Profesorius Jūras Banys – Lietuvos mokslų akademijos prezidentas, daugiau nei 400 mokslinių straipsnių autorius, praeityje buvęs Vilniaus universiteto laborantas, doktorantas, katedros vedėjas, Fizikos fakulteto dekanas, Oksfordo ir Leipzigo universitetų darbuotojas, Užgorodo universiteto garbės daktaras.
Jis beveik trejus metus laikinai vadovavo Vilniaus universitetui, kai buvo įtemptai rengiamas šios aukštosios mokyklos statutas, o paskui – teisės aktai jam įgyvendinti. Dabartinis kandidatas į savo Alma Mater rektorius LRT.lt pasidalijo mintimis apie biurokratizuotą mokslo vadybą, supriešinančias „reformas“ ir Lietuvos mokslo išeivių grįžimą.
LRT.lt tęsia interviu su kandidatais į Vilniaus universiteto rektoriaus postą ciklą.
Taip pat skaitykite
– Kaip užkirsti kelią menkavertės masinės mokslinės produkcijos gamybai?
– Dėl tokio klausimo ir nutariau priminti, kaip Billas Readingsas kūrinyje „Universitetas griuvėsiuose“ šių laikų universitetą palygina su oro linijų paslauga, iš dalies dotuojama iš valstybės biudžeto: skrendi neturėdamas pasirinkimo.
Jo studijos pavadinimas taikliai apibūdina tokių aplinkybių rezultatą. Jūsų įvardytą problemą lemia biurokratizuota mokslo vadyba, kai ne tik bandoma, bet ir reikalaujama suskaičiuoti mokslo rezultatą „čia“ ir „dabar“, o tuomet ir atsiranda „menkavertės mokslinės produkcijos“ terminas.
Tai daro žmonės, kurie vargiai patys prisideda prie mokslo plėtros arba negerbia kitų tyrėjų darbo. Kas gali geriau už biurokratą paaiškinti, kas tai yra „menka vertė“, jeigu gautas ir aprašytas rezultatas tiesiog netelpa į jo sukurtą kriterijų rėmą? Jis visados randa paaiškinimą ir bando įteigti, kad esą straipsniai, paskelbti žurnaluose „su mažu impakto faktoriumi“ nėra paveikūs, o straipsniai nacionaliniuose, menkai cituojamuose žurnaluose apskritai turi nedidelę sklaidą.
Nors tam tikros šakos žurnalas, buriantis autorius, liudija gyvybingą tyrimų mokyklą.
Žurnalą galima uždaryti per valandą, o kurti ir dešimtmečio neužteks.
Taigi tik akademinė laisvė, grįsta konkurencingumu, lems naują laukiamą rezultatą, o ne iš anksto nustatytas publikacijų kiekis.
Mano nuomone, recenzuotas mokslinis straipsnis yra mokslinės veiklos rezultatas tam tikrame lauke ir tikrai skleidžia naujų žinių, reikalingų mokslo šakos auditorijai. Yra pavyzdžių, kai „menkavertis straipsnis“ buvo pradėtas intensyviai cituoti tik po 25 metų. Antai Bednorz ir Miuleris paskelbė aukštatemperatūrių superlaidininkų atradimą žurnale, kurio citavimo indeksas buvo mažiau kaip 2, ir gavo Nobelio premiją. Ir jūsų, žurnalistų srities žmonėms, turėtų būti žinoma, kad dabar populiari „post-truth“, kitaip tariant – išeitos tiesos teorija atsirado beveik per 20 metų iš vieno sakinio 1992 metais žurnalo „The Nation“ straipsnyje.
O kokį poveikį daro naujausios Nobelio literatūros premijos autorės vertimai – reikia ne vienerius metus gilintis! Yra mokslo sričių, kur reikia diskusijų, apmąstymų, kad įsitikintumėme rezultato naujumu, bet ne formalaus įrėminimo pagal publikacijų imtį.
Žinoma, pasitaiko piktnaudžiavimo, tačiau jis neišvengiamai paaiškėja pačių mokslininkų pastangomis besirūpinant redakcinių kolegijų, recenzentų reputacija.
– Jei esate prieš technokratinę universiteto reformą, kokios reformos, pokyčių šiuo metu Vilniaus universitetui labiausiai reikėtų?
– Stabtelėkime ties „reformos“ sąvoka: ją nuolat vartojant galima prarasti ne tik kolegų pasitikėjimą, bet ir nepasiekti užsibrėžtų aukštų uždavinių, nes sąvoka jau diskredituota nuvertinant ankstesnius pasiekimus, žmonių kompetencijas, įdirbį.
Tik netikri pranašai skelbia, kad sulig jų atsiradimu diegiamos naujovės, tačiau tikrovėje taip supriešinami darbuotojai, patirtys.
Mano svarbiausi darbai turėtų vykti keturiomis kryptimis, kylančiomis iš stebėsenos: prioritetinės mokslo tyrimų plėtros; mokslo ir tarptautinio lygio studijų vienovės puoselėjimo; darnios, atviros ir akademines tradicijas gerbiančios bendruomenės kūrimo; efektyvaus Universiteto valdymo. Visas jas sieju su Universiteto, kaip miesto ir valstybės kultūrą lemiančio centro vizija – nuo skatinimo burti tarptautines mokslo tyrėjų grupes iki Universiteto kaip modernaus muziejaus.
Šie įvardytų krypčių darbai prasidėtų sutelkiant Vilniaus universiteto akademinę bendruomenę ir stiprinant turimas infrastruktūros, ekonomines ir finansines priemones – tai vienas iš neatidėliotinų uždavinių, kurį sprendžiant tikslinga veikti keliuose laukuose. Kai sukuri palankias, ramaus darbo sąlygas ir žmogus nebijo rytoj būti nuvertintas, perkeltas, t. y. „reformuotas“, jis tikrai nusiteikia nuosekliam tyrimui.
Vadovaujuosi principu, kad kiekvienas Universiteto žmogus yra jo kūrėjas, tad jis negali, neturi teisės nuvertinti kitos greta dirbančios asmenybės. Akademinio personalo lauke reikia užtikrinti gerą darbuotojų savijautą, sąžiningos karjeros būdus, racionalaus krūvio apskaitą ir skaidraus atlygio sistemą. Tai turi koreliuoti su pagarba žmogui, jo atsakomybe ir akademinė laisve – trimis mano filosofijos elementais.
Be to, profesorių klubo atgaivinimas ir Emeritų klubo stiprinimas, Universiteto draugų rato plėtimas galėtų būti vieni iš veiksnių bendruomeniškam gyvenimui plėtoti.
Kitame, studentų lauke, noriu pasiekti, kad veik 20 tūkstančių jaunimo įgytų teisę bei laisvę rinktis, ką, kaip ir kada studijuoti; kitaip tariant, noriu įdiegti studijų krypčių modulius, juolab kad šis studijų metodas buvo žadėtas dar prieš 5 metus. Tai leistų pasiekti mokslo universiteto viziją, nes lengviau užtikrintų mokslo ir studijų ryšį.
Greta šio uždavinio siekčiau senųjų universitetinių draugijų (pvz., filomatų, Studentų mokslinių draugijų) gaivinimo remiant studentiško gyvenimo tradiciją, kuri palaikoma finansuojant „užklasinę“ veiklą, įtraukiant alumnus į VU bendruomenės veiklas ir skatinant alumnatiškumą – t. y. absolventų ryšį su Universitetu bei garbingą veiklą.
Tokie veiksmai gali užtikrinti pokytį, kuris lems motyvuojančias studijų ir darbo sąlygas, susies mus Universiteto vertybių pagrindu.
Kadangi teiravotės apie „menkavertės produkcijos“ mitą, turiu pabrėžti: Universiteto mokslininkas yra atitinkamos srities ekspertas, kuris pristato naujausias įžvalgas svarbiais Lietuvos visuomenei klausimais ir yra skatinamas nuolat tai daryti. Šių žmonių įvairovė yra plati, tik mokslo komunikacijos požiūriu jie iš tikrųjų mažai matomi: žiniasklaida, beje, apsiriboja nedaugeliu ekspertinių šaltinių.
– Eruditas prieš verslui reikalingą specialistą. Kur universitetinio išsilavinimo vieta?
– Eruditas ne tik gali dirbti versle, bet ir kurti verslą. Vis dėlto Universiteto ir verslo poreikių supriešinimą lėmė masifikacija, t.y. mokslo ir studijų vienove pagrįstos akademinės veiklos nuosmukis; ypač tai akivaizdu Lietuvoje, kur per 25 metus aukštojo mokslo sistema išplėsta labiau „dėstymo“ link, o ne tyrimų ir disputo apie jų naujausius rezultatus.
Profesorius verčiamas būti daugiau „patraukliu“ dėstytoju nei tyrėju. Tuo tarpu universitetas turi formuoti aukšto lygmens ekspertus, kurie įvertintų ir parodytų socialinių, technologinių, ekonominių, kultūros politikos procesų kryptį, būtų socialiai atsakingi, nes remtųsi naujausiomis, tyrimų pagrįstomis žiniomis.
Jeigu verslo įmonė ieško specialisto, kuris išmano darnaus vystymosi principus, turėtų ateityje rasti tarp Universiteto absolventų. Universitetas reiškia dialogą apie praeities patirtis ir naujausius mokslo rezultatus – tai ne tik eruditų, bet ir itin atsakingų žmonių brandos vieta. Vilniaus universitetas turi platų tyrimų spektrą – nuo lituanistikos iki sveikatos mokslų, todėl šis potencialas reiškia galią daryti įtaką valstybės sprendimams visoje jos strateginėje perspektyvoje. Ta galia – dalis valstybės saugumo ir gerovės koncepcijos.
