Komandorė leitenantė Agnija: laukiu, kada pasidarysime tiek pat neįdomios, kaip ir vyrai

„Jūra nemėgsta žmonių, kurie nesiruošia ir nesisaugo“, – sako Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų (KJP) vadovybės štabo N3 Operacijų valdymo skyriaus viršininkė komandorė leitenantė Agnija Aleknaitė. Ji teigia, kad būdamas vienas jūroje esi labai apribotas, o Karinių jūrų pajėgų užduotis – ne tik gynyba, bet ir tvarkos palaikymas. 

A. Aleknaitė Karinėse jūrų pajėgose tarnauja 13 metų. Jos kelias į kariuomenę nebuvo tiesus. Baigusi mokyklą komandorė leitenantė studijavo Klaipėdos universitete Jūreivystės institute laivavedybą, o ten, kaip ji pati sako, pirmakursiams instruktoriai pristatinėjo Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus. A. Aleknaitė pasakoja, kad jos kurso draugas, kuris buvo šauktinis, ją padrąsino kartu dalyvauti mokymuose.

„Po kelerių metų, pasibaigus studijoms, tas pats instruktorius [man] sako: „Ateik į KJP, trūksta žmonių. Gal pabandysi?“ Sakau: gerai, ateisiu, pabandysiu. Pabandžiau ir likau“, – pasakoja A. Aleknaitė.

– Kaip žmogui galėtum paaiškinti, kas yra Karinės jūrų pajėgos?

– Mes esame tos pajėgos, kurios turi laivų, turime vienetų, kurie gali ginti ir saugoti mūsų jūrą, nes Lietuva nėra tik sausumos gabalėlis. Mes turime dar ir didelį plotą jūros, kuris turi išskirtinę ekonominę zoną, mes turime išskirtines teises ir visus ten esančius išteklius, taip pat turime teritorinę jūrą, kur yra tokie patys įstatymai ir tvarkos, kaip ir sausumoje ant žemės. Mes esame tie vienetai, kurie geba ten dirbti ir užtikrinti, kad ten bus mūsų tvarka.

Mes esame kitokie. Sausumoje važiuoja mašina, o jūroje plaukia laivai. Esame tie, kurie mokame ir gebame dirbti jūroje. Oro pajėgos dirba ore, o mes – vienetas, kuris specializuojasi į šiek tiek kitokią vietą, kitokius gamtinius dalykus, kur judame kitaip, nei žmonėms įprasta. Taip, žmogus yra sausumos gyventojas, bet mes esame tie, kurie gebame dirbti ir jūroje.

Žmogus yra sausumos gyventojas, bet mes esame tie, kurie gebame dirbti ir jūroje.

Bet čia tik dalis mūsų karinių jūrų pajėgų, mes turime ir krante dirbančių [vienetų]. Turime Jūros ir pakrančių stebėjimo tarnybą, stebinčią nuo kranto tą pačią jūrą. Turime Fuzilierių batalioną, kuris ruošiasi ginti tiek pakrantę, tiek sausumą. Jie geba dirbti vandenyje, bet koncentruojasi arčiau kranto. Turime Logistikos tarnybą, kuri mus logistiškai remia. Jeigu nebus logistikos, mes būsime ir nepavalgę, ir be batų, ir be ginklų, ir be nieko. Jie yra vienas iš tų mus remiančių vienetų, kad mes galėtume dirbti: perka ir duoda mums išteklių, juos planuoja, aprūpina mus.

Turime ir mažesnių vienetų. Mokymo centrą, kuris mums padeda, mus moko, kursus mums organizuoja. Turime Jūrų gelbėjimo koordinavimo centrą, nes viena iš užduočių, Lietuvos iškeltų mums, yra gelbėjimas ir paieška. Turime vykdyti užduotis taikos metu jūroje, mariose, uoste. Mes turime vieną mažą vienetą, kuris kiekvieną dieną, kiekvieną minutę budi ir koordinuoja, jeigu reikėtų tokius darbus daryti.

Labai platus spektras, ką mes darome, bet jūrų pajėgos turbūt visiems labiausiai asocijuojasi su tuo, kad yra laivai ir jūra. Mes esame tie, kurie gebame ir sausumoje dirbti, ir vandenyje. Tai tokie 50 ir 50.

– Sakei, kad Jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose reikėjo laive laikyti įskaitą. Papasakok, kokia buvo tavo pirmoji patirtis laive?

