Kadenciją pradėjęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas nesikuklina įvesti pokyčių ir aplinkosaugos srityje – per pirmą savaitę atšaukęs buvusio prezidento Joe Bideno sprendimą dėl vienkartinių plastikinių indų naudojimo mažinimo, dabar pasirašė dar vieną aštriai nuaidėjusį sprendimą dėl plastikinių šiaudelių grąžinimo į JAV apyvartą. Šis sprendimas tik paskatino jau ilgą laiką besitęsiančius debatus apie tai, ar popierius iš tiesų yra gamtai draugiškesnė alternatyva nei plastikas.
JAV Vyriausybė yra didžiausias šiaudelių pirkėjas šalyje, skelbia CNN, – šiaudeliai naudojami nacionaliniuose parkuose, federaliniuose pastatuose, ambasadose ir kitose vietose.
„Grįžtame prie plastikinių šiaudelių. (Popieriniai šiaudeliai) neveikia. Jie lūžta. Jei kažkas yra karštas, jie sprogsta. Jie ilgai neišsilaiko, tik kelias minutes, kartais kelias sekundes. Tai absurdiška situacija“, – teigė D. Trumpas, pasirašydamas įsaką, kuriuo atšaukiama J. Bideno administracijos politika.
Plastikas neturės didelės įtakos rykliams, kai jie žiaumodami [plastiką] skinasi kelią per vandenyną.
D. Trumpas
Pagal ankstesnes nuostatas, iki 2027 m. federalinės valdžios institucijos turėjo palaipsniui atsisakyti vienkartinių plastikinių gaminių, įskaitant šiaudelius. Įsaku federalinėms agentūroms nurodoma peržiūrėti viešųjų pirkimų procesus, kad būtų galima naudoti plastikinius šiaudelius.
Popieriniai šiaudeliai – pasikartojantis motyvas D. Trumpo retorikoje. Dar 2020-ais metais kandidatuodamas į prezidentus savo interneto svetainėje jis pardavinėjo daugkartinio naudojimo šiaudelius, teigdamas, kad „liberalūs popieriniai šiaudeliai neveikia“.
Baltųjų rūmų personalo sekretorius Willas Scharfas, kuris pristatė D. Trumpo įsaką, teigė, kad popierinių šiaudelių reikalavimas Vyriausybei ir privačiam sektoriui kainavo „daug pinigų, o vartotojai visoje šalyje liko be galo nepatenkinti šiaudeliais“.
Savo pirmosios kadencijos metu, D. Trumpas pasirašė įstatymą „Save Our Seas 2.0 Act“, kuriuo siekiama „didinti tarptautinį informuotumą apie plastiko atliekas ir kovoti su jūrų šiukšlėmis“. Tačiau vasario 10 dieną Ovaliajame kabinete pasirašydamas naująjį įsakymą teigė nemanantis, kad „plastikas turės didelės įtakos rykliams, kai jie žiaumodami skinasi kelią per vandenyną“.
LRT kalbintų mokslininkų teigimu, diskusija, kas geriau aplinkai – plastikas ar popierius – yra neišsemiama tema, o atsakymas priklauso nuo konkretaus naudojamo produkto.
„Čia iš tikrųjų tokio turbūt vienareikšmiško atsakymo nelabai ir gali būti, nes žiūrint iš kurio kampo į tą problemą pažiūrėsime“, – teigia Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto profesorius Ričardas Makuška.
Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto direktorė Žaneta Stasiškienė pastebi, kad į plastikinių šiaudelių naudojimo temą reikėtų žvelgti plačiau, mat jie atspindi didėjantį visuomenės įprotį rinktis vienkartinius produktus. „Nors plastikiniai šiaudeliai minimaliai prisideda prie bendros plastiko taršos (sudaro mažiau nei 1 proc. jūrų plastiko atliekų), jie simbolizuoja platesnę plastiko taršos ir vienkartinio naudojimo kultūros problemą“, – komentuoja pašnekovė.
