Mokslas ir IT

2021.03.08 19:00

Imunologas: jeigu po skiepo nepasireiškė šalutinių poveikių, gali būti, kad susidarė silpnas imunitetas arba nesusidarė išvis

Patricija Kilminavičienė, LRT.lt2021.03.08 19:00

Šiuo metu skiepai yra vienas iš pagrindinių būdų, galinčių užbaigti pandemiją ir nutraukti karantiną, tačiau visuomenę vis dar kausto baimės, o socialinėje erdvėje aktyviai plinta mokslu nepagrįsti mitai apie vakcinas ir imunitetą. Diskusijoje „Vakcinos ir imunitetas: ką būtina žinoti?“ Seimo narė Jurgita Sejonienė ir Nacionalinio vėžio centro imunologas, mokslininkas Marius Strioga kalbėjosi apie tai, kaip veikia organizmo apsauga nuo patogenų ir kokį vaidmenį atlieka skiepai.

Universalus, bet neefektyvus imunitetas

Kaip aiškino Marius Strioga, imunitetas klasifikuojamas į specifinį ir nespecifinį. Nespecifinis imunitetas yra įgimtas, o specifinis – įgytas.

„Įgimto, arba nespecifinio, imuniteto pagrindą sudaro tai, kas visiems žinoma: cirkuliuojančios ląstelės neutrofilai, monocitai. Tai yra komponentai, nuolat patruliuojantys organizme. Nuo gimimo jų turi būti. Tai tarsi priešakinė imuninės sistemos grandis, turinti pirmoji pasitikti organizmą užpuolusią grėsmę. Šiuo atveju patogenus“, – dėstė imunologas.

Nespecifinis imunitetas atpažįsta tai, kas organizmui yra svetima. Pavyzdžiui, patogenų paviršiuje viskas organizmui yra svetima. O navikinėse ląstelėse tai, kas svetima, pasislėpę daug giliau, todėl ir organizmui atpažinti yra sunkiau. Nespecifinio imuniteto privalumas yra universalumas, sakė mokslininkas. Tačiau už tai reikia mokėti ir atitinkamą kainą, tai efektyvumas bei gebėjimas susidoroti su tuo, kas atpažinta kaip svetimas.

„Jeigu turi platų regos lauką, ką gali atpažinti, deja, galių, kad galėtum tai sunaikinti, nėra. Dėl to nespecifinis imunitetas atlieka dvi pagrindines funkcijas. Pirmas dalykas, kai tik patogenas patenka, jį reikia atpažinti ir pradėti naikinti. Antras dalykas, turi apdoroti tą grėsmę, tai daro tam tikri komponentai, ir suteikti informaciją specifinio imuninio atsako komponentams. Tai jeigu kalbėtume apie nespecifinį arba įgimtą imuninį atsaką, jis yra nuolatos, atpažįsta viską, kas organizmui svetima, tačiau jo galimybės sunaikinti tai dažniausiai yra nepakankamos – tam reikia specifinio imuninio atsako“, – kalbėjo M. Strioga.

Specifiniam imunitetui susidaryti reikia bent kelių savaičių

Anot mokslininko, specifinis imuninis atsakas arba įgytas imunitetas susidaro tik po kontakto su konkrečia grėsme. Imuninė sistema turi labai daug savo karių, kurie yra skirti milijardams įvairių grėsmių atpažinti, tačiau nuolat organizme jie sudaro labai nedidelę dalį. Tik tada, kai susiduria su grėsme ir yra aktyvinami, tie komponentai nukreipiami prieš konkretų virusą ar kitokį patogeną, pradeda daugintis, kad jų būtų užtektinai siekiant įveikti įsibrovėlį.

Imunologas taip pat atkreipė dėmesį, kad organizmui nuolat turėti visišką imuninę parengtį prieš visus pavojus būtų neįmanoma – neužtektų organizmo resursų. Todėl specifiniai imuninio atsako komponentai atsiranda tik tada, kai organizmas susiduria su grėsme.