– Kaip studentė atėjau laikyti praktikos, tai priskyrė karininką, kuris prižiūrės, turėjau mokytis tam tikrų dalykų. (...) Esmė, kad laive tu visko mokaisi ir reikia išlaikyti įskaitas, kad tam tikrus darbus galėtum daryti. Pavyzdžiui, yra laivo budėtojas ir yra sąrašas dalykų, ką tu turi mokėti, žinoti: prižiūrėti, tvarkyti įrangą, žinoti dienotvarkę, kas su kuo dirba. Ir tą pačią rutiną. Tai sėdi, mokaisi.

Yra taktinės veiklos procedūros, yra standartinės veiklos procedūros, statutai, tvarkos, taisyklės. Tu tiesiog ateini iš už tvoros, iš to civilio gyvenimo į laivą. Tam tikrus bendrus dalykus žinai, bet yra daug ką ir išmokti, ir apie patį laivą suprasti. Tuo labiau kad tu ateini ir tampi kovinės dalies vadu, jeigu apie karininkus šnekam, gauni savo pavaldinių, turi išmanyti ir jų darbą, ir jiems vadovauti, ir darbus atlikti, žinoti, kas už kurią dalį yra atsakingas (...).

Bet po truputį išmoksti. Labai svarbu, kokia komanda pakliūva. Aš turėjau tikrai gerą komandą, gerą laivo vadą, kuris rūpinosi savo karininkais, mokė, tikrai skirdavo savo laiko, kad mus, jaunesniuosius, pamokytų.

Buvo ir kitų kovinių dalių vadų, kurie jau buvo vyresni, ilgiau tarnavę, daugiau žinojo, tai jie tau, truputį sutrikusiam žmogui didelėmis akimis, padeda susigaudyti, nes yra tam tikrų iššūkių. Bet aš manau, kiekvienoje vietoje, ypač naujame darbe, yra tam tikrų dalykų, kurių tu nežinai. Patenki į veikiantį, gyvą organizmą, tau reikia išmokti prisitaikyti ir važiuoti, dirbti.

O paskui tu tarnauji, mokaisi, kyla reikalavimai, kyla tavo pareigos, atsiranda kitokių reikalavimų. Bet su laipsniu, su pareigomis, su tarnybos metais tu tobulėji po truputį, atlieki visokius darbus. Yra visą laiką naujų dalykų, naujų iššūkių, bet kitaip ir nebus. Jeigu nori būti viename burbule, vienoje vietoje, taip ir bus, tu nieko daug nebesieksi, bet tu eini, mokaisi, tobulėji ir važiuoji toliau. Tai yra neišvengiama.

Patenki į veikiantį, gyvą organizmą, tau reikia išmokti prisitaikyti ir važiuoti, dirbti.

– Kai pradėjai tarnauti kariuomenėje, ar žiūrėjo vadai į tave kitaip, nes esi moteris?

– Nei taip, nei ne. Aš laive buvau viena ir buvo prieš mane merginų, bet nedaug. Kai esi dideliame būryje vienas kitoks, žmogus tave labiau mato, pastebi ir žino. Kai stovi dvidešimt vyrų, atsistoja viena moteris, ji labiau matoma. Bet su kažkuo labai išskirtiniu nesusidūriau.

Aš labai gerą įgulą turėjau (...). Taip, mes pasijuokiame vieni iš kitų, būna juokelių apie vyrus, moteris, mes to neišvengsime. Yra buvę, kad gauni komentarų į moterišką pusę, apskritai apie moteris, tu sakai: „Ne, nėra taip, atsirenkame žodžius, kaip šnekame.“ Kad kas būtų į mane nutaikyta, gal per tarnybos metus yra buvę, bet man niekas nėra to pasakęs tiesiai šviesiai. Be to, kai dirbi, nesileidi į intrigas, ginčus ir savo elgesiu neprovokuoji žmonių (...).

Kariuomenė nėra kitokia organizacija, kitokia visuomenės dalis nei mes visi, taip visur yra. Visur yra lyčių nelygybės, rasizmo, vienas kito nemėgimo, tai mes esame mažesnis, bet viso to atspindys. <...>

Be to, kai dirbi, nesileidi į intrigas, ginčus ir savo elgesiu neprovokuoji žmonių.

– Minėjai, kad prieš tave buvo moterų. Ar teko su jomis bendrauti?

