15 metų namuose slaugant sūnų ir negebėjimas išbūti darbe: skaudžios žmonių istorijos

15 metų nedarbas ir sunkią negalią turinčio sūnaus slaugymas, negebėjimas išdirbti daugiau nei kelis mėnesius ir atjautos šeimoje nebuvimas – tokius iššūkius patiriantiems žmonėms į pagalbą atskuba panevėžietė Ieva Grigaitė. Įkūrusi organizaciją „Septynios akimirkos“, I. Grigaitė pastebi – dažnai su įvairiomis problemomis gyventojai susiduria ir dėl psichologinių iššūkių.

Dar prieš įkurdama organizaciją, I. Grigaitė norėjo padėti kitiems. Anksčiau ji įsteigė iniciatyvą „Mamos, varom kavos“, Panevėžyje būrė mamų bendruomenę. Vėliau kilo idėja padėti žmonėms grįžti į darbo rinką. Iš pradžių – mamoms, o vėliau veiklų spektras plėtėsi.

Šiandien „Septynios akimirkos“ organizuoja asmenines konsultacijas ir kitas socialines paslaugas, padedančias grįžti į darbo rinką, turi atvirą jaunimo erdvę, dirba su negalią turinčiais žmonėmis. Čia žmonės gauna kompleksinę pagalbą vienoje vietoje.

Panevėžyje veikiančiame centre pirmoje dienos pusėje lankosi įvairūs žmonės, kuriems reikalinga socialinė, psichologo ar socialinio darbuotojo pagalba, individualios karjeros specialisto konsultacijos. Kaip LRT.lt pasakoja I. Grigaitė, centre vyksta ir neformalus suaugusiųjų švietimas, įvairūs mokymai.

Po pietų centre jau laukiami jaunuoliai nuo 14 iki 29 metų. Jie taip pat gali gauti įvairias paslaugas, tačiau, kaip pastebi I. Grigaitė, jaunuoliai dažniau ateina pabūti kartu ir pabendrauti.

Užsidarymas namuose alina emocinę būklę

Kalbėdama apie Panevėžyje gyventojams kylančius iššūkius, I. Grigaitė pabrėžia – dažnai įvairios problemos kyla dėl psichologinių iššūkių ar požiūrio: „Viskas prasideda nuo galvos. Reikia gydyti ne koją, ne ranką, o pradėti nuo to, kokios mūsų mintys, koks mūsų požiūris, ar turime daugiau pozityvo, ar negatyvo. Dėl to atsiranda blokų, dėl kurių kažko nesinori daryti.“

„Žmonės užsidaro namuose, bijo išeiti į viešumą, ieškoti pagalbos, bendraminčių ir taip po truputį valgo savo emocinę būseną. Tai gaju ir vyresniame amžiuje, kai prasideda ligos, ateina nevisavertiškumo kompleksas. Sunkesnė situacija su tais žmonėmis, kurie neina iš namų, nepakyla iš lovos. Tokių yra nemažai ir jaunų žmonių. Labai norisi gelbėti, ateiti, išgirsti jų istorijas, patarti, išklausyti“, – LRT.lt teigia I. Grigaitė.

Ji pasigenda ir didesnio bendruomenės įsitraukimo į įvairias iniciatyvas – paprastai aktyvūs ne tie, kuriems reikia kokios nors pagalbos: „Atrodo, matai, kad nuolat ateina tie patys žmonės, o tie, kam tokia pagalba būtų naudinga, neturi laiko, nespėja.“

Tiesa, pastebi organizacijos vadovė, su tokiais iššūkiais susiduria ne tik Panevėžys, bet ir kiti miestai. Visgi I. Grigaitė džiaugiasi, kad Panevėžyje yra iniciatyvių žmonių ir galimybių vykdyti visuomeninę veiklą.

„Augant kartoms, atsiranda įvairių paslaugų poreikis, bet manau, kad jis būna greitai išpildomas. Jei atsiranda drąsuolis, kuris imasi iniciatyvos ir daro, įkuria organizaciją, sugalvoja kokią nors erdvę, aš labai pasidžiaugiu.

Nejaučiame konkurencijos, nes mūsų darbas – padėti. Jei konkuruotume su kitomis organizacijomis, būtų tas pats, jei konkuruotų 10 policijos padalinių, kas greičiau pagaus nusikaltėlį. Taip nebūna. Tavo tikslas – padėti“, – pabrėžia I. Grigaitė.

Po 15 metų namuose – į darbą

Organizacijos įkūrėja džiaugiasi, kad, suteikus pagalbą, pavyksta padėti ir ilgą laiką pagalbos negavusiems žmonėms. Pavyzdžiui, I. Grigaitė padėjo įsidarbinti 15 metų nedirbusiai ir sunkią negalią turintį sūnų auginusiai moteriai.

„Viena moteris niekur nedirbo 15 metų – ji jauna, darbinio amžiaus, bet ją namuose uždarė jos sūnus, kuris turi negalią. Ji prisirišo prie globos ir pametė save. Mamoms, kurioms gimsta vaikučiai su negalia, dažnai taip nutinka. Jos tiesiog pameta save, atsiduoda pagalbai, ugdymui. Su kompleksine pagalba bandėme nukirpti tą bambagyslę ir išlaisvinti mamą.

Moteris turėjo išsilavinimą, bet jos darbinė patirtis buvo beveik nulinė ir neturėjo nieko bendro su savo sritimi. (...) Mama visada buvo prie savo vaiko, net eidama į parduotuvę turėjo prašyti, kad ją kas nors išleistų“, – prisimena I. Grigaitė.

