Naujas Vilniaus universiteto (VU), Lietuvos istorijos instituto ir tarptautinių partnerių tyrimas, paskelbtas Kembridžo universiteto leidyklos leidžiamame viename prestižiškiausių tarptautinių recenzuojamų archeologijos mokslo žurnalų „Antiquity“, pateikė pirmuosius tiesioginius mokslinius įrodymus, kad į besiformuojantį viduramžių Vilnių 13 a. atvykdavo migrantų iš tolimų regionų. Tyrėjai nustatė, kad dalis pirmųjų Vilniuje palaidotų krikščionių greičiausiai buvo kilę iš Kijevo Rusios, kuri šiandien priklauso Ukrainai ir Pietų Lenkijai, rašoma VU pranešime žiniasklaidai.
Šias išvadas mokslininkai padarė ištyrę 13–14 amžiaus žmonių palaikus, rastus istorinėse Vilniaus rusėnų kvartalo (lot. Civitas Ruthenica) kapinėse, Bokšto gatvėje. Analizuodami dantyse ir kauluose išlikusius anglies, azoto, deguonies ir stroncio izotopus, tyrėjai galėjo ne tik nustatyti žmonių mitybos ypatumus, bet ir įvertinti, iš kur jie galėjo būti kilę.
Tyrimas suteikia naujų žinių apie ankstyvąją Vilniaus istoriją ir rodo, kad miestas nuo pat savo formavimosi pradžios buvo daugiakultūris ir daugiakonfesis – jame gyveno ir iš tolimiausių kraštų atvykę žmonės, su jais, tikėtina, plito ir krikščionybė Lietuvoje.
Migrantas iš pietų
Iš 15 ištirtų asmenų palaikų matome kad vyrai buvo ypač mobilūs ir, tikėtina, ne vietiniai. Ypač išsiskyrė vienas jaunas vyras (311 kapas). Cheminiai pėdsakai jo dantyse parodė, kad vaikystę jis praleido šiltesniame pietiniame regione. Jo mitybos racione buvo soros – augalas, kuris Viduramžiais buvo paplitęs rytiniuose ir pietiniuose kraštuose, bet buvo beveik išnykęs Lietuvoje dėl prasidėjusio atšalimo.
Taip pat vaikystėje šis vyras valgė daug gyvūninės kilmės baltymų, tai yra pieno produktų, mėsos ir žuvies. Tačiau vėliau jo mityba pasikeitė ir tapo panaši į vietinių Vilniaus gyventojų, o tai rodo, kad paauglystėje jis persikėlė į Vilnių ir įsiliejo į vietos stačiatikių bendruomenę.
Papildomai tirti 311 kape palaidoto žmogaus dantų emalės stroncio ir deguonies izotopai, jie atspindi vaikystėje vartotą maistą ir nuolatinių dantų formavimosi metu gertą vandenį, kardinaliai išsiskyrė iš daugumos kapinyne palaidotų žmonių dantų emalės izotopų ir sutampa su tuo, kas būdinga regionams į pietus nuo Lietuvos. Toks pat izotopinis signalas buvo užfiksuotas iš Ostrivo 11–12 a. kapinyno netoli Kyjivo žmonių dantų emalio tyrimuose. Tyrėjai mano, kad vyras iš 311 kapo galėjo būti kilęs iš buvusios Kijevo Rusios teritorijų – galbūt iš dabartinės Ukrainos arba Pietų Lenkijos.
Vienas iš Bokšto gatvės kapinių tyrimų vadovų, Lietuvos istorijos instituto mokslininkas dr. Rytis Jonaitis teigia, kad archeologai jau anksčiau buvo numanę apie migrantų iš rusėnų žemių buvimą miesto bendruomenėje. Tačiau izotopų duomenys dabar tai patvirtina – bent dalis čia palaidotų žmonių tikrai buvo atvykę iš tolimų, už Lietuvos ribų esančių regionų.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad dauguma kapinėse palaidotų moterų buvo vietinės kilmės, iš Vilniaus regiono. Tai leidžia manyti, kad tuometę vilniečių bendruomenę formavo migracija ir mišrios santuokos. Tikėtina, kad kartu su iš ortodoksų žemių atvykusiais vyrais į kraštą atėjo ir krikščionybė, ją perėmė vietinės moterys.
