Pirmųjų atostogų po pusmečio Harvardo universitete grįžęs namo į Vilnių Radvilas Pelanis skubėjo į Valdovų rūmus, kur kopė ant scenos ir kaip Lietuvai pergalę pelnęs pasauliniame debatų čempionato nugalėtojas, ir kaip mokytojas, parengęs Tarptautinės ekonomikos olimpiados prizininką. Pedagoginė patirtis paskutinėje Vilniaus jėzuitų gimnazijos klasėje jam leido išvysti mokytojo darbo žavesį, o drauge ir liūdesį.
Radvilas Pelanis, tuomet dar Vilniaus jėzuitų gimnazijos dvyliktokas, Pasaulio komandinių debatų čempionate užėmė pirmąją komandinę vietą. Olimpiadai jis pasirengė savarankiškai. Maža to, jis su mokytoja Danute Bareikiene Tarptautinei ekonomikos olimpiadai parengė kiek jaunesnį bendramokslį Matą Garbaravičių (bronzos medalis).
R. Pelanis ir pats yra varžęsis ekonomikos olimpiadoje, taip pat matematikos, fizikos ir kitų mokslų olimpiadose. Kol kas jis planuoja eiti matematikos keliu – ją ir ketina rinktis kaip studijų kryptį.
Nuo mokslų prestižiniame Amerikos universitete R. Pelanis pailsi taip pat, kaip ilsėdavosi Vilniuje, – ilgametis „Ąžuoliuko“ choro dainininkas dainuoja chore ir Harvarde. Jis nenustūmė į šoną ir debatų įgūdžių lavinimo, juolab, sako, kad tarp bendramokslių Harvarde yra labiau patyrusių debatų meistrų, tad norisi augti ir šioje srityje.
– Ko reikia, kad daug pasiektum?
– Pirmiausia, žinoma, reikia įdėti darbo. Kai galvoju, kiek darbo įdėjau nuo penktosios klasės, suprantu, kad viso to nebūtų buvę, jei nebūčiau sulaukęs tiek palaikymo, kiek jo esu gavęs. Palaikymas buvo būtiniausia sąlyga. Ir tėvų, ir aplinkos palaikymas. Mokytojų palaikymas. To labai reikėjo, kad jausčiau motyvaciją. Kai esi dvylikametis ar keturiolikmetis, pačiam užsiauginti motyvaciją gali būti sunku.
O kai gauni palaikymą, tereikia darbo. O kai dirbi, reikia ir trupučio sėkmės.
Manau, kad buvau normalus paauglys, rūpėjo ir kompiuteriniai žaidimai, ir laiką leisti su draugais. Ne tik mokslai rūpėjo.
– Jau nuo pirmos klasės žinojote, ką veiksite užaugęs?
– Tikrai ne nuo pirmos. Esu pirmakursis ir vis dar nežinau, ką tiksliai veiksiu. Bet kryptį žinau. Kai brėžiausi sau kryptį, didžiausią įtaką darė mokytojai. Manau, kad šiuo atžvilgiu man įtakingiausias laikas buvo devinta-dvylikta klasė, kai mokiausi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje.
Būtent mokytojai man įskiepijo meilę tam tikriems akademiniams dalykams, su kuriais noriu save sieti. Tai yra matematika, kur matau save ateityje. Bent jau krypstu į tą pusę. Taip pat tai ir lietuvių kalba ir literatūra. Kodėl? Tiesiog turėjau mokytoją, kuri labai stipriai parodė platesnę literatūros erdvę, ne tik tą, kuri nustatyta valstybinio egzamino programoje.
– Atskleiskite, kas tie mokytojai.
– Svarbiausia mokytoja mano gyvenime – matematikė Zina Šiaulienė. Be jos, nebūčiau nei tiek laiko matematikai skyręs, nei tokios matematikos aistros pajutęs. Ji man atskleidė matematikos grožį, ji man padėjo užsikabinti už matematikų bendruomenės.
Taip pat lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Gerlanda Griškevičienė. Tai viena nuostabiausių mokytojų. Ji skatino rašyti interpretacijas remiantis, tarkime, Jurgos Ivanauskaitės, kurios nėra egzamino programoje, kūriniais. Tai buvo dalykai, kurie labiausiai mane paaugino.
Pragmatiškai žiūrint, ne viską, ką ji darė, pritaikysi per egzaminą, bet mano paties augimui, mano mąstymui, analizavimo įgūdžiams davė be galo daug. O ir be galo daug davė diskusijoms, kai kalbi su žmonėmis, kurie skaitė panašius kūrinius. Tai suteikia daug erdvės.