Todėl visų pirma buvo svarbu, kad mama ir jos sūnus gautų reikiamas paslaugas. Taip atsirado jaunuoliui padedantis asmeninis asistentas, imtos teikti kitos paslaugos, o tai leido mamai grįžti į darbą.

Pasak I. Grigaitės, neretai nutinka ir taip, kad daugybę metų kokioje nors srityje dirbę žmonės visiškai pakeičia savo darbo kryptį. Pavyzdžiui, techninį darbą dirbę žmonės save atranda kūryboje ar socialinėje, švietimo srityje.

„Septynių akimirkų“ vadovė išskiria ir tai, kad kai kuriems žmonėms itin sunku išbūti viename darbe, o tai atsiliepia ir jų finansinei padėčiai.

„Vienas vyras padirbdavo mėnesį ar du ir išeidavo iš darbo, niekaip neįsitvirtindavo. Tokiu atveju atsiranda jausmas, kad esi nepakankamas. Su individualia emocine pagalba šis vyras sugebėjo grįžti į darbo rinką ir joje įsitvirtinti. Pagerėjus finansams, jis ir būstą nusipirko, atsirado nuolatinių pajamų“, – dalijasi I. Grigaitė ir sako, kad dažnai žmonėms reikia padėti labiau savimi pasitikėti.

Neradę atjautos šeimoje, jos ieško kitur

I. Grigaitė pažymi, kad jaunimas taip pat susiduria su įvairiais iššūkiais – vienišumo jausmu, santykių problemomis, taip pat – priklausomybėmis. Pasak jos, įvairūs iššūkiai itin aštrūs kaimiškose vietovėse, kai jaunuoliai savo šeimoje nematė teigiamų pavyzdžių.

„Yra didžiulių degradacijų, nedarbo, priklausomybių, alkoholio, nusikalstamų veiklų, jaunuoliai jaučiasi neišgirsti. Tai – vaikystėje nepatirtos meilės, artimųjų nebuvimo pasekmė“, – apgailestauja I. Grigaitė.

Dažnai jaunuoliai jaučia visuomenės ir tėvų spaudimą, o įvairias problemas sustiprina ne tik įvairios priklausomybės, bet ir socialinių tinklų žala, kurią I. Grigaitė vadina didžiuliu nuodu.

„Socialiniai tinklai jaunus žmones įtraukia nuo labai ankstyvo amžiaus, taip žmonės užsidaro tame burbule ir gyvena ne savo, o kitų gyvenimą, turi daugiau svetimų, o ne savų prisiminimų, nes nuolat žiūri, kaip kiti gyvena ir keliauja“, – atkreipia dėmesį I. Grigaitė.

Matydami kitų prabangų gyvenimą, jaunuoliai savo kasdienybę lygina su kitų ir jaučia įvairių nuoskaudų, graužiasi. Pasak I. Grigaitės, dažnai tėvai būna įsisukę į savo darbus ir problemas, todėl nemato vaikų iššūkių. Neretai pokalbiai su vaikais šeimoje baigiasi klausimais apie mokslus ir gautus pažymius, tačiau tėvai nežino, kaip vaikas jaučiasi, ar jis turi draugų.

I. Grigaitės teigimu, neradę atjautos šeimoje, jaunuoliai jos ieško kitur – tarp draugų ar grupuotėse, kuriose gali įnikti į įvairias priklausomybes. Tiesa, organizacijos vadovė akcentuoja ir tai, kad šiandienos jaunimas – kūrybiškas, iniciatyvus ir brandus, jam rūpi globalios problemos.

„Tai karta, kuri turi galimybių, gali dalyvauti jaunimo mainų programose, bendrauti su kitų kultūrų žmonėmis, stebėti, kas vyksta užsienio politikoje ir įgarsinti savo balsą“, – sako I. Grigaitė.

Savo kompetencijas išnaudoja negalią turintys žmonės

„Septynios akimirkos“ taip pat teikia paslaugas žmonėms su negalia. Organizacijos vadovė I. Grigaitė pripažįsta, kad iš pradžių komanda baiminosi dirbti su negalią turinčiais žmonėmis, kadangi nerimavo dėl savo kompetencijų, tačiau vėliau šios baimės dingo.

„Man atrodydavo, kad, jei dirbame su žmonėmis, turinčiais intelekto negalią, ir darbo specifika turi būti kitokia – turi būti apmokytas, turėti žinių, įgūdžių, negali taip paprastai kaip socialinis darbuotojas dirbti. Tai jautri tikslinė grupė, kuriai reikia ypatingo švelnaus požiūrio“, – prisimena I. Grigaitė.

Pradėjus teikti paslaugas negalią turintiems žmonėms, I. Grigaitė pastebėjo, kad žmonės susirenka kiek anksčiau – kartu pasidaro arbatos, bendrauja. Taip kilo mintis plėsti paslaugą ir žmonėms su negalia teikti akredituotą socialinę reabilitaciją bendruomenėje.

Šiandien čia veikia tvarumo dirbtuvės – nereikalingi, dėvėti daiktai prikeliami antram gyvenimui, o negalią turintys žmonės ugdo ir įgyja naujų darbinių įgūdžių. I. Grigaitė pabrėžia – žmonės su negalia nori būti produktyvūs, tačiau jiems sunkiau gauti darbą rinkoje, tad jie noriai ir aktyviai dalyvauja tvarumo dirbtuvių veiklose.

„Mūsų vizija – įgalinti žmones, kad jie įgalintų savo kompetencijas, žinias“, – pasakoja I. Grigaitė ir priduria, kad užsiėmimai nepasibaigia tik siuvimu ar rankdarbiais – kartu su negalią turinčiais žmonėmis dirbtuvių vadovė kepa duoną, kitus kepinius.