Dauguma žmonių Žemėje yra buveinė erkėms, kurios didžiąją savo trumpo gyvenimo dalį praleidžia įsisiurbusios į mūsų plaukų folikulus, daugiausia – veido. Iš tikrųjų žmonės yra vienintelė Demodex folliculorum buveinė. Jos gimsta, poruojasi ir miršta ant mūsų, rašo „Science Alert“.
Nauji tyrimai rodo, kad D. folliculorum išlikimas toks priklausomas nuo žmogaus, jog šios mikroskopinės erkės iš ektoparazitų virsta vidiniais simbiontais, kurie palaiko abipusiai naudingus santykius su savo šeimininkais – žmonėmis.
Kitaip tariant, šios erkutės palaipsniui susilieja su mūsų kūnais, todėl dabar nuolat gyvena mumyse.
Dabar mokslininkai nustatė šių visur esančių mažų žvėrelių genomų seką, o rezultatai rodo, kad jų gyvenimas su žmogumi gali sukelti pokyčių, kurių nepastebėta kitose erkių rūšyse.
„Nustatėme, kad šių erkių kūno dalių genų išsidėstymas skiriasi nuo kitų panašių rūšių genų dėl to, jog jos prisitaikiusios gyventi porose, – paaiškino bestuburių biologė Alejandra Perotti iš Jungtinės Karalystės Rydingo universiteto. – Šie jų DNR pokyčiai lėmė neįprastas kūno savybes ir elgesį.“
D. folliculorum iš tikrųjų yra žavus mažas padarėlis. Vienintelis jo maisto šaltinis yra žmogaus odos detritas. Šie organizmai pasirodo tik naktį, tamsiu paros metu, tuomet kruopščiai ir lėtai šliaužia per odą ieškodami partnerio ir tikisi susiporuoti prieš grįžtant į saugią folikulo tamsą.
Jų mažyčiai kūneliai yra vos trečdalio milimetro ilgio, o ilgo kūno gale yra mažytės kojytės ir burna – kaip tik tinkama tam, kad išgraužtų žmogaus plaukų folikulus ir gautų skanių produktų.
Tiesą sakant, kadangi šios mažytės erkutės mums daugiau duoda naudos nei žalos, jos gali būti laikomos tokia pat mūsų kasdienio gyvenimo dalimi, kaip ir bakterijos, gyvenančios mūsų žarnyno mikrobiome. Tačiau Bangoro ir Rydingo universitetų mokslininkai teigia, kad naujas jų atliktas mažųjų D. folliculorum erkučių tyrimas rodo, kad šių erkučių egzistavimui iškilo grėsmė, rašo „Science Focus“.
Erkučių DNR tyrimas atskleidė, kad senoviniai jų ryšiai su žmonėmis lėmė tai, jog išnyko didžioji dalis šių organizmų genetinės įvairovės. Gyvendamos mūsų veido ir spenelių folikuluose jos tapo tokios izoliuotos, kad sparčiai artėja prie „evoliucinės aklavietės“.
Per milijonus metų poravimosi erkučių poros perduodavo tuos pačius genus ir atsikratydavo tų, kurie buvo nereikalingi. Kažkuriuo metu erkės prarado melatonino, cheminės medžiagos, kurią naktiniai gyvūnai naudoja tam, kad nemiegotų, gamybos geną. Laimei erkėms, melatoniną gamina mūsų odos liaukos. Būtent šį šalutinį mūsų egzistencijos produktą erkės naudoja savo vaisingumui skatinti.
Nepaisant to, kad šios erkės su mumis ir kitais gyvūnais bendrauja nuo tada, kai Žemėje atsirado žinduoliai, maždaug prieš 200 milijonų metų, D. folliculorum iš esmės yra išnykusios. Atlikus erkių genomo analizę paaiškėjo, kad jos gali būti perduodamos tik iš motinos vaikui (taigi jūsų erkės niekada nesusimaišys su jūsų partnerio erkėmis, kad ir kaip dažnai trintumėte veidus).
Keičiantis kartoms, erkių DNR skirtumai tampa vis mažesni ir mažesni. Vieną dieną jų genofondas bus toks mažas, kad jos išnyks.
Genetinė analizė taip pat išsklaidė vieną ilgą laiką vyravusią nuomonę apie erkes, kad jos neturi išangės ir visas išmatas laiko visą savo gyvenimą (neilgas dvi ar tris savaites), kol miršta. Kadaise tyrėjai manė, kad toks dermos išmetimas gali sukelti odos uždegimą ir tokias problemas kaip aknė. Tačiau D. folliculorum erkės nenusipelnė tokios blogos reputacijos.
„Erkės kaltinamos dėl daugelio dalykų, – sakė vienas iš naujojo tyrimo autorių daktaras Henkas Braigas. – Tačiau ilgas jų bendravimas su žmonėmis gali reikšti, kad jos taip pat gali atlikti paprastą, bet svarbų, naudingą vaidmenį, pavyzdžiui, išlaikyti neužsikimšusias mūsų veido poras.“
Nors anksčiau erkės buvo laikomos parazitais, H. Braigas ir jo kolegos siekia iš naujo įvertinti jų vaidmenį mūsų gyvenime. Jų pagalba išlaikant mūsų odą sveiką reiškia, kad galime jas laikyti vienu iš mūsų simbiontų – visą gyvenimą trunkančia dviejų skirtingų rūšių partneryste, kuri naudinga abiem.