– Kokią knygą išskirtumėte?
– „Palata Nr.6“ labai patiko, ją skaičiau per karantiną. Man patinka klasikinės knygos. Viena vertus, literatūra žavi, kai joje atrandi save, kita vertus, kai ten atrandi kitus. Literatūra daug ką sudėlioja į dėžutes, žodžiais paverčia dalykus, kurie buvo galvoje, bet nemokėjai pasakyti.
Galėčiau išskirti ir tris kartus skaitytą George’o Orwello „Gyvulių ūkį“. Tai nemirštanti klasika.
Taip pat skaitykite
– Radvilai, Valdovų rūmuose per olimpiadininkų pagerbimo ceremoniją ant pakylos kopėte kaip Pasaulio komandinių debatų čempionato nugalėtojas. Bet tai nėra vienintelė sritis, kurioje varžėtės dėl medalių.
– Taip, yra buvusi pasaulinė ekonomikos olimpiada, nacionalinių matematikos, fizikos olimpiadų.
Pasaulio komandinių debatų čempionate varžėmės anglų kalba, į šią kategoriją įėjo JAV, Didžiosios Britanijos komandos.
Debatų temų buvo be galo daug. Vienos tave atskleidžia labiau, kitos – mažiau. Laimi ta komanda, kuri strategiškiau išnaudoja turimas žinias, kuri sugeba žinias paversti argumentais, kurie geriausiai įtikina.
– Kuri tema jums buvo artimiausia?
– Viena iš artimiausių temų – ar geras, ar blogas dalykas yra tai, kad šeimos svarba visuomenėje menksta. Buvau komandoje, kuri kalbėjo už šeimos svarbą. Debatuodamas galvoji kuo plačiau, kuo įvairesniais aspektais apie šeimą. Ne tik įsivaizduoji tave palaikančią šeimą, bet ir tas, kurios nepadeda kitiems nariams atsiskleisti. Tad stengiesi įsivaizduoti, pasverti visus įmanomus aspektus. Turbūt tai buvo viena iš tų temų, kurios privertė susimąstyti globaliai apie tau artimus dalykus.
– Paprasta pamanyti, kad debatus mėgstantis žmogus bus linkęs savo ateitį sieti su politika.
– Ne. Tiesiog nėra universalesnio dalyko kaip gebėti išreikšti savo mintis. Tai gali pritaikyti absoliučiai visur. Politikams gal tai pagrindinė duona, bet tai gali derinti su visais dalykais – matematika, ekonomika, literatūra. Tai niekada nepakenks.
– Su kuo gebėjimą kalbėti derinsite jūs?
– Studijuoju Harvarde. Šiemet dar neturiu rinktis krypties. Turėsiu pasirinkti antrųjų metų viduryje. Šiuo metu svarstau apie taikomąją matematiką. Turbūt dar mokyklos metais jaučiau didžiausią pasitenkinimą išnarpliojęs kažkokį konkretų uždavinį. Matematika man visuomet atrodė labiausiai apčiuopiama iš visų mokslų. Na, nebent dar fizika. Matematikos uždavinys – labai konkretus, labai konkreti sąlyga, konkreti problema, kurią labai konkrečiai išsprendęs gauni labai konkretų atsakymą. Man tas apčiuopiamumas padeda pajusti pasitenkinimą savo darbu.
– Kaip manote, kodėl šiemet matematikos neišlaikė tiek daug abiturientų?
– Labai sunku pasakyti, kai nesi buvęs tose mokyklose, kuriose egzamino neišlaiko, tarkime, 80 proc. mokinių. Aš nesu matęs, kaip ten mokoma, kokia tos mokyklos sistema. Iš šalies žiūrėdamas manau, kad problema gilesnė, sisteminė, kurią reikėtų spręsti nuo pamatų. O pamatai, mano akimis, yra mokytojai. Reikėtų dėmesį atkreipti į mokytojus. O tuomet toliau statant galima kažką pakeisti, net mokinių požiūrį, diegti kitokį matematikos mokymą.
– Kiek pats gavote už matematikos egzaminą?
– Šimtą balų.
– Įsivaizduojate, ką veiksite baigęs studijas?
– Dar rimtai negalvojau. Turiu dar gana daug laiko. Galbūt ir pats tikslas – taikomoji matematika – net pasikeis. Suprantu ir tai, kad baigęs tokį platų dalyką kaip matematiką turėčiau daug galimybių, galima sakyti, nė vienos durys neužsidarytų.