Šiaudelių dilema
Plastikinių šiaudelių yra daug tarp vandenynų šiukšlių, jie patenka į dažniausiai pakrantėse randamų daiktų dešimtuką. Tyrimai rodo, kad plastikiniai šiaudeliai suyra per 200 metų, palaipsniui skylant mikroplastikui, kuris patenka į jūrų ekosistemas. Šios smulkios plastiko dalelės kaupiasi vandens telkiniuose, dirvožemyje ir net žmonių organizmuose, keldamos didelį pavojų ekologijai ir sveikatai.
Abu kalbinti pašnekovai kaip didžiausią plastikinių šiaudelių problemą įvardija jų sudėtingą surinkimą perdirbti.
„Teisingai buvo pastebėta amerikiečių, kad nepatogūs tie popieriniai, kartoniniai šiaudeliai, kad jie suminkštėja, lengvai lūžta ir taip toliau. Bet plastikinių šiaudelių problema, kad jie iš tikrųjų yra vienkartiniai, yra išmetami ir po to pakartotiniam perdirbimui labai sunku juos surinkti“, – pasakoja R. Makuška.
Dėl sudėtingo tokių mažų gaminių surinkimo didelė dalis plastikinių šiaudelių keliauja ne į perdirbimo grandinę, o į sąvartynus. „Sprendimai galėtų būti arba jų tiekimas į perdirbimo grandinę, kad vėl pakartotinai kažkokius gaminius gautume, arba sudeginti ir gauti energijos“, – teigia pašnekovas.
Mokslininko teigimu, kaip visus smulkius gaminius, taip ir šiaudelius galima bandyti surinkti, tačiau tokio proceso įkainiai – dideli. „Ir turbūt visaip žiūrint ir energetiškai, ir kiek ten reikia darbo, ir kokia to kaina, tai yra toks neapsimokantis veiksmas“, – komentuoja R. Makuška.
Plastikinių šiaudelių grąžinimas į apyvartą gali padidinti taršos lygį, o tai prieštarauja pasaulinėms pastangoms mažinti plastiko atliekų kiekį. Tačiau kritikai teigia, kad plastikinių šiaudelių draudimas neproporcingai paveikia neįgaliuosius.
Ž. Stasiškienė
2018 m. duomenimis, Jungtinė Karalystė yra viena iš pagrindinių plastikinių šiaudelių naudotojų Europoje, kur kasmet panaudojama daugiau kaip 8,5 mlrd. plastikinių šiaudelių, t. y. vidutiniškai apie 23 mln. šiaudelių per dieną Europos Sąjungoje. Tuo tarpu Europos Sąjungos šalys kartu per metus suvartojo apie 25,3 mlrd. vienkartinių plastikinių šiaudelių.
2021 m. liepos mėn. ES priėmė sprendimą apriboti vienkartinių plastikinių gaminių, įskaitant plastikinių šiaudelių, naudojimą.
„Plastikinių šiaudelių grąžinimas į apyvartą gali padidinti taršos lygį, o tai prieštarauja pasaulinėms pastangoms mažinti plastiko atliekų kiekį. Tačiau kritikai teigia, kad plastikinių šiaudelių draudimas neproporcingai paveikia neįgaliuosius, kurie jais naudojasi dėl prieinamumo. Nors [plastikiniai] šiaudeliai yra būtini tam tikriems asmenims, turintiems specifinių medicininių ar prieigos poreikių, daugumai žmonių jie yra daugiau patogumas nei būtinybė“, – pastebi Ž. Stasiškienė.
Mokslininkės teigimu, alternatyvios medžiagos, pavyzdžiui, popieriniai šiaudeliai ir biologiškai skaidus plastikas (PLA pagrindu) buvo pradėti naudoti, tačiau jų nauda aplinkai – nevienareikšmė. „Popieriniai šiaudeliai greitai praranda struktūros vientisumą, o PLA šiaudeliams reikalingos specialios kompostavimo sąlygos, kurios nėra plačiai prieinamos. Atsižvelgiant į tai, kad plastikinius šiaudelius pakeisti funkcionaliomis, visiškai biologiškai skaidžiomis alternatyvomis yra sudėtinga, tikslingas šiaudelių skaičiaus mažinimas, o ne visiškas draudimas gali būti labiau subalansuotas sprendimas. Dažnai geriausia yra mišrus požiūris, apimantis perdirbtą plastiką, kompostuojamą popieriaus dangą ir daugkartinio naudojimo sistemas“, – teigia pašnekovė.
