Pēteris Daknis vadovauja Latvijos ornitologų draugijos didžiųjų apuokų programai ir vykdo šių paukščių apsaugos projektus. Jis su kolegomis įrengė maždaug 400 dirbtinių lizdaviečių, seka paukščius GPS įranga. Taip pat ieško didžiųjų apuokų buveinių miške klausydamasis ir sekdamas jų veiklos pėdsakais. Jis su susidomėjimu seka žymiąją apuokų šeimą Šiaulių Pietiniame rajone. Paukščius globojantis biologas Petras Adeikis yra sakęs, kad jo tikslas yra atkurti didžiųjų apuokų populiaciją Lietuvoje. Pasak jo, šiandien ją gali sudaryti iki 20 perinčių porų.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Skaičiuojama, kad Latvijoje yra nuo 15 iki 70 didžiųjų apuokų porų.
- Latvijos ornitologų draugija įrengė maždaug 400 dirbtinių lizdaviečių apuokams.
- GPS įranga rodo, kad apuokų mirtingumas yra labai didelis.
– Kiek yra didžiųjų apuokų Latvijoje?
– Skaičiuojama, kad yra nuo 15 iki 70 porų. Riba tokia plati, nes paukščiai moka slėptis. Sudedame žinomas poras ir galimas poras – tai apatinė riba. Viršutinė riba nustatoma iš pajautimo, atsižvelgiant į šiems paukščiams tinkamas buveines.
– Kur įprastai jie įsikuria Latvijoje?
– Įprasta buveinė yra senas pušynas. Dažnai pasitaiko, kad apuokai įsikuria miesto pramoninėse zonose. Ne centre, kaip Šiauliuose, tokių atvejų mes neturime. Dažniausiai tai yra apleistos gamyklos, kur nėra daug žmonių ir mažiau eismo.
Dar juos matome durpių ir žvyro karjeruose. Vakarų Europoje jie mėgsta įsikurti ant uolų, todėl panašių struktūrų ieško ir mūsų regione.
Seniau didieji apuokai gyveno Gaujos nacionaliniame parke, kur yra daug smiltainio uolų ir skardžių. Šis parkas tapo populiarus tarp turistų, todėl šiuo metu didžiųjų apuokų ten nebėra.
Taigi matome, kad skiriasi porų pasirinkimai, kur įsikurti ir perėti.
– Jūs įrengėte 400 dirbtinių lizdų didiesiems apuokams. Kiek tai veiksminga?
– Tvirtiname tam tikras platformas medžiuose, maždaug 10–20 metrų aukštyje. Jei apuokai lizdus susuka ant žemės, kyla grėsmė, kad juos užpuls įvairūs plėšrūnai. Pradėjome tai daryti neseniai, prieš trejus metus. Pastebėjome, kad didieji apuokai dirbtinėse lizdavietėse įsikuria po maždaug dvejų metų nuo jų įrengimo.
Nesitikime, kad jose apsigyvens tik didieji apuokai, kadangi jų pas mus nėra tiek daug. Bet jau matyti, kad kelios platformos naudojamos. Pavyzdžiui, iš vienos jų Latvijos gamtos fondas (lat. Latvijas Dabas fonds) transliuoja vaizdą visą parą.
O pati platforma padaryta labai efektyviai ir pigiai. Tai standartinė 200 litrų talpos perpus perpjauta metalinė statinė ir medinis rėmas, kuris prisukamas prie medžio.
– Lietuvoje P. Adeikis didžiuosius apuokus dirbtinai veisia ir paleidžia į laisvę taip siekdamas atkurti jų populiaciją. Ar tai daroma ir Latvijoje?
– Mes, ornitologai, svarstėme apie tokį būdą. Vis dėlto tam, kad būtų paleisti į laisvę, jaunikliai turi būti užauginti tinkamomis sąlygomis. Jie neturi suprasti, kad žmonės juos šeria, nes kai bus paleisti, pas juos sugrįš. Kol kas Latvijoje tuo neužsiimame. Yra žmonių, kurie didžiuosius apuokus veisia, tačiau jie tai daro norėdami juos parduoti zoologijos sodams.
Taip pat skaitykite
– Kiek žinau, sekate Šiaulių Pietinio rajono apuokų gyvenimą socialiniuose tinkluose. Lietuvoje taip pat daug žmonių susidomėjo šiais paukščiais ir juos pažino per Ekosistemų apsaugos centro veiklą. Matome, kiek daug žmonės padeda apuokams, kol jie išmoksta skraidyti – nešioja juos ant stogo, kad nesuvažinėtų mašinos, neužpultų šunys ir panašiai. Kaip manote, kokį poveikį padarys šis sąlytis su žmonėmis? Ir ar tai gali būti sėkmingas bandymas atkurti apuokų populiaciją?