– Galvotumėte apie matematikos mokytojo kelią?
– Jei pasaulyje nebūtų finansinių sunkumų, piniginių reikalų ir Lietuvoje mokytojai turėtų daugiau laisvės, mano svajonė būtų būti mokytoju. Mokydamasis gimnazijoje mokiau ekonomikos keletą devintokų, dešimtokų, vienuoliktokų. Tai buvo turbūt viena geriausių patirčių per visus gimnazijos metus. Mokytojo darbas man yra tas, kur aiškiai gali pajusti rezultatus. Ir tie rezultatai kur kas prasmingesni, nei išsprendus bet kokį uždavinį. Mokytojas mato rezultatą ne tik mokinio žiniose, bet netgi ir jo besikeičiančiame mentalitete. Mokytojas iš esmės juk turi daug galimybių skiepyti mokinyje darbo, etikos supratimą. Bet esant dabartinei situacijai vargu ar tapsiu mokytoju, nors galbūt kaip antras darbas galėtų būti dėstymas.
– Sakėte, kad mokytojams stinga laisvės. Ką turite galvoje?
– Dar prieš pusmetį to nebūčiau pasakęs, bet per tą laiką, pamačius truputį kitokią sistemą, atsivėrė akys. Palyginsiu tai, kaip buvo ruošiamasi vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje, į ką buvo orientuojamasi, su tuo, su kuo susiduriu dabar universitete. Vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje ir netgi anksčiau orientuojamasi į standartizuotus patikrinimus, tai – standartizuoti testai, PUPP, kurio vertė dabar dar kils, brandos egzaminai. Visas mokytojo darbas įvedamas į skaičius ir tai pateikiama kaip objektyviausia metrika, kaip įvertinti mokytojo darbą, indėlį į vaikus. Tai iškart keičia mokytojo motyvaciją. Kai taip vertinama, jis imsis ne to, kas skatina vaikų mąstymą, o ieškos, kaip reikia strategiškiau atsakinėti į tam tikrus klausimus. O tai nelavina mąstymo, tai tik lavina įgūdį prisitaikyti prie sistemos, užuot kūrus save. Taip iš mokytojų atimama laisvė.
– Jau užsiminėte, kad turite ir pedagoginės patirties. Papasakokite, kaip sekėsi mokyti kitus.
– Būdamas dvyliktokas pasisiūliau administracijai vesti būrelį. Susirinkdavome vieną kartą per savaitę po porą valandų po pamokų. Buvo šeši septyni mokiniai, kurie labai daug dirbo ir nuoširdžiai degė mokslu. Pasiruošdavau uždavinių, paruošdavau namų darbų užduočių, patikrindavau, kaip mokiniai juos atlikdavo. Man padėjo ir mokytoja.
Bet tas mūsų mokymasis buvo ne pagal programą, galėjau daryti ką norėjau, ruošiau ekonomikos olimpiadai taip, kaip man atrodė geriausia. Ir tai buvo taip smagu, tai išlaisvino mano kūrybingumą, tai man suteikė labai daug erdvės.
Labai džiaugiausi, kad administracija palaimino šią mano idėją. Vargu ar valstybinėje mokykloje to būčiau sulaukęs.
– Kaip pasijutote, kai Matas pranešė pelnęs medalį?
– Matas labai daug dirbo savarankiškai, jis pats padarė beveik visą darbą, kad laimėtų. Tai, ką pasiekė žmogus, yra jo pasiekimas. Man smagu tik kad buvo galima kažkiek prisidėti ir padėti.
Nesitikėjau, kad per olimpiadininkų pagerbimo ceremoniją būsiu pakviestas ant scenos ir kaip mokytojas. Labai džiaugiuosi galėjęs ne tik pats augti, bet ir kitiems padėti augti.
– Savo ateities vizijoje regite darbą Lietuvoje?
– 100 proc. taip. Anksčiau ar vėliau. Galvojau apie tai ir išvažiuodamas į Ameriką. Svarsčiau, gal ten bus geriau. Dabar suprantu, kad tiek daug artumo jaučiu čia Lietuvoje – pagal mąstymą, kai kurių dalykų supratimą, suprantu, kad tiek daug gražių dalykų čia, nepalyginimai su tuo, ką sutikau ten. Iš to man ir kyla noras grįžti į Lietuvą. Žodžiu, man atsivėrė akys lyg langinės.