Mokslinės literatūros išvados rodo, kad gamybos požiūriu popieriniai šiaudeliai gali turėti didesnį poveikį aplinkai nei jų biologinio plastiko alternatyvos.
Ž. Stasiškienė
Taip pat buvo atliktas lyginamasis tyrimas, kurio metu buvo vertinti polipropileno plastikiniai šiaudeliai, polilakto rūgšties (PLA) bioplastiko šiaudeliai ir popieriniai šiaudeliai, atsižvelgiant į jų poveikį įvairiems aplinkos rodikliams.
„Popierinių šiaudelių globalinio atšilimo potencialas (GWP) buvo didesnis nei PLA šiaudelių, nes popieriaus gamybos procesai reikalauja daug energijos. Be to, popierinių šiaudelių gamyba labiau prisidėjo prie rūgščiųjų lietų ir maistinių medžiagų taršos. Mokslinės literatūros išvados rodo, kad gamybos požiūriu popieriniai šiaudeliai gali turėti didesnį poveikį aplinkai nei jų biologinio plastiko alternatyvos. Nors jie greičiau suyra aplinkoje, didelės jų gamybos sąnaudos, susijusios su energija ir išmetamais teršalais, verčia abejoti, ar jie tikrai yra tvaresnė alternatyva“, – sako Ž. Stasiškienė.
Anot R. Makuškos, egzistuoja ir dar viena problemos pusė – pagaminti popierinius gaminius, tarp jų ir šiaudelius, yra brangiau nei plastikinius, jeigu jie yra naudojami po vieną kartą.
„Bet čia vėlgi reikia žiūrėti kompleksiškai, kad yra palyginti maži kiekiai medžiagos tuose šiaudeliuose. Tai šiuo atveju, mano nuomone, visgi tikslingiau yra naudoti tuos popierinius. Galbūt jų technologija, manau, kad gerės, ten galima įvairius užpilus naudoti, kurie neleistų jiems taip suskysti greitai, suminkštėti. Tai aš taip žiūrėčiau į tą problemą, kad čia pasirinkimo klausimas ir kas labiau teršia, sunku atsakyti, bet jeigu tie plastikiniai šiaudeliai išmetami ir patenka į kompostavimo įrenginius ar ten kažkur į gamtą, tai yra blogai“, – pabrėžia mokslininkas.
Popierius prieš plastiką
Stengdamiesi pereiti prie ekologiškesnių alternatyvų, iš plastikinių į popierinius keičiame ne tik šiaudelius, bet ir maišelius, vienkartinius indus, maisto išsinešimo pakuotes. Pagrindinis argumentas – už žmogaus gyvenimą ilgesnis plastiko irimo procesas gamtoje, kai tuo tarpu popierius yra biologiškai skaidus. Bet ar to pakanka, kad popierius iš tiesų taptų geresne alternatyva?
„Diskusija, ar popierius, ar plastikas yra geresnė pakavimo medžiaga, tebėra sudėtinga, todėl ją reikia vertinti taikant gyvavimo ciklo vertinimo (GCA) metodikas. Kiekvienos medžiagos poveikis aplinkai skiriasi priklausomai nuo naudojimo paskirties, atliekų tvarkymo praktikos ir gamybos procesų“, – komentuoja Ž. Stasiškienė.
Pasaulyje perdirbama tik apie 9 proc. plastiko atliekų.
Ž. Stasiškienė
Anot mokslininkės, vienas svarbus popierinių pakuočių privalumas – didesnis jų perdirbimo lygis.