– Šiek tiek, per praktiką. Kai buvo atėjusi karininkė tarnauti, šiek tiek pagelbėjo. Dabar yra daug daugiau merginų laivuose, yra štabe daug tarnaujančių moterų, tai susieini, dirbi, tas darbas suveda. <...>

– O dabar galėtum pamatyti tą pokytį, kaip buvo tavo starto laikais ir kaip yra dabar?

– Aš gal pati jo nebematau, nes kai jau esi čia, esi pripratęs ir prie tavęs yra pripratę. Karinėse jūrų pajėgose mes neturime daug žmonių. Mes esame vienos iš mažesnių pajėgų ir karininkai yra dar mažesnė dalis visų pajėgų, tai mes vieni kitus daugiau mažiau pažįstame, žinome. <...>

Kai ateini naujas, jiems, ilgiau tarnaujantiems, reikia suprasti, kas tu esi. Tai dabar aš jau to nebejaučiu. Nežinau, reikėtų klausti tų jaunesnių, mažiau tarnavusių moterų ir merginų, kurios yra atėjusios, kaip joms sekasi, ir tada gal pamatyti kažką, palyginti, bet aš kažkaip nesu lyginusi, nesu galvojusi.

Aišku, kuo daugiau mūsų, tuo lengviau mums pačioms, nes kai mūsų dalis didesnė, į mus nebežiūri kaip į vieną individą. Kai mūsų ten jau dešimt ar pan., daraisi didesnis procentas tos visos bendruomenės. Tai lengviau tiek vyriškajai pusei, tiek ir mums, kai mūsų yra daugiau. Tas balansas šiek tiek keičiasi.

– Yra moterų, kurios prisibijo fizinio krūvio kariuomenėje. Bijo, kad nepatemps. Ką tu manai apie tai?

– Aš tikrai nesu sporto žmogus, iškart galiu pasakyti, bet tie fiziniai reikalavimai: tau reikia per metus nubėgti tris kilometrus, padaryti atsispaudimų ir susilenkimų – čia yra standartinis dalykas. Aišku, su amžiumi to šiek tiek mažėja, (...) tai čia kartą per metus išsilaikyti, jeigu nesi tinginys, tikrai galima.

Sausumos pajėgose, kur daugiau pratybų lauke, važiavimo į poligonus, daugiau lakstymo su kuprinėmis, yra daugiau fizinio krūvio. <...> Mes, kurie esame iš laivų, mažiau fizinio krūvio patiriame, nes esame apriboti labai mažos erdvės ir daugiau dirbame su galva nei su rankomis ir kojomis. Mes nenešiojame per dieną jokių kuprinių, nelakstome po mišką, mes dirbame kitokį [darbą]. Mes sėdime prie ginkluotės valdymo sistemų, prie laivo valdymo sistemų, prie visų kitų dalykų. Mūsų yra visai kitoks darbo pobūdis, bet mes dirbame jūroje, kuri banguoja, kur būna blogas oras, tu dirbi visą parą – dirbi, ilsiesi, dirbi, ilsiesi.

Mes, kurie esame iš laivų, mažiau fizinio krūvio patiriame, nes esame apriboti labai mažos erdvės ir daugiau dirbame su galva nei su rankomis ir kojomis.

<...> O čia, štabe, mano diena yra tokia: ateinu 8 val. išeinu 5 val. Sėdžiu prie kompiuterio, dirbu su dokumentacija, šiek tiek nuobodesnį darbą. Tai fizinio krūvio tokio nelabai yra. Bet aš manau, jeigu yra noro, jeigu sveikata leidžia, tai nėra ko bijoti fizinio krūvio kariuomenėje. Tau net skiria laiko, tu gauni 4 val. per savaitę eiti sportuoti. Darbas duoda tau laiko net palaikyti tą fizinę formą. Visus reikalavimus tikrai nėra sunku atitikti. Nežinau, iš kur tas nusistatymas yra, kad daug reikia. Reikia, bet įmanoma.

– Ar pasiilgai darbo jūroje?