„Dar viena svarbi savybė, būdinga įgytam imuniniam atsakui, tai imuninė atmintis. Vieną kartą susidūręs su patogenu, jis jį jau atsimena ir antrą kartą į jį reaguos kur kas greičiau. Tai čia specifinio imuninio atsako tam tikri subtilumai. Kai vieną kartą susiduriama su grėsme, kad susidarytų visavertis specifinis imuninis atsakas, pasigamintų reikiamas kiekis antikūnų, reikia maždaug 14–28 dienų. Kol paruošiami preciziški kariai, reikia laiko, tam yra keli aktyvinimo lygiai. Imuninė sistema irgi yra apsidraudusi, kad imuninis atsakas nebūtų aktyvinamas tada, kada nereikia, arba nereaguotų į pernelyg silpnus stimulus“, – aiškino mokslininkas.

Pirmą kartą susidūrus su patogenu, liga gali gerokai įsisiautėti per tą laiką, kol suformuojamas tikslinis imuninis atsakas. Tačiau antrą kartą dalis imuniteto karių reaguoja iškart, o visa jėga imuninis atsakas su įsibrovėliu pradeda kovoti per 3–5 dienas.

Tuo ir yra pagrįsta vakcinacija – organizmas paruošiamas taip, kad, susidūrus su patogenu, iškart reaguotų atminties ląstelės. Kad nereikėtų laukti kelias savaites, kol susiformuos antikūnai.

„Atėjęs patogenas jau susidurtų su atminties komponentais, jie iškart jį bandytų sutvarkyti. Taip, atminties imuninį atsaką galima įgyti ir po natūralios infekcijos, bet čia yra loterija. Ar spės imuninis atsakas susidaryti, ar atsiras komplikacijų, ar yra gydymas. Taip, bakterines infekcijas mes galime kontroliuoti antibiotikais, bet kai normalaus gydymo nuo koronavirusinės infekcijos mes neturime, laukti, kol susidarys imuninis atsakas, yra neprotinga. Geriausia imuninę sistemą iškart apmokyti, kad ji jau žinotų, o kai niekšelis koronavirusas ateis, tie specialieji imuninio atsako komponentai iškart operatyviai sugebėtų reaguoti“, – dėstė M. Strioga.

Ar grūdinimasis padeda kovoti su patogenais?

Pasak imunologo, peršalimas sukeliamas virusų ir bakterijų, atsirandančių dėl to, kad nukrenta žmogaus kūno temperatūra.

„Jeigu esame šaltoje aplinkoje, gerklėje susitraukia kapiliarai. Tų komponentų, kurie cirkuliuoja kraujyje, nespecifinio atsako, galimybė patekti į nosiaryklės gleivinę jau yra ribota. Kelias, kuriuo jie patruliuoja, susiaurėjo ir jie negali pereiti. Dalis tų komponentų nuolat yra gleivinėse, bet kai nukrenta temperatūra, imuninės sistemos komponentų gebėjimas reaguoti irgi susilpnėja. Imuninės sistemos kareiviai mėgsta šilumą, jie yra lepūs ir efektyviausiai dirba tada, kai yra šilta.

Kai mes peršąlame, imuninės sistemos budrumas ir gebėjimai lokaliai atpažinti sąlyginai patogeninius organizmus yra apriboti. Tokiu atveju užtenka tam tikro laiko, kad tas patogenas, tarkime, bakterija, sugebėtų įsisiausti. Kai mes taikome grūdinimąsi, tu tarsi pabandai imuninei sistemai parodyti, kad organizmas gali būti įvairiomis sąlygomis. Kad ne visada bus ta normali temperatūra. Imuninė sistema pratinama, kad kartais gali tekti veikti ir ne tokiomis idealiomis sąlygomis“, – kalbėjo mokslininkas. Jis patikino, kad grūdinantis imuninė sistema verčiama mobilizuotis ir reaguoti greičiau.

Vis dėlto jis pabrėžė, kad ligos eiga ir organizmo gebėjimas susitvarkyti su patogenais priklauso nuo to, kokia dalis nepageidaujamų mikroorganizmų pateko. Pavyzdžiui, jeigu į kūną patenka labai mažas kiekis virusų, tuomet gali būti, kad su įsibrovėliais susitvarkys ir nespecifinis imunitetas. Tačiau jeigu virusų kiekis yra didelis, reikalingas specifinis imunitetas, o jam susidaryti grūdinimasis neturės jokios įtakos.