Prisiminkime, kaip Steponas Batoras kūrė šį Universitetą: paprašytas Skargos priimti sprendimą kolegiją paverčiant Akademija, karalius pirmiausia išstūmė Maskvos kunigaikščio kariuomenę iš LDK rytinių žemių, o tada priėmė tą sprendimą, nes Universitetui reikia saugios perspektyvos.
Deja, intelektuali Universiteto galia šiandien neįvertinama, nes Universiteto idėja suvokiama kaip amato kalvė.
Ir greta masifikacijos iššūkio Universitetas susiduria su standartizavimu, kai skatinama „mokslinės produkcijos gamyba“ neatsižvelgiant į unikalias kiekvienos mokslo srities aplinkybes.
Trečiasis iššūkis – universiteto internacionalizavimas, kai aukštoji mokykla kultūriškai niveliuojama, nors turėtų būti šios visuomenės kultūros centras.
Galiausiai ketvirtasis – marketizacijos iššūkis, rodantis fundamentinio ir taikomojo mokslo pusiausvyros irimą, kai fundamentinių tyrimų reikšmė tarsi „pamirštama“. Jei visa grįstume rinka arba masėms suvokiamu patrauklumu, visuomenė prarastų ne tik poetus, bet ir kai kurias pamatinių tyrimų šakas.
Į tokius pavojus turi būti reaguojama „iššūkio – atsako“ principu, t.y. savarankiškai ir kritiškai vertinant galimą jų poveikį Universitetui ir ieškant originalių, Universiteto plėtros interesą atitinkančių sprendimų. Norėčiau kurti klasikinio tipo modernų universitetą, kuris yra socialiai aktyvus ir vadovaujasi mokslinės tiesos bei sąžiningumo principais. Rektorius turi tarnauti pasirinktai Universiteto idėjai, o ne būti jos ponu.
– Kodėl fundamentiniai mokslai ir tyrimai vis dažniau lieka pamiršti?
– Tai yra klaida, nulemta neva neatidėliotinų rinkos poreikių – ją kadaise padarė Japonija, o dabar bando situaciją pakeisti. Reikia paminėti, kad skirtumas tarp fundamentinių ir taikomųjų tyrimų vis mažėja, ir šiandien jau daugelyje sričių yra sunku atskirti, kur yra tik fundamentiniai tyrimai.
Be fundamentinių tyrimų nebus ir taikomųjų. Akivaizdžiausias pavyzdys yra interneto atsiradimas – fundamentinių tyrimų rezultatas. O šiandien be interneto jau nebeįsivaizduojame kasdienio gyvenimo.
Mūsų universiteto statute greta mokslo yra įrašytas meno terminas. Tai paaiškinčiau taip: mokslas yra menas ir atvirkščiai, nepriešinkime. Antai paveldas nuolat tiriamas ne dėl to, jog taip nustatyta įstatymais, kai reikia mieste užstatyti kokį sklypą, bet pirmiausia todėl, kad suvoktume, kas esame ir pateiktume atsakymų.
– Kuo Lietuva, Vilniaus universitetas gali būti patrauklus geriausiems užsienio mokslininkams? Kaip siektumėte sugrąžinti mokslo išeivius? Ar mokslininko prestižui su/atkurti reikia vien pinigų?
– Ne tik pinigai lemia universiteto patrauklumą: mokslininką „veža“ atradimo siekis ir tinkama infrastruktūra. Kai jis to nuoširdžiai siekia, negali būti užsidaręs, bet palaiko ryšius su pasauliu, tereikia sudaryti sąlygas atviram bendravimui, norams kartu ieškoti rezultato ir užtikrinti galimybes naudotis pažangiausiomis technologijomis.
Visa, kas mano pasakyta anksčiau, yra tos sąlygos, kuriomis kiekvienas mokslininkas gali susidomėti: mokslininkui Universiteto teisė turi padėti užuot trukdant biurokratiniais reikalavimais. Praeityje esame sudarę galimybių atvykti, čia dirbti, net įkurti katedras tarsi paklojant tam tikrą inovacijų pamatą.
Pats svarbiausias veiksnys yra atvira, kūrybinga, tarpusavio pagarbą rodanti universiteto bendruomenė.
Matau universitetą, į kurį malonu ateiti ir jame kurti: juk mokslinis darbas yra gyvenimo kūryba.
Ir kai čia mokslų daktaras jaus, kad jis kuria ne tik Universitetą, bet ir daro pozityvios įtakos visuomenės raidai, jos kultūros santykiams, vargu, ar norės išvykti. Tai būtų aplinkybės, skatinančios mokslo išeivių (ar, tiksliau, mokslo emigrantų) grįžimą. Apskritai mokslininko gyvenimas be pasirinkimo – didžiausia visuomenės drama, nors niekada nežinai, ar pasirenki teisingą būdą.