– Šiek tiek. Paskutinį kartą buvau išplaukusi vasarą su laivu kaip laivo įgulos narė. Aišku, ne ta etatinė (...). Žinoma, tai daug smagiau, nes čia yra rutina, mano darbas yra dokumentacija. Esu 3-iajame skyriuje, tame, kuris atsakingas už operacijų planavimą, vykdymą ir įgyvendinimą. Tai mano diena tokia šiek tiek dinamiškesnė būna, nėra taip, kad tik planuoju į ateitį. Aš duodu užduotis, galvoju užduotis tiek laivams, tiek savo sausumos vienetams, kur, kas, ką turi atlikti ir daryti. Bendrauji su aukštesniu štabu, su gynybos štabu, iš jų gauni užduotis Karinėms jūrų pajėgoms.

Esu skyriuje, kuris įgyvendina užduočių vykdymą, tai rutina nėra labai nuobodi, bet kai laivu išplauki, tavo visai kitoks darbas: ir pašaudai, ir paplanuoji, ir pagalvoji, ir su įgula dirbi. Kai grįžtam prie kranto, laivai stovi, irgi ta pati rutina.

Biurokratija niekur tavęs nepaleidžia, ypač kariuomenėje, valstybinėje institucijoje. Kad kažką galėtum padaryti ant žemės, tu dar turi tam pasiruošti. Yra tam tikri reikalavimai, tam tikri dokumentai. <...> Čia daugiau darbas su popieriais. Ten daugiau rankomis darai, daugiau dinamikos yra. Tai taip, pasiilgsti, bet yra tam tikrų iššūkių. Išplauki kokiai savaitei ir gyveni, 4 val. ilsiesi, 4 val. dirbi arba 6 val. ilsiesi, 6 val. dirbi, (...) tai atima fizinių jėgų. Jeigu blogas oras, tikrai nebūna pats smagiausias laikas, bet pasiilgstu dar.

Išplauki kokiai savaitei ir gyveni, 4 val. ilsiesi, 4 val. dirbi arba 6 val. ilsiesi, 6 val. dirbi, (...) tai atima fizinių jėgų. Jeigu blogas oras, tikrai nebūna pats smagiausias laikas, bet pasiilgstu dar.

– O yra buvę nelaimingų atsitikimų?

– Visko jūroje atsitinka. Aš džiaugiuosi, kad visus kartus mano įgula, ta įgula, kurioje aš tarnavau, grįžome sveiki, be jokių praradimų.

Bet yra visko buvę. Būna, kad susižaloja žmonės, plaukiame ieškoti, gelbėti, randa apsivertusius katerius ar dar kažką. Neberanda žmonių. Jūra nemėgsta žmonių, kurie nesiruošia ir nesisaugo. Išplauki, nesvarbu, ar graži diena, turi savo žmones aplinkui save saugoti. Tai tinka tiek ir kariškiams, tiek ir civiliams.

Jūra nemėgsta žmonių, kurie nesiruošia ir nesisaugo.

– Kiek tenka bendradarbiauti su kitomis šalimis?

– Karinėse jūrų pajėgose turbūt nėra nė vieno, kuris nebendradarbiautų ir nedirbtų su kitais. Artimiausi mūsų kaimynai – Latvija ir Estija, esame trys Baltijos šalys, tai labai glaudžiai bendradarbiaujame. Danai, švedai, suomiai – mes apsupę Baltijos jūrą.

Mūsų NATO grupės laivų atplaukia pas mus, mes su jais treniruojamės. Atplaukia laivų iš kitų šalių, pavyzdžiui, Prancūzijos, Ispanijos, kurios prie Baltijos jūros neturi pakrantės, bet laivai yra judantys vienetai, jie išplaukia iš savo uosto ir plaukia ten, kur reikia. Tai mes tame NATO burbuliuke daug ir stipriai treniruojamės ir bendradarbiaujame, nes jūroje būdamas vienas esi labai apribotas. Kai keli esame, daugiau užduočių galime atlikti ir savo vėliavą [galime] nešti plačiau ir saugoti, ir suprasti, kas vyksta jūroje. Nes mūsų viena iš užduočių – mes esame atsakingi ne tik už savo jūros gynybą, bet ir už kasdienį tvarkos palaikymą, paprastais žodžiais sakant.

Mes tame NATO burbuliuke daug ir stipriai treniruojamės ir bendradarbiaujame, nes jūroje būdamas vienas esi labai apribotas.

– Kaip jūrų policija?

– Šiek tiek, nes mūsų viena iš užduočių, kad turime suvokti, kas vyksta tiek mūsų išskirtinėje ekonominėje zonoje, tiek teritorinėje jