Kelionės į kosmosą pramoginiais tikslais jau tampa realybe, todėl galima tikėtis ir tokio laiko, kai į kitas planetas bus galima keliauti atostogauti ar net ten gyventi. Bendrovė „Blue Origin“ jau ėmė organizuoti komercinius skrydžius į Žemės orbitą, o Elonas Muskas su savo įmone „SpaceX“ tikisi įkurti bazę Marse. Tai reiškia, jog turime pradėti mąstyti ne tik apie tai, kaip reikės gyventi kosmose, bet ir apie tai, kas nutinka, kai ten kas nors miršta.
Kaip atrodytų mirtis kosmose?
Nuo tada, kai žmonija ėmė lipti į raketas, gabenančias astronautus iš mūsų planetos, kosmose žuvo tik 18 žmonių, tarp jų – 14 NASA astronautų. Tai palyginti nedaug, turint omenyje, kad žmonės buvo siunčiami į kosmosą nežinant, kas jiems ten nutiks. Vis dėlto, artėjant dienai, kai įvyks pirmoji žmonių misija į Marsą, didėja tikimybė, kad žmonės mirs – nesvarbu, ar pakeliui, ar dėl atšiaurių sąlygų, ar dėl kitų priežasčių. O bet kokios problemos, kurios iškils Raudonoje planetoje, pavyzdžiui, techninės problemos ar maisto trūkumas, gali palikti visą įgulą ar gyventojų koloniją įstrigusią bei paliktą likimo valiai.
Žmonių misijos į Marsą dar neįvyks labai greitai, tačiau kol kas astronautai sėkmingai skraido į Tarptautinę kosminę stotį (TKS). Kadangi iš Žemės jie išsiunčiami nepriekaištingos sveikatos, įgulos narių mirtis greičiausiai įvyktų dėl nelaimingo atsitikimo išėjus į atvirą kosmosą.
„Blogiausiu atveju per išėjimą į atvirą kosmosą kas nors atsitiktų, – portalui „Popular Science“ sakė Kanados astronautas ir buvęs TKS vadas Chrisas Hadfieldas. – Į jus staiga gali pataikyti mikrometeoritas, jūs nieko negalėsite padaryti. Jis gali pradurti skylę skafandre ir per kelias sekundes tapsite neįgalus.“
Toks hipotetinis astronautas turėtų tik apie 15 sekundžių, kol prarastų sąmonę. Prieš sustingdamas jis greičiausiai mirtų nuo uždusimo arba dekompresijos. 10 sekundžių veikiant kosmoso vakuumui, jo odoje ir kraujyje esantis vanduo išgaruotų, o kūnas išsiplėstų į išorę kaip oro pripildytas balionas. Plaučiai suirtų ir po 30 sekundžių žmogus būtų paralyžiuotas, jei iki to laiko dar nebūtų miręs. Iki šiol taip nėra nutikę, tačiau būtent taip viskas atrodytų.
Kūno irimas – kaip tai vyksta Žemėje ir kaip būtų svetur?
Po mirties Žemėje žmogaus kūnas pereina keletą irimo etapų. Jie buvo aprašyti dar 13 amžiuje pirmajame teismo medicinos vadove. Kraujas nustoja tekėti ir dėl gravitacijos pradeda kauptis tam tikrose vietose, ši stadija vadinama livor mortis. Tada kūnas atvėsta, raumenys sustingsta, o fermentai ima ardyti ląstelių sieneles. Žarnyne esančios bakterijos ištrūksta ir išplinta po visą organizmą bei pradeda graužti minkštuosius audinius – vyksta puvimo procesas, kurio metu išsiskiria dujos, o kūnas patinsta.
Šie irimo procesai yra vidiniai veiksniai, tačiau jiems turi įtakos ir išorės sąlygos, pavyzdžiui, temperatūra, vabzdžių aktyvumas, kūno užkasimas ar įvyniojimas, vanduo, ugnis ir t. t. Mumifikacija – kūno išdžiūvimas – vyksta sausoje aplinkoje, kuri gali būti karšta arba šalta. Na, o drėgnoje aplinkoje, kurioje nėra deguonies, kūnas gali suvarškėti – riebalai suskyla į gliceriną ir riebalų rūgštis, jos jungiasi su kalcio bei magnio druskomis ir susidaro vandenyje netirpūs junginiai – „lavono muilas“, arba „lavono varškė“ (adipocere).