Citokinų audros – kodėl imuninė sistema sureaguoja taip aršiai?

Kalbant apie koronaviruso infekciją, dažnai teigiama, kad žmonės miršta nuo citokinų audros, kai imuninė sistema sureaguoja per stipriai. Kaip aiškino M. Strioga, tam, kad išsivystytų citokinų audra, reikalingas tam tikras imuninės sistemos disbalansas. Dažniausiai jis pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms.

„Su amžiumi vyresnių žmonių organizme didėja uždegiminė aplinka. Viena iš to priežasčių yra viena tokia ląstelių grupė – pasenusios ląstelės. Dalis savo darbą atlikusių ląstelių miršta, o dalis virsta ilgalaikėmis pensininkėmis. Bet jos ne šiaip organuose sėdi, o išskiria įvairias medžiagas. Kol jų yra mažai, tol jos veikia kaip apsauga nuo vėžio, padeda audiniui atsikurti. Su amžiumi jų daugėja, jos pradeda kurti įvairias uždegimines medžiagas, citokinus, fermentus, tos medžiagos sukelia lėtinę uždegiminę aplinką organizme, tai lemia daugelį ligų.

Lėtinė uždegiminė aplinka reiškia, kad organizme yra tam tikras imuninis triukšmas. Tam tikrų citokinų, kurie turėtų atsirasti tik kilus pavojaus signalams, nuolat yra. <...> Kai virusas patenka į organizmą, imuninė sistema kurį laiką į jį dar nereaguoja, nes jo sukeliami pokyčiai, į kuriuos lokaliai reaguoja uždegiminės ląstelės, dar neviršija to lėtinio uždegiminio fono. Virusas per tą laiką dauginasi. Tada, kai jau yra viršijamas lėtinio uždegimo fonas, imuninė sistema pamato, kad yra bėda, ir vyksta pernelyg stipri imuninė reakcija, nes ir nespecifinio imuninio atsako komponentai bando atsigriebti. Ir dar lėtinė uždegiminė aplinka palaiko besivystantį uždegimą. Imuninė sistema bando atsigriebti už tai, ką ji buvo praleidusi“, – pasakojo imunologas.

Kaip jis teigė, kai vyksta uždegiminis procesas, į jį įtraukiamos ląstelės, kurios tame netgi neturėtų dalyvauti. O tos ląstelės savo ruožtu taip pat pradeda išskirti citokinus, aktyvinančius nespecifinio imuninio atsako komponentus. Taip užsisuka ciklas, iš kurio imuninei sistemai išeiti sunku – per daug į vieną vietą sutrauktų imuninės sistemos karių, kyla citokinų audra. Visgi, priežasčių tam gali būti ir daugiau, tikino M. Strioga.

Skiepų kūrimui turi būti naudojamos tam tikrų ląstelių kultūros

Vakcinos apipintos daugybę mitų. Pradedant nuo kalbų, kad jos neva sukelia autizmą, iki teiginių, kad skiepų sudėtyje yra beždžionių liekanų, abortuotų kūdikių ląstelių. Anot mokslininko, vienos efektyviausių vakcinų – kai naudojamas gyvas, bet susilpnintas virusas. Jis gali daugintis, tačiau negali sukelti ligos.

„Susilpninti jį galima tada, kai tuo virusu infekuoji kito gyvūno ląsteles. Gali infekuoti patį gyvūną, bet kaip tu iš jo išskirsi virusą. Kai užkreti kitą gyvūną, virusas priverstas prisitaikyti prie to, kaip infekuoti kitos rūšies organizmą. Tada jis įgyja tokių mutacijų, kurios jį padaro labai efektyvų infekuojant kitos rūšies gyvūną, jis praranda gebėjimą užkrėsti žmogų ir sukelti ligą.

Kartais paimamas virulentiškas agresyvus virusas, jį galima nukenksminti užkrečiant sveikų vištų kiaušinių embrionus arba iš kitų gyvūnų organų paimtą ląstelių kultūrą. Yra tokia Vero ląstelių linija, kurioje yra žaliųjų Afrikos beždžionių inkstų epitelio ląstelių. Ta ląstelių kultūra infekuojama tam tikru virusu, jis nori jose daugintis, kinta, prisitaiko infekuoti žaliąsias beždžiones. Tada tas virusas yra išskiriamas iš ten, paliekant visą beždžionių kultūrą, ir toliau vakcinos formulėje naudojamas tas virusas. Ten gali būti kažkokių liekanų, bet jos neturi jokios galimybės įsiterpti į genomą ar kažkur kitur“, – kalbėjo imunologas.

