Nematomos „Apollo“ misijų moterys: be jų žmonija nebūtų pasiekusi Mėnulio

Prieš 57-erius metus „Apollo 11“ misijos metu astronautai Neilas Armstrongas ir Buzzas Aldrinas tapo pirmaisiais žmonėmis, išsilaipinusiais Mėnulyje. Po jų Žemės palydovo paviršiumi vaikščiojo dar dešimt astronautų, ir visi – vyrai. Moterys sudarė ne daugiau kaip 5 proc. prie „Apollo“ programos dirbusių NASA darbuotojų, tačiau jų vaidmuo tapo kritinis – mokslininkės projektavo erdvėlaivius, skaičiavo skrydžių trajektorijas, stebėjo astronautų gyvybinius rodiklius, kūrė programinę įrangą ir padėjo astronautams saugiai sugrįžti į Žemę. Pripažinimo už nuveiktus darbus joms, deja, teko laukti dešimtmečius.

Po daugiau nei 53 metų nuo paskutinės „Apollo“ misijos žmonės grįžta į Mėnulį. Jau šį pavasarį yra planuojama „Artemis II“ misija, per kurią trys amerikiečiai ir vienas Kanados astronautas turėtų apskristi Žemės palydovą. Jei ši misija bus sėkminga, 2028 m. NASA planuoja žmonių nusileidimą Mėnulyje (redaguota 2026-03-03, 15.24 val.)*. Tuo metu ilgalaikis „Artemis“ programos tikslas – pilotuojamas skrydis į Marsą. Ši publikacija – žmonių sugrįžimui į Mėnulį skirto ciklo dalis.

Vietoje lyderių – „pagalbinės darbuotojos“

1969 m. liepos 16-oji – penkios dienos prieš pirmąjį žmonių išsilaipinimą Mėnulio paviršiuje. „Apollo 11“ komanda ruošiasi lipti į „Saturn V“ raketą, kuri iš Kenedžio centro Floridoje į kosmosą netrukus iškels erdvėlaivį. Tuo metu inžinierė Joanna Morgan žengia į „Apollo 11“ skrydžio valdymo centro patalpą, čia ji – vienintelė ir pirmoji moteris. Tačiau, kaip pasakoja Vilniaus universiteto astrofizikė, Molėtų astronomijos observatorijos vadovė habil. dr. Gražina Tautvaišienė, tuo metu visiems stebintiems kosmoso lenktynes lengvai galėjo susidaryti vaizdas, kad tik vyrai buvo atsakingi už pirmąjį žmonių skrydį į Mėnulį.

Nors moters skrydžio į kosmosą precedentas jau egzistavo – 1963 m. į Žemės orbitą sėkmingai pakilus Valentinai Tereškovai – „Apollo 11“ ir kitas „Apollo“ astronautų komandas sudarė vien vyrai.

„Vienodomis moterų ir vyrų galimybėmis tuo metu dar nebuvo rūpinamasi, moterys buvo pasitelkiamos tik būtiniausiais atvejais. Ilgą laiką buvo įprasta teigti, kad moteris reikia saugoti nuo ekstremalių darbo sąlygų, pavyzdžiui, observatorijose prie teleskopų stebėjimus atlikdavo tik vyrai, nes moterims naktį būti kažkur ne namuose buvo nepriimtina. Jos dieną atlikdavo sudėtingus stebėjimų apdorojimus, skaičiavimus, atradimus. O po to vyrai tik sau prisiimdavo nuopelnus, „nes astronomai yra tie, kas stebi prie teleskopo“, – to meto kontekstą pateikia G. Tautvaišienė.

Neegzistuojant reprezentacijai tiesioginiame eteryje, moterų indėlis į antrą planą buvo nustumtas ir NASA viduje. Nepaisant reikšmingo įdirbio skirtingose srityse, moterys vis tiek buvo matomos kaip „pagalbinės“ darbuotojos, dažnai atlikusios „žmonių-kompiuterių“ darbus. Nors dabar darbas IT sektoriuje – viena geidžiamiausių rinkos pozicijų, 1960-aisiais programavimas nebuvo laikomas prestižine profesija, o ir darbo pobūdis gerokai skyrėsi nuo dabar naudojamų metodų.

