Orkos jau seniai garsėja savo sudėtingomis ir veiksmingomis medžioklės technikomis – nuo stiprių bangų kėlimo, kad ruoniai nuslystų nuo ledo lyčių, iki „chirurginio“ baltųjų ryklių išmėsinėjimo, kad pavyktų pasiekti sultingas jų kepenis, rašo portalas „IFLScience“.
Dabar Kalifornijos įlankoje orkos savo jėgas skiria keistam naujam užsiėmimui: jos visu greičiu trenkiasi į milžiniškas mėnulžuves, kad šių kūnai plyštų į daugybę gabalėlių.
„Pirmą kartą šį reiškinį mačiau 2021 m. gruodžio mėnesį, tada smūgio energija buvo tiesiog stulbinanti – kai plėšrūnas tokiu greičiu trenkia į milžinišką žuvį, buvo kvapą gniaužiantis reginys“, – portalui „ScienceAlert“ pasakojo jūrų biologas Erickas Higuera Rivasas iš Meksikos organizacijos „Conexiones Terramar“.
„Iš karto supratome, kad stebime kažką labai neįprasto, nes audinių sprogimas buvo milžiniškas“, – sakė jis.
Be to, tai nebuvo pavienis atvejis.
Nuo tada šis elgesys buvo užfiksuotas dar bent du kartus – vieną kartą 2024 m. ir dar kartą 2025 m., o tai leido mokslininkams jį išsamiai išanalizuoti.
Jie nustatė, kad tai yra labai suderinta veikla, tačiau kyla daug klausimų, ką tiksliai šios orkos bando pasiekti.
Du vėlesni susidūrimai klostėsi beveik identiškai, kaip naujajame žurnale „Frontiers in Ethology“ paskelbtame straipsnyje aprašė Higuera Rivas, ne pelno organizacijos „Beneath The Waves“ jūrų biologė Kathryn Ayres ir jų kolegos.
Greičiausiai taip ruošia maistą
Orkų būrys artėja prie paprastosios aštriauodegės mėnulžuvės, kuri, atrodo, tiesiog plaukioja sau ramiai, nesikišdama į kitų reikalus.
Viena iš orkų sugriebia mėnulžuvę, ją mobilizuoja; kita nuplaukia šiek tiek toliau įsibėgėti ir visu greičiu trenkiasi į žuvį, taip sudraskydama ją į gabalus.
Visgi ne šis smūgis pražudė mėnulžuvę – žuvis jau buvo negyva, o jos maistingi organai paimti dar prieš susidūrimą.
Tada priplaukė jauna orka ir ėmė su apetitu siurbti tuos skutelius.
Tyrėjai nustatė, kad šis milžiniškas energijos pliūpsnis greičiausiai naudojamas mėsai paruošti – skerdenai susmulkinti į kąsnio dydžio gabaliukus.
Nors mėnulžuvės yra lėtos ir didelės, kitaip tariant, lengvas grobis, nekeliantis didelio pavojaus orkai, jų kūnus nepaprastai sunku išardyti.
„Šios žuvies odos neįmanoma švariai „atsegti“. Tai neįtikėtinai tankus, vandens prisotintas kolageno skydas“, – paaiškino Higuera Rivas.
Tad, užuot bandžiusios dantimis praplėšti tą storą, guminę odą, orkos pasitelkia jėgą ir fizikos dėsnius, kad atliktų šį sunkų darbą.
Proga treniruotis jaunikliams
Tai taip pat yra kruopščiai suderintas komandinis darbas.
„Taikydamos stabilizavimo ir smūgio modelį, dvi orkos sujungia savo fizines savybes, kad kompensuotų trūkstamas galūnes, skirtas grobiui suplėšyti“, – pasakojo Higuera Rivas portalui „ScienceAlert“.
Orkos yra gudrios ir išradingos. Jos medžioja grobį, kuris savo dydžiu ir gynybos priemonėmis gali atbaidyti kitus plėšrūnus, o jam nugalėti reikia įgūdžių, proto, kantrybės ir ištvermės. Didelė rizika – didelis atlygis.
„Orkos yra labai protingi plėšrūnai, jos dažnai manipuliuoja daiktais ir žaidžia su savo grobiu, – paaiškino jis. – Kadangi mėnulžuvės juda lėtai ir yra bejėgės, jos suteikia orkų būriui – ypač paaugliams – mažai rizikingą progą treniruoti smūgių tikslumą ir stiprinti socialinius ryšius.“
Norint tai patvirtinti, reikės atlikti daugiau stebėjimų, tačiau jei ši interpretacija teisinga, toks elgesys papildytų vis gausėjantį regionams būdingų medžioklės tradicijų, perduodamų iš kartos į kartą tarp orkų, sąrašą.
Mokslininkų tyrimą rasite čia.