Mokslininkas įvardijo, kad inaktyvuojant virusą gali būti naudojamos žmogaus ląstelės. Tam buvo sukurtos dvi populiariausios ląstelių linijos – WI-38 ir MRC-5.

„WI-38 buvo 14 savaičių abortuota mergaitė, danų motinos, kuriai dėl psichinių ligų teko atlikti tą abortą. Tas vaikelis būtų utilizuotas. Mokslininkai nusprendė iš 14 savaičių vaisiaus plaučių išskirti fibroblastus, juos padauginti, padaryti kažkelintą jų kartą ir juos panaudoti kaip žmogaus ląstelių šaltinį. Tai net nėra tas pats plautis, kuris išskirtas. Ląstelės buvo kelis kartus pasėtos ir padaugintos, tai yra palikuonis“, – dėstė M. Strioga.

Jis pabrėžė, kad mRNR vakcinos apskritai gaminamos sintetiniu būdu – mėgintuvėlyje. Tam nenaudojamos jokios ląstelių kultūros – nei žmogaus, nei gyvūnų.

mRNR technologija buvo vystoma keliasdešimt metų

Abejojantiems dėl COVID-19 vakcinų imunologas priminė – mRNR technologija buvo vystoma daugiau nei 20 metų.

„Dabar atsivėrė puikus langas, buvo mestos didžiulės lėšos ir iš tam tikrų valstybių vyriausybių, Europos Sąjungos, ir JAV, kad ta technologija ir žinios staigiai būtų realizuotos. Ta technologija buvo vystoma jau dešimtmečius, buvo tik laiko klausimas, kada vienokiu ar kitokiu būdu tos vakcinos būtų atėjusios į klinikinę praktiką ir pradėtos naudoti“, – sakė mokslininkas.

Pasak jo, normalu, kad farmacijos kompanijos įprastai lėšas ir išteklius paskirsto, todėl vakcinų ir vaistų kūrimas trunka ilgiau. Tačiau koronaviruso pandemijos akivaizdoje buvo skirti didžiuliai ištekliai su vienu prašymu – sukurti prieš COVID-19 veikiantį preparatą kuo greičiau.

M. Strioga patikino, kad vakcinos – vienas realiausių būdų išsivaduoti nuo koronaviruso pandemijos. Kitas kelias – sukurti efektyvius medikamentus.

Kolektyvinio imuniteto samprata yra teorinė

Kai kurios šalys pasirinko „nieko nedarymo“ strategiją, jos esmė – leisti žmonėms tiesiog persirgti COVID-19 ir taip suformuoti kolektyvinį imunitetą. Tačiau, kaip teigia imunologas, nėra duomenų, kad būtų pavykę tai pasiekti.

„Tai yra avantiūristinė strategija. Kolektyvinio imuniteto samprata yra teorinė. Tai priklauso nuo to, koks yra viruso reprodukcinis skaičius – kiek vienas žmogus gali užkrėsti kitų. Stengiesi su imunitetu padaryti taip, kad vienas užsikrėtęs užkrėstų ne daugiau kaip vieną asmenį, kuris apsaugos neturi. Bet tai irgi tėra teorinis modelis. Praktikoje, kad būtų tai tvirtai įrodyta per klinikinius tyrimus, taip nėra. Tai tik apytikriai skaičiai“, – sakė mokslininkas.

Vis dėlto jis sutiko, kad jeigu 70 proc. visuomenės turėtų imunitetą prieš COVID-19, viruso plitimas būtų sustabdytas.

„Savaime aišku, kad esant imuniniam atsakui sergančių atsiras mažiau, viruso plitimas sumažės, bus saugesni ir nesiskiepiję. Bet jų saugumas priklauso nuo to, kiek žmonių bus paskiepyta. Jeigu nesiskiepijančių bus dauguma, tai saugumo tikėtis naivu“, – aiškino M. Strioga.

