Nors galutinė „mirtis“ mūsų Saulę ištiks už trilijonų metų, jos dabartinė fazė, vadinama „pagrindine seka“, kurios metu vandenilio branduolių sintezė leidžia jai spinduliuoti energiją ir užtikrinti pakankamą spaudimą, kad žvaigždė nekolapsuotų, veikiama savo pačios masės, baigsis maždaug už 5 milijardų metų, rašo „Live Science“.
Kai Saulė sudegins didžiąją dalį jos šerdyje esančio vandenilio, ji pereis į kitą fazę ir taps raudonąja milžine. Anot NASA mokslininkų, maždaug po 5 milijardų metų saulė nustos generuoti šilumą branduolių sintezės būdu, o jos šerdis taps nestabili ir susitrauks.
Tuo tarpu išorinė Saulės dalis, kurioje vis dar bus vandenilio, ims plėstis ir vėsdama švytės raudonai. Taip plėsdamasi saulė praris arčiausiai esančias planetas Merkurijų ir Venerą ir sukels tokius Saulės vėjus, kurie suardys Žemės magnetinį lauką ir išsklaidys ją supančią atmosferą.
Žinoma, tai bus liūdna žinia toms gyvybės formoms, kurios tuo metu tarps Žemėje, jei apskritai planetoje dar bus likę gyvų organizmų po to, kai, remiantis 2014 m. atliktais ir leidinyje „Geophysical Research Letters“ paskelbtais tyrimais, per 1–1,5 milijardo metų 10 proc. padidėjęs Saulės ryškumas, kaip manoma, išgarins Žemės vandenynus.
2008 m. Karališkosios astronomijos draugijos žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“ paskelbto tyrimo išvadose teigiama, kad per kelis milijonus metų besiplečianti Saulė, tikėtina, praris ir Žemės liekanas.
Tuomet Saulė pradės į anglį ir deguonį lydyti po vandenilio sintezės likusį helį, kol galiausiai kolapsuos iki šerdies, palikdama po savęs nuostabų planetinį ūką – žėrintį karštos plazmos apvalkalą – ir trauksis iki neįtikėtinai tankių, žymiai karštesnių Žemės dydžio žvaigždės liekanų, vadinamų baltąja nykštuke. Ūkas bus matomas tik apie 10 tūkstančių metų – vos akimirksnį, vertinant kosminiais laiko parametrais. Tai, kas liko iš Saulės, trilijonus metų vės, kol galiausiai taps nespinduliuojančiu kosminiu kūnu.