Kitose planetose esanti skirtinga gravitacija neabejotinai turėtų įtakos livor mortis stadijai, o jeigu jos apskritai nebūtų, kosmose kraujas nesubėgtų kūne į konkrečias vietas. Kosminiame skafandre sąstingis vis tiek pasireikštų, nes jis atsiranda dėl kūno funkcijų nutrūkimo, o žarnyno bakterijos vis tiek naikintų minkštuosius audinius, rašo „The Conversation“. Tačiau šioms bakterijoms reikalingas deguonis, todėl ribotos oro atsargos šį procesą gerokai sulėtintų.
Dirvožemyje esantys mikrobai taip pat skatina kūno irimą, todėl bet kokia planetos aplinka, kurioje mikroorganizmų nėra, pavyzdžiui, itin sausa, didina tikimybę, kad minkštieji audiniai išliks.
Irimas kitokiomis nei Žemės aplinkos sąlygomis gali reikšti, kad aplinkos veiksniai gali kitaip paveikti, pavyzdžiui, skeletą. Gyvo žmogaus kaulas taip pat yra gyva medžiaga, kurią sudaro ir organinės medžiagos, tokios kaip kraujagyslės ir kolagenas, bei neorganinės, turinčios kristalinę struktūrą.
Paprastai organinės medžiagos suyra ir lieka tik neorganinės, tačiau labai rūgščiame dirvožemyje, kurį galima aptikti kitose planetose, gali nutikti atvirkščiai – neorganiniai komponentai gali išnykti, o išlikti tik minkštieji audiniai. Temperatūra taip pat yra svarbi kūno irimui, o kai kuriose planetose yra ir ekstremaliai karšta, ir nesuvokiamai šalta, todėl ir pats procesas būtų skirtingas.
Praktiniai svarstymai – ką daryti su kūnu?
Grįžtant prie misijų gilyn į Saulės sistemą, teks apsvarstyti, ką daryti su žmonių palaikais. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į tai, kad įvairios kultūros su mirusiaisiais elgiasi skirtingai, rašoma „Space“.
Tikėtina, kad trumpų misijų metu kūnas būtų pargabentas į Žemę. Kūną reikėtų užkonservuoti ir saugoti, kad likusi įgula kuo nors neužsikrėstų. Kelionės į Marsą metu, kuri truktų kelerius metus ir galėtų būti įmanoma per artimiausius dešimtmečius, kūną būtų galima užšaldyti kosmoso temperatūroje, kad sumažėtų svoris ir jį būtų lengviau laikyti grįžtant į Žemę.
Tačiau jei veršimės dar giliau į kosmosą, kūnus gali tekti ne saugoti, o utilizuoti.
Turbūt nebūtų pageidautina, kad miręs kūnas būtų išmestas į kosmosą ir jame tiesiog plūduriuotų žmogaus lavonas. Tai taip pat galėtų prisidėti prie vis didėjančių problemų, kurias kelia kosmoso šiukšlės, o mirusiojo šeima greičiausiai norėtų, kad jų artimojo kūnas būtų grąžintas.
Žmogaus palaikų šalinimas kolonizuotoje planetoje taip pat būtų sudėtingas. Kitoje planetoje palaidoto kolonisto kūnas gali biologiškai užteršti tą planetą. Kremavimas taip pat gali didinti taršą ir pareikalauti daug išteklių.
Laikui bėgant neabejotinai bus rasti techniniai sprendimai, kaip saugoti ir utilizuoti žmonių palaikus kosmose. Tačiau etiniai klausimai, susiję su mirtimi kosmose, peržengia antropologines, teisines ir kultūrines ribas. Gali būti nemalonu svarstyti šią mintį, tačiau tai viena iš daugelio diskusijų temų, apie kurią teks kalbėti, kai žmonės taps kosmose gyvenančia rūšimi.