„Pirmiausia, taip buvo patogiau. Anksčiau, žiūrint į tas pačias kosmoso misijas, skaičiavimas, programavimas, procedūrų rašymas, testavimas buvo laikomi stereotipiškai tokiu kruopščiu biuro darbu, kuris socialiai buvo priskirtas moterims. Tuo tarpu sprendimų priėmimas, sistemų architektūra, viešasis valdymas mokslo srityje turėjo labiau vyriškos profesijos statusą“, – komentuoja „Ribologijos“ viena iš įkūrėjų ir vadovė Rugilė Butkevičiūtė.

Vis dėlto, moterys NASA programose dalyvavo jau nuo 20-ojo amžiaus pradžios – dirbo matematikėmis, inžinierėmis, vadybininkėmis. Per Antrąjį pasaulinį karą didžiajai daliai vyrų išvykus į frontą, moterys perėmė pareigas techninėse srityse.

„Pavyzdžiui, matematikė Vera Huckel 1939 metais atėjo dirbti į NASA pirmtaką, beveik vien vyrų aplinką. Karo metai pakeitė situaciją ir 1945 metais ji vadovavo 17-os moterų skyriui“, – teigia R. Butkevičiūtė.

Deja, iššūkių darbuotojoms keldavo ne tik sistemiškas požiūris į moteris moksle, bet net ir tokie šalutiniai gyvenimo aspektai kaip infrastruktūra. Štai jau minėta Joanna Morgan ne vienerius metus dirbo Kenedžio kosminių skrydžių centre, kuriame nebuvo moterų tualeto.

„Tualeto detalė rodo, kad moterims nebuvo kuriama net infrastruktūra. Ar gali būti lyčių lygybė, jei iki tualeto reikia bėgti dvigubai ilgiau? Taip pat prisiminkime teisėją Ruth Bader Ginsburg, kuri studijuodama Harvarde buvo viena iš nedaugelio moterų, o rektorius jas kviesdavosi paklausti, kaip jos čia jaučiasi vyriškoje aplinkoje. Tai buvo pionierės, pramušusios kelią. Daugelis moterų išradimų būdavo arba neregistruojami, arba tiesiog pavagiami – moteris sukuria išradimą, o kolega vyras greitai užregistruoja kaip savo“, – priduria pašnekovė.

Moterys, pakeitusios kosmoso istoriją

Nepaisant visų kliūčių, žmonija išsilaipino Mėnulyje ir ten ne tik paliko pirmuosius pėdsakus, vėliavas ir pažaidė golfą, bet ir visą pasaulį įkvėpė tolimesniems kosmoso tyrinėjimams.

„Visa tai nebūtų įvykę be kruopštaus, kantraus trapios moters su akiniais darbo. Tai buvo pagrindinė „Apollo“ kosminės programos kūrimo inžinierė Margareta Hamilton“, – pasakoja Vilniaus universiteto fizikė teoretikė dr. Mažena Mackoit-Sinkevičienė.

Kompiuterių mokslininkė M. Hamilton NASA kūrė „Apollo“ misijų astronautų erdvėlaiviuose naudotą programinę įrangą. Įspūdinga tai, jog visus kodus M. Hamilton rašė ranka, tuomet atsispausdindavo ir sujungdavo į programas.

1969 m. liepos 20 d., likus kelioms minutėms iki nusileidimo Mėnulyje, „Apollo Guidance“ kompiuteris pradėjo rodyti 1201 ir 1202 klaidų kodus, kurie reiškė, kad kompiuteris gavo per daug užduočių ir kilo reali jo išsijungimo grėsmė. Tuo metu misiją išgelbėjo M. Hamilton su savo vystyta programine įranga.

„Ji sukūrė klaidoms atsparią programinę įrangą, kurios idėja buvo prioritetinė užduočių sistema: gyvybiškai svarbios funkcijos kaip navigacija ar variklio valdymas visada turėjo aukščiausią prioritetą, esant perkrovai aptiktos klaidos nieko nekeičia, automatiškai vykdomos tik svarbiausios užduotys“, – pasakoja M. Mackoit-Sinkevičienė.