Vakcinos šalutiniai poveikiai parodo, kad imuninė sistema dirba savo darbą

Lietuvoje matyti, kad nemaža dalis žmonių yra nusiteikę prieš skiepijimąsi „AstraZenecos“ vakcina, pasigirsta nuogąstavimų dėl nepageidaujamų šalutinių reakcijų.

M. Strioga akcentavo, kad tiek į „Pfizer“, tiek į „Modernos“ vakcinas buvo pastebėta stiprių reakcijų dar prieš pradedant skiepyti „AstraZenecos“ vakcina. Vis dėlto jis priminė, kad imuninė sistema tokiu būdu parodo, kaip ji dirba.

„Deja, bet taip yra. Kaltinkime imuninę sistemą. Kai mes susergame gripu, juk visi simptomai, kuriuos jaučiame, atsiranda dėl to, kaip imuninė sistema reaguoja į tą virusą, o ne tai, ką pats gripo virusas organizme daro. Mes vadiname šalutiniais, nepageidaujamais poveikiais, nes jie yra nemalonūs, bet faktiškai tai yra normali imuninio atsako išraiška. Išskyrus tuos atvejus, kai išsivysto alerginės reakcijos į tam tikrus vakcinos komponentus. Bet alerginės reakcijos į bet ką gali kilti. Paimkime bet kurio vaisto anotaciją ir paskaitykime kontraindikacijas“, – dėstė imunologas.

Jis atkreipė dėmesį, kad kartais žmonės, net ir sirgdami paprastu gripu, eina į vaistinę pirkti antibiotikų, o jie visiškai netinkami, nes veikia tik bakterijas. Tačiau tokių vaistų šalutinių poveikių kažkodėl nesibaiminama ir nereikalaujama didesnio ištyrimo, nors besaikis ir klaidingas antibiotikų vartojimas kelia daug rūpesčių, nes vystosi bakterijų atsparumas.

O galimos alerginės reakcijos, pasak M. Striogos, nuspėti neįmanoma – sužinai tik tada, kai tai suvartoji.

„Niekas nesako, kad vakcinos negali turėti žalingų pašalinių poveikių. Taip, gali būti ir agresyvių reakcijų. Bet procentiškai jos neviršija tų, kurios būdingos bet kuriam medikamentui ar net maisto papildui. Vakcinos iš šio konteksto niekuo neišsiskiria“, – aiškino M. Strioga.

Vis dėlto kai kurie žmonės pasiskiepiję nejaučia apskritai jokių nepageidaujamų simptomų – net ir injekcijos vietos kartais neskauda. Anot M. Striogos, jeigu nepatiriamas joks šalutinis vakcinos poveikis, yra tikimybė, kad imuninis atsakas arba nesusidarys, arba jis bus silpnesnis.

„Tai nėra moksliškai pagrįsta, bet galbūt imuninė sistema yra šiek tiek flegmatikė. Galbūt reaguoja tykiai, ramiai, per daug nesikarščiuodama. Po truputį aktyvinasi. Bet stiprus šalutinis poveikis praktiškai garantuoja, kad imuninis atsakas susidarys. Jeigu visiškai jokio poveikio nėra, reikėtų pasidaryti antikūnų testą, nes greičiausiai jų ir titras bus mažesnis negu tam, kuris juto šalutinius poveikius, ir yra galimybė, kad imuninis atsakas gali susidaryti nepakankamas. Mes juk žinome, kad skiepijant bet kokia vakcina ne visiems susidaro imunitetas“, – kalbėjo M. Strioga.

Mokslininkas atkreipė dėmesį, kad vakcinos, priklausomai nuo gamintojo, užsikrėsti COVID-19 tikimybę sumažina 70–95 proc. Be to, visos vakcinos nuo koronaviruso 100 proc. sumažina tikimybę patekti į ligoninę.

„Tam tikra dalis žmonių, kurie bus paskiepyti „Pfizer“ ir „AstraZenecos“ vakcina, jaus kažkokius simptomus. Bet tai nereikalaus gydymo ir jokiu būdu nesibaigs komplikacijomis ir mirtimi“, – patikino M. Strioga.