– Tikrai negaliu pasakyti, ar tai sėkmingas bandymas, ar ne. Tiesiog tai procesas, kurį turime stebėti. Spėju, kad jaunikliai, jei išgyvens, ieškos panašios vietos lizdams įkurti. Bet kas žino. Remdamasis GPS duomenimis, matau, kad vienas paukštis, kilęs iš miesto vietovės – tai praėjusių metų jauniklis – dabar skrenda į laukines vietas.
Jis dar tiriamas, bet atrodo, kad jam įdomiau maitintis kitose vietose, ne ten, kur užaugo. Kas žino, galbūt nėra jokių taisyklių, kaip jie susiranda teritoriją.
Kaip minėjau, vienos poros pasirinkimai gali labai skirtis nuo kitos poros pasirinkimų. Sovietmečiu Latvijoje didžiuosius apuokus sąmoningai šaudydavo, už atneštas jų kojas medžiotojai gaudavo pinigų. Tai buvo „blogi paukščiai“. Manau, kad dėl to jie išsiugdė žmonių baimę.
Pavyzdžiui, gali būti labai sunku surasti jų lizdus. Jie elgiasi labai atsargiai ir tyliai, kai aplink yra žmonių, ypač kai kas nors artėja prie lizdo. Kartais bandydavo mane nukreipti tolyn nuo lizdo pasirodydami kitoje vietoje. Šiaip lizdą surasti padeda maisto liekanos, pavyzdžiui, kitų paukščių plunksnos. Kartais šalia lizdo guli daug plunksnų ir jį lengva rasti, o kartais būna visiškai švaru. Taigi kai kurie jų slepia savo pėdsakus – galbūt ne tik nuo žmonių, bet ir nuo plėšrūnų.
– Nuo 2023 metų jauniems didiesiems apuokams pritvirtinate GPS sekimo įrangą, sekate jų kelionių trajektorijas. Ką rodo surinkti duomenys?
– Matome, kad mirtingumas yra labai didelis. Iš 15 apuokų gyvi penki. Vienas jų gimęs 2023, kiti keturi – 2024 metais.
Viena iš priežasčių – elektros iškrova. Kaip ir Lietuvoje, tai aptariame su mūsų elektros tinklo bendrovėmis. Prašome, kad konstrukcijos būtų tinkamai izoliuotos arba pritaikytos taip, kad paukščiai negalėtų ant jų nutūpti. Mat jie naudoja stulpus, kai medžioja naktį.
Žinoma, yra ir kitų mirtingumo priežasčių. Didieji apuokai yra kitų plėšriųjų paukščių, pavyzdžiui, jūrinio erelio, grobis. Juos medžioja ir lapės bei vilkai.
Taip pat, pavyzdžiui, žinomi trys atvejai, kai apuokai bandė medžioti antis tvenkiniuose ir nuskendo. Tikriausiai tai turėtų būti priskirta prie natūralių priežasčių.
Vienas iš paukščių, kuriuos stebėjome GPS sekimo įranga, kartą įstrigo sename vandens bokšte, ir jį iš ten išgelbėjome tik todėl, kad turėjo GPS sekimo įrenginį.
Taip pat manome, kad dalį didžiųjų apuokų praradome dėl paukščių gripo, mat lizdus jie krauna prie lagūnų ir ežerų, kuriuose gausu vandens paukščių. Kai medžioja, jie renkasi lėčiausius paukščius, kurie būna užsikrėtę. Neatlikome jokių laboratorinių tyrimų, kurie tai patvirtintų, bet Estijoje toks atvejis buvo, taigi tai įmanoma.
– Kartais žmogaus pastangos atkurti tam tikros rūšies populiaciją gali netikėtai paveikti kitas rūšis ar ekosistemą. Kiek reikia žmogaus įsikišimo ir kiek tai gali pakenkti?
– Manau, kad mūsų pastangos gali sukelti tam tikrų pokyčių ekologiniuose procesuose. Negalime numatyti ateities, bet neturėtume žiūrėti į nykstančių rūšių susigražinimą kaip į problemą. Taip, nėra lengva nuspėti, kuo viskas baigsis, ar pavyks. Pavyzdžiui, ar nenukentės kiti paukščiai atkūrus plėšriųjų paukščių buveines. Bet aš tai vertinu taip: žmonės išnaikino rūšis, jei galime jas atkurti, turime tai daryti.