Paradoksalu, tačiau laurai ir pripažinimas M. Hamilton pasiekė tik tuomet, kai visiems tapo akivaizdu, kad programinės įrangos kūrimas iš ne itin rimta laikytos veiklos virto prestižine profesija. 2016 metais, praėjus beveik pusei amžiaus nuo „Apollo 11“, ji buvo apdovanota JAV Prezidento laisvės medaliu. Ji taip pat yra viena iš nedaugelio NASA darbuotojų, įamžintų LEGO figūrėlės pavidalu.

Anot pašnekovių, be moterų indėlio kai kurie Mėnulio misijų etapai būtų žlugę arba reikšmingai atidėti. Štai Barbara Crawford Johnson, aeronautikos inžinierė, vadovavo komandai, užtikrinančiai saugų „Apollo“ komandinio modulio sugrįžimą į atmosferą, o vėliau vadovavo komandai, vertinusiai „Apollo“ programos misijų atitiktį reikalavimams.

Tuo metu Judith Love Cohen, aviacijos ir kosmoso inžinierė, padėjo suprojektuoti „Apollo“ mėnulio modulio katapultavimosi sistemą, kuri buvo labai svarbi gelbėjant „Apollo 13“ įgulą.

Eleanora Foraker prižiūrėjo komandą, kuri rankomis siuvo „Apollo“ kostiumus, taip užtikrindama patikimą astronautų gyvybės palaikymą. Inžinierė Francesa Northcutt buvo pirmoji moteris inžinierė NASA misijų valdymo centre, skaičiavusi sugrįžimo į Žemę trajektorijas.

„Matematikės Katherine Johnson, Dorothy Vaughan ir Mary Jackson suprojektavo svarbias grįžimo į Žemę trajektorijas, įskaitant „Apollo 11“. Biomedikė Judy Sullivan buvo vienintelė moteris inžinierė komandoje, atsakinga už astronautų gyvybinių požymių stebėjimą treniruočių metu. Crawforda Johnson vadovavo „Apollo“ erdvėlaivio sistemų integracijai. Margareta Brennecke buvo pirmoji NASA suvirinimo inžinierė, kūrusi svarbias medžiagas „Apollo“ raketoms, o Dottie Lee prisidėjo prie „Apollo“ šiluminio skydo projektavimo. Negalima nuvertinti vyrų indėlio į kosmines programas, bet talentingų moterų mokslininkių ir inžinierių potencialas tais laikais tikrai nebuvo iki galo panaudotas“, – nusipelniusias „Apollo“ moteris vardija G. Tautvaišienė.

Auksinės rankos

Tiesa, „Apollo“ misijų sėkmę garantavo ne tik tiksliųjų mokslų atstovai. „Apollo“ misijų metu buvo naudota branduolinė virvinė atmintis – ankstyvas kompiuterio atminties tipas, kuriame programa buvo ne įrašoma programiškai, o fiziškai „įaudžiama“ laidais specialiame modulyje. Ši technologija buvo ypač patikima ir atspari trikdžiams, todėl puikiai tiko kosmoso misijoms

„Šiai atminčiai gaminti NASA samdė itin kvalifikuotas moteris iš vietinės tekstilės pramonės, vertindama jų patirtį atliekant precizišką rankų darbą. Užduotis reikalavo ypatingo tikslumo: naudodamos adatas ir didinamuosius stiklus, jos vėrė laidus per tankų mažų akučių tinklą, kuriame kiekvienoje buvo po feritinį magnetinį žiedelį“, – pasakoja M. Mackoit-Sinkevičienė.

Jei laidas buvo perveriamas per žiedelio centrą, tai reiškė dvejetainės sistemos „1“, o jei apeidavo žiedelį – „0“. Per branduolius einantys laidai leido tiek nuskaityti, tiek pakeisti jų magnetizaciją, taip programinės instrukcijos tiesiogine prasme buvo įaudžiamos į aparatūrą.