„Popieriaus gaminiai plačiai priimami į savivaldybių perdirbimo programas, o didelė dalis išmesto popieriaus sėkmingai perdirbama į naujus gaminius. Tuo tarpu plastiko perdirbimo lygis yra daug žemesnis – pasaulyje perdirbama tik apie 9 proc. plastiko atliekų“, – pabrėžia pašnekovė.
Tačiau, kaip pasakoja R. Makuška, nors popieriaus perdirbama daugiau nei plastiko, jo pakartotinio perdirbimo lygis yra per mažas.
„Yra paskaičiuota, kad popieriniai maišeliai būtų ekologiškesni, jie perdirbami nuo keturių iki septynių kartų. Ne tai, kad naudojami, bet perdirbami. Dabar, remiantis statistika, yra perdirbama vidutiniškai du kartus, na, gal kai kur tris kartus, tai yra nepasiekiam keturių ar daugiau kartų. O plastikinių maišelių, jeigu jie naudojami ilgą laiką, tai net nebereikia perdirbti“, – teigia R. Makuška.
Vis dėlto aplinkosaugininkams neduoda ramybės sudėtingas plastiko perdirbimo procesas. Daugelyje plastikinių gaminių yra mišrių polimerų, kuriems reikia specialių perdirbimo įrenginių. Net jei plastiką techniškai galima perdirbti, daugelyje regionų dėl taršos ir ekonominių kliūčių perdirbimas nėra veiksmingas.
Tuo tarpu nors popierių perdirbti lengviau, dalis dažnai naudojamų popierinių pakuočių nėra tokios, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Štai iš pažiūros kartoniniai kavos puodeliai iš tiesų viduje turi plastiko sluoksnį, kad išlaikytų formą, kol viduje teliūškuoja karštas skystis.
„Tai jau išeina kaip kompozitinė medžiaga. Iš išorės yra popierius, o viduje yra plastikas. Ir dabar yra jau technologijų, bet mano supratimu, tai yra neteisingas sprendimas bandyti perdirbti tokią kompozicinę medžiagą, kadangi tam reikia daug medžiagų naudoti, tarša, jau geriau tokius deginti. Bet, aišku, pasirinkimai yra įvairūs: nebenaudoti iš viso tų vienkartinių puodelių, tik daugkartinius stiklinius ir panašiai“, – svarsto R. Makuška.
Netinkamai šalinamos popieriaus atliekos taip pat gali atsidurti sąvartynuose, kur anaerobinėmis sąlygomis susidaro metanas – stiprios šiltnamio efektą sukeliančios dujos.
Nepaisant visų privalumų, popierius turi ir daugiau aplinkosauginių trūkumų – jo gamybai reikia daug vandens ir energijos, dažnai daugiau nei plastikui. Popieriaus gamybos celiuliozės ir džiovinimo procesai prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, kertami miškai.
„Nors popierius yra gaunamas iš atsinaujinančių išteklių, jo gamyba dideliais kiekiais gali turėti rimtų ekologinių pasekmių, jei nėra atsakingai valdoma. Tvaraus miškininkavimo praktika padeda sušvelninti šias problemas, tačiau ne visi popieriaus gaminiai gaunami iš atsakingai valdomų šaltinių“, – komentuoja Ž. Stasiškienė.
Pavyzdžiui, plastikinių maišelių gamybai reikia mažiau vandens ir išmetama mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei gaminant popierinius maišelius.
Ž. Stasiškienė
Plastikinės pakuotės taip pat turi keletą privalumų, dėl kurių tam tikrais atvejais jos yra geresnis pasirinkimas.
„Gaminant plastiką taupiau nei popierių naudojami ištekliai ir energija. Pavyzdžiui, plastikinių maišelių gamybai reikia mažiau vandens ir išmetama mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei gaminant popierinius maišelius. Šis efektyvumas yra svarbus veiksnys renkantis plastiką tose pramonės šakose, kuriose gamybos sąnaudų ir poveikio aplinkai mažinimas yra prioritetas“, – vardija pašnekovė.
