, laikais.
Tačiau, skirtingai nuo beždžionių, žmonėms būdingas gebėjimas keisti juoko tempą pagal socialinį kontekstą.
Pavyzdžiui, kutenami mes paprastai juokiamės greičiau, nei žaisdami, o šimpanzės, bonobai, orangutanai ir gorilos visais atvejais juokiasi maždaug vienodai.
„Ko gero, visų didžiųjų žmogbeždžionių juokas iš pradžių buvo gana stereotipinis ritmiškas signalas, dažniausiai naudojamas tik tam tikruose socialiniuose kontekstuose, pavyzdžiui, žaidžiant ar kutenantis, – elektroniniame laiške „IFLScience“ teigia tyrimo autorė dr. Chiara De Gregorio. – Tačiau žmonių juokas tapo nepaprastai įvairus. Mes galime juoktis įvairiai – nuo tylaus, mandagaus šypsnio iki garsaus, nevaržomo juoko ar net ironiško arba „netikro“ juoko, kai norime pademonstruoti nenuoširdų linksmumą.“
Mokslininkai nustatė, kad gebėjimas valdyti juoką yra tęstinis reiškinys, labiausiai būdingas žmogui artimiausioms beždžionėms. Tai leidžia manyti, kad gebėjimas valdyti balso išraišką galėjo vystytis palaipsniui per pastaruosius 15 milijonų metų ir suteikia galimybę spėlioti, kaip galėjo juoktis neandertaliečiai ir kiti išnykę homininai.
„Nors niekada tiksliai nesužinosime, kaip skambėjo išnykusių homininų juokas, mūsų tyrimų rezultatai rodo, kad jie greičiausiai juokėsi ritmiškai ir reguliariai“, – rašo Ch. De Gregorio.
Tyrimą rasite čia: https://www.nature.com/articles/s42003-026-10499-z