„Šis procesas buvo itin lėtas ir reikalavo didžiulės koncentracijos. Sėdėdamos viena priešais kitą prie ilgų stalų, moterys perduodavo laidus per branduolių matricas, o vieno atminties modulio pagaminimas galėjo užtrukti savaites ar net mėnesius. Užbaigta atmintis buvo fiziškai nekintama – aptikus klaidą, tekdavo pervynioti ištisas jos dalis“, – komentuoja pašnekovė.

Neoficialiai branduolinė virvinė atmintis buvo vadinama „LOL atmintimi“, kur „LOL“ reiškė „Little Old Ladies“ („mažos senutės“).

„Šis pavadinimas atspindėjo to meto lyčių stereotipus ir žeminantį požiūrį, o ne darbo sudėtingumą ar jo svarbą. Šias komandas prižiūrėjo vadinamosios virvių prižiūrėtojos, o visam „Apollo Guidance Computer“ programinės įrangos kūrimui vadovavo Margareta Hamilton. Praktikoje šio darbo sėkmė priklausė nuo tvirtų rankų, kantrybės ir puikios regos – savybių, kurių šioms moterims netrūko“, – pabrėžia M. Mackoit-Sinkevičienė.

Dešimtmečius vėlavęs pripažinimas

Nuopelnų pripažinimas ir apdovanojimai „Apollo“ programoje dirbusias moteris pasiekė vėlai ir tikrai ne visas. Išsilaipinimo Mėnulyje penkiasdešimtmečio proga buvo prisimintos ir moterys – daugiausiai apdovanojimų, sulaukusi 97-erių, gavo matematikė K. Johnson. 2015 m. už vaidmenį apskaičiuojant trajektorijas, paleidimo periodus ir avarinio grįžimo kelius „Apollo“ misijoms ji buvo apdovanota JAV Prezidento laisvės medaliu. 2019 m. jai buvo įteiktas JAV Kongreso aukso medalis, o 2020 m. medaliu ją apdovanojo JAV Nacionalinė geografijos draugija.

NASA grupinis apdovanojimas 2016 m. buvo suteiktas K. Johnson ir jos jau mirusioms kolegėms D. Vaughan ir M. Jackson.

„Apollo“ kosminėse misijose skridusiems ir parengime dalyvavusiems vyrams taip ilgai apdovanojimų laukti neteko. Vėlyvas moterų mokslininkų ir inžinierių darbo pripažinimas byloja apie vyravusią diskriminacinę jų darbo aplinką, bet ir apie tai, kad padėtis laikui bėgant gerėja“, – sako G. Tautvaišienė.

Anot LRT.lt kalbintų pašnekovių, vėlyvas pripažinimas yra reikšmingas, tačiau neatperka patirtos nelygybės.

„Vėlyvas pripažinimas po dešimtmečių ar po mirties yra svarbus istoriškai, bet jis paprastai nepakeičia mokslinės karjeros trajektorijos, kuri ir sukuria nelygybę. Vėlyvas pripažinimas neleis atkurti prarastų paaukštinimų, vadovavimo projektams, publikacijų autorystės, patentų, nepakeis to, kas vyko tada, kai žmogus iš tikrųjų galėjo daryti įtaką krypčiai ir auginti savo komandą, nepašalins sisteminių barjerų, kurie ir lemia, kas tampa „matomu“ lyderiu moksle. Lygybė mokslo karjeroje reiškia laiku suteikiamas galimybes ir resursus, ne vien retrospektyvinius apdovanojimus“, – teigia M. Mackoit-Sinkevičienė.

Nuo „Apollo“ iki „Artemis“

Žvelgiant į dabartį, statistika daug ką pasako. Neseniai išleista „Space for Women“ ataskaita apie 2024 metus rodo, jog tik 11 proc. žmonių, skridusių į kosmosą, yra moterys. Šiuo metu moterys sudaro 30 proc. viešojo kosmoso sektoriaus darbuotojų visame pasaulyje bei vieną iš penkių STEM darbuotojų pasaulyje.

„Negalime sakyti, kad priartėjome prie visiškos lygybės. Kosmoso sektorius išlieka viena labiausiai vyrų dominuojamų sričių“, – teigia R. Butkevičiūtė.

