Žmogui mirus, jo kūnas ima nykti, nes ląsteles atakuoja bakterijos. Tačiau kiek laiko užtrunka, kol jis visiškai suyra, klausia „Live Science“.
Nors irimo procesas prasideda praėjus vos kelioms minutėms po mirties, yra nemažai kintamųjų, įskaitant aplinkos temperatūrą, dirvožemio rūgštingumą ir karsto medžiagas, kurios gali turėti įtakos kūno minkštųjų audinių irimo greičiui. Visgi, kaip „Live Science“ sakė Teksaso valstijos universiteto Teismo antropologijos centro direktorius Danielis Wescottas, įprastame karste palaidotas kūnas paprastai apyra per metus, o per dešimt metų iš jo lieka tik skeletas.
Taip pat skaitykite
Pasak Vakarų Karolinos universiteto Teismo osteoologijos tyrimų stoties docento Nicholaso Passalacqua, be karsto užkastas kūnas, neapsaugotas nuo vabzdžių ir kitų veiksnių poveikio, paprastai iki skeleto suyra per penkerius metus.
Pats irimas yra gana paprastas procesas. Kaip rašoma knygoje „Ląstelė: molekulinis požiūris“ (angl. „The Cell: A Molecular Approach“), kai įvyksta mirtis ir nustoja tekėti deguonies prisotintas kraujas, ląstelės miršta. Prasideda autolize vadinamas procesas, kurio metu ląstelės išskiria fermentus (ypač iš lizosomų, kuriose yra virškinimo fermentų), skaidančius pačias ląsteles, taip pat angliavandenius ir baltymus.
Prasidėjus puvimui arba organinių medžiagų skilimui be deguonies, veikiant bakterijoms, grybeliams ar kitiems organizmams, praėjus maždaug 18 valandų po mirties, kai kurios kūno dalys gali pažaliuoti, rašoma knygoje „Pomirtinių pokyčių vertinimas“ (angl. „Evaluation of Postmortem Changes“). Tai įvyksta tuo pačiu metu, kai pilvo ertmėje esančios bakterijos ima sparčiai daugintis, išskirdamos dujas, dėl kurių kūnas išsipučia ir įgyja nemalonų kvapą. Puvimas pagreitėja kūnui esant karštoje aplinkoje, todėl žmonių palaikai dažnai laikomi šaldytuvuose, kol ateina laikas juos laidoti.
Minėtoje knygoje taip pat teigiama, kad pūtimosi etape oda gali nuslysti, gali susidaryti pūslės ir per 24–48 valandas po mirties gali po oda išryškėti žalsvai juodos kraujagyslės. Ilgainiui išsipūtęs kūnas subliūkšta, o vykstant juoduoju puvimu vadinamam procesui, kūno organai ir audiniai suminkštėja ir įvairios gyvybės formos, pavyzdžiui, vabzdžiai ir mikrobai, suėda likusius minkštuosius audinius, palikdamos tik skeletą.
„Šioje [skeleto] stadijoje irimas smarkiai sulėtėja, ir užtrunka daug metų ar net dešimtmečių, kol skeleto liekanos suyra“, – rašoma knygoje „Pomirtinių pokyčių vertinimas“.
Norėdami sulėtinti irimą, balzamuotojai gali išleisti kraują ir kitus skysčius iš lavono ir pakeisti juos specialiais balzamavimo skysčiais, suleidžiamais į kraujagysles. Šios konservantų funkciją atliekančios cheminės medžiagos stabdo kūną ardančių bakterijų veiklą. Nors balzamavimas yra įprasta praktika, kai kurios religijos jį draudžia, nes laiko kūno išniekinimu.
„Balzamavimas viską keičia“, – „Live Science“ sakė D. Wescottas.
Kaip pavyzdį jis nurodė nužudyto pilietinių teisių lyderio Medgaro Everso atvejį; jo kūnas buvo balzamuotas ir palaidotas 1963 m. Kai 1991 m. tiriant jo nužudymą prireikė įkalčių ir teko kūną ekshumuoti, D. Wescotto teigimu, „jis buvo taip gerai išsilaikęs, kad net buvo leista M. Everso sūnui jį pamatyti“.
Anot jo, balzamuoto karste palaidoto kūno vidutinis irimo laikas yra nuo penkerių iki dešimties metų. Tuo metu audinių nebelieka, lieka tik kaulai.
D. Wescotto nuomone, svarbu ir balzamavimo kokybė. Jis prisimena, kad ekshumavus balzamuotą ir prieš 15 metų palaidotą kūną, vietomis buvo likę tik kaulai, nes dalys karsto suiro. Kitu atveju iškasus vos prieš metus palaidotą balzamuotą kūną, „moteris atrodė it vakar mirusi, tik kai kuriose vietose odą buvo aptraukęs pelėsis“, – prisiminė D. Wescottas.
Vieta taip pat gali turėti įtakos. Jei karstas palaidotas rūgščiame dirvožemyje, jis greičiau suirs, todėl kūnas greičiau pajus įvairių veiksnių, įskaitant vabzdžius, kurie skatina irimo procesą, poveikį.
Anot D. Wescotto, yra dar keletas veiksnių, apie kuriuos dauguma žmonių nepagalvoja. Nutukusių žmonių kūnai iš pradžių yra greičiau, palyginti su kitais, tačiau vėliau procesas sulėtėja, nes lervos teikia pirmenybę raumeniniam audiniui, o ne riebalams. Prieš mirtį taikyta chemoterapija ar vartoti antibiotikai taip pat gali turėti reikšmingos įtakos, nes ir viena, ir kita naikina kai kurias procese dalyvaujančias bakterijas.
Kad ir kaip keistai skambėtų, medžiaga, kuria apmuštas karstas, taip pat gali turėti įtakos irimo tempui, aiškino D. Wescottas. Kai kurios medžiagos sugeria skysčius iš kūno ir gali paskatinti jį greičiau išdžiūti ir netgi mumifikuotis. Jei medžiaga sulaiko drėgmę, kūnas gali persisunkti savo paties skysčiais ir greičiau suirti.