Tyrimas atskleidžia įvairialypę Vilniaus gyventojų kilmę
Bokšto gatvės kapinės yra viena didžiausių žinomų viduramžių krikščionių laidojimo vietų pagoniškoje Lietuvoje. 13–14 amžiais Lietuva dar buvo oficialiai pagoniška, tačiau šiose kapinėse palaidoti žmonės laikėsi stačiatikių krikščionių laidojimo tradicijų.
Jose rasti archeologiniai radiniai – bizantiškojo stiliaus papuošalai, kryželiai, karoliai ir importuotos įkapės – jau seniai rodė ryšius su rusėnų ir bizantiškuoju pasauliu. Nauji izotopų tyrimai dabar ir biologiniais duomenimis patvirtina tai, kad migracija prisidėjo prie ankstyviausių Vilniaus krikščionių bendruomenių formavimosi.
Šio mokslinio tyrimo pagrindinė autorė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė teigia, kad žmonių palaikų tyrimai leidžia suprasti jų migracijas, mitybą ir socialinius ryšius daug tiksliau nei vien archeologiniai radiniai: „Sujungę antropologiją, archeologiją ir izotopinius tyrimus iš skirtingų žmogaus audinių, kurie formuojasi skirtingais žmogaus gyvenimo laikotarpiais, pirmą kartą galime tiesiogiai identifikuoti asmenis, kurie keitė savo mitybą ir gyvenimo vietą ir migravo į viduramžių Vilnių miesto formavimosi laikotarpiu. Šis tyrimas rodo, kad Vilnius nuo pat savo istorijos pradžios buvo labai įvairus – atitinkantis etniškai dinamiško ir augančio kultūrinio ir ekonominio centro kriterijus.“
Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja, viena iš ilgalaikių archeologinių tyrimų Bokšto gatvės kapinėse vadovių dr. Irma Kaplūnaitė pabrėžia, kad archeologija ir chemija viena kitą papildo ypač gerai: „Kapų radiniai, laidojimo papročiai ir izotopų analizė kartu leidžia ne tik nustatyti žmonių kilmę, bet ir suprasti, kaip jie įsiliejo į viduramžių Vilniaus visuomenę, kas buvo vietiniai, o kas ne ir kaip vyko daugiakultūrio ir daugiakonfesio miesto formavimosi procesai.“
Kas skatino migruoti į Vilnių?
Tyrimas kelia ir platesnių klausimų apie migraciją viduramžių Europoje.
Pasak mokslininkų, žmonės į Vilnių galėjo atvykti dėl įvairių priežasčių: politinių ryšių tarp Lietuvos ir Rusios žemių, prekybos galimybių, religinių motyvų ar gyventojų persikėlimo, kurį galėjo paskatinti 14 amžiaus viduryje didelę Europos dalį nusiaubusi juodosios mirties (maro) pandemija.
VU Medicinos fakulteto profesorius Rimantas Jankauskas pabrėžia, kad „šiaurinės Europos teritorijos buvo savotiškas prieglobstis tankiai apgyvendintų Pietų Europos regionų gyventojams, tarp kurių pandemijos plito ypač sparčiai. Bėgdami nuo epidemijų protrūkio ir ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, žmonės kėlėsi į šiaurę, o Vilnius ilgainiui tapo traukos centru įvairioms tautoms. Šie atradimai yra svarbūs siekiant geriau suprasti ankstyvąją Vilniaus istoriją. Jie dar kartą patvirtina, kad viduramžių miestai buvo dinamiškos ir įvairios erdvės, kurias formavo žmonių mobilumas, skirtingų kultūrų sąveika ir gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.“
Tyrimą atliko Vilniaus universiteto ir Lietuvos istorijos instituto mokslininkai bendradarbiaudami su Briuselio laisvuoju universitetu.