Tačiau dabar, praėjus 57-eriems metams, žmonija ir vėl ketina sugrįžti ant Žemės palydovo paviršiaus, tik šįkart su „Artemis“ programa. Panašu, kad „Artemis“ misijos – ne tik žmonijos sugrįžimas į kosmosą, bet ir siekis ištaisyti praeities klaidas.

„Pradėkime nuo to, kad „Artemis“ pavadinimo pasirinkimas nėra atsitiktinis. Graikų mitologijoje Artemidė buvo Apolono sesuo ir Mėnulio deivė. Manau, kad šis pavadinimas taip pat simbolizuoja naują dėmesį moterų vaidmeniui kosmoso tyrinėjimuose. Moterų buvimas tokio masto misijose keičia nusistovėjusius stereotipus apie tai, kas tinka sudėtingoms technologinėms ir rizikingoms sritims. Tai gali skatinti daugiau merginų rinktis inžinerijos, fizikos ar kosmoso mokslų studijas, o ilgainiui leis didinti talentų įvairovę visame sektoriuje“, – teigia M. Mackoit-Sinkevičienė.

1978 m. NASA atrinko pirmąsias šešias astronautes, įskaitant misijos specialistę Sally Ride, pirmąją amerikietę kosmose ir trečiąją moterį, skridusią į kosmosą. 1999 m. Eileen Collins tapo pirmąja moterimi, vadovavusia daugkartinio erdvėlaivio misijai. 2025 m. rugsėjį NASA paskelbė apie 24-ąją astronautų klasę, kurioje pirmą kartą per 66 agentūros gyvavimo metus moterų buvo daugiau nei vyrų. Klasę sudarė šešios moterys ir keturi vyrai.

„Artemis II“ ir „Artemis III“ misijų komandas sudaro keturi astronautai – 3 vyrai ir 1 moteris.

„Lyčių lygybė yra ir moterų, ir vyrų lygybė. Tai nėra tik apie skaičius. Jei pamatysime penkias moteris, dar nereiškia, kad klausimas išspręstas, jei jų darbo užmokestis bus mažesnis. Lyčių lygybė kosmoso srityje turėtų reikšti, kad merginos nebesusidurtų su „stiklinių lubų“ fenomenu. Svarbu užtikrinti aplinką be seksualinio priekabiavimo, reikia, kad žurnalistai astronautėms neuždavinėtų klausimų apie tai, kaip jos kosmose prižiūrės savo ilgus plaukus ar kaip juos išsiplaus, nes vyrams tokių klausimų niekas neužduoda. Turi būti užtikrinamas tas pats užmokestis už tą patį darbą. Vyrai astronautai taip pat turėtų eiti vaiko priežiūros atostogų“, – svarsto R. Butkevičiūtė.

2023 m. moterys sudarė maždaug 35 proc. visos NASA darbo jėgos, tačiau daugiau jų dirba administracinėse pareigose, mažiau – techninėse ir inžinerinėse.

„Jeigu kosmoso tyrinėjimai prasidėtų šiandien nuo nulio, tikra lyčių lygybė turėtų būti įgyvendinama jau nuo pačių pagrindų. Visų pirma, būtų užtikrintos vienodos patekimo ir karjeros galimybės, atrankos kriterijai būtų paremti kompetencija. Be to, kosmoso medicinos ir biologijos tyrimai turėtų vienodai nagrinėti vyrų ir moterų organizmus, nes mikrogravitacija, kosminė spinduliuotė ir ilgos misijos skirtingai veikia sveikatą. Tai leistų kurti saugesnes misijas visiems astronautams. Praktinė lyčių lygybė taip pat reikštų, kad erdvėlaiviai, kostiumai ir gyvenamosios sąlygos būtų projektuojami atsižvelgiant į skirtingus kūno tipus, o ne pritaikomi vienam „standartui““, – svarsto M. Mackoit-Sinkevičienė.

2027 m. planuojama į kosmosą paleisti teleskopą, pavadintą pirmosios NASA astronomijos tyrimų vadovės Nancy Grace Roman vardu.

* Šis tekstas buvo redaguotas. Remiantis 2026 m. vasario 27 d. NASA paskelbtu pranešimu, patikslinta žmonių išsilaipinimo Mėnulyje data.