Dėl ilgo irimo proceso plastiko atliekos kaupiasi sąvartynuose ir ekosistemose, prisidėdamos prie taršos ir užterštumo mikroplastikais. Tačiau naudojant greitai gendančių ir drėgmei jautrių produktų pakuotėms ilgaamžiškumas matomas kaip privalumas.
„Ši savybė ypač svarbi medicinoje ir maisto pramonėje, pakuotėse, kur labai svarbu išvengti užteršimo. Ligoninės ir farmacijos bendrovės pasikliauja plastiku sterilioms pakuotėms, įskaitant švirkštus, infuzijų maišelius ir medicinines pirštines. Maisto pramonėje plastikinės pakuotės pailgina šviežių produktų, pieno produktų ir šaldytų maisto produktų galiojimo laiką, nes sukuria sandarų barjerą, kuris apsaugo nuo gedimo ir bakterijų dauginimosi“, – teigia Ž. Stasiškienė.
Be to, plastikas yra lengvesnis už popierių, todėl jį galima efektyviau transportuoti ir sumažinti anglies dioksido išmetimą dėl logistikos.
Tad kokia yra išeitis? Mokslininkų teigimu, viskas priklauso nuo pakuotės panaudojimo srities.
„Renkantis tarp popieriaus ir plastiko reikia ne rinktis vieną medžiagą, o priimti konkrečiam naudojimui pritaikytus ir moksliškai pagrįstus sprendimus. Popierius geriau tinka trumpalaikiam biologiškai skaidžiam naudojimui, pavyzdžiui, maisto produktų pakuotėms, išsinešimui skirtiems indams ir vienkartiniams puodeliams, kur kompostavimo galimybė yra privalumas. Plastikas tebėra labai svarbus medicinos, greitai gendančių maisto produktų ir daugkartinio naudojimo reikmėms, kur būtinas ilgaamžiškumas, sterilumas ir atsparumas drėgmei“, – komentuoja Ž. Stasiškienė.
Anot pašnekovės, abiem medžiagoms reikalinga tinkama šalinimo infrastruktūra, kad jų nauda aplinkai būtų kuo didesnė.
„Veiksmingi perdirbimo ir kompostavimo įrenginiai yra labai svarbūs siekiant kuo labiau sumažinti atliekų kiekį ir užtikrinti, kad medžiagos vėl patektų į gamybos ciklą, o ne taptų teršalais. Daugeliu atvejų mišrus požiūris, pavyzdžiui, popieriaus su kompostuojamomis dangomis arba plastiko, pagaminto iš biologiškai skaidžių biopolimerų, naudojimas, gali padėti suderinti tvarumą ir funkcionalumą“, – teigia Ž. Stasiškienė.
Kaip pastebi mokslininkė, realūs pavyzdžiai rodo, jog įmonės pritaiko savo pakavimo strategijas prie šių aplinkosaugos problemų. Prabangūs prekių ženklai, tokie kaip „Chanel“ ir „Gucci“, siekdami pagerinti savo tvarumo rodiklius, pasirinko pluoštines, perdirbamas popierines pakuotes, o IKEA propaguoja daugkartinio naudojimo polipropileninius pirkinių maišelius, kurių anglies dioksido pėdsakas, palyginti su vienkartiniais popieriniais maišeliais, yra mažesnis. Tuo tarpu „Unilever“ pristatė plastikinius buteliukus, pagamintus iš perdirbto vandenynų plastiko, taip spręsdama jūrų taršos problemą ir kartu išlaikydama plastiko, skirto skysčiams laikyti, praktiškumą.
„Aš pats turiu poliesterinį maišelį pirkiniams. Jis yra mažytis, galiu nešiotis savo darbo portfelyje ir kai man reikia naudoju, nežinau, jau 2–3 metai ir naudosiu turbūt dar 10 metų. Tai, mano supratimu, čia yra alternatyva“, – apibendrina R. Makuška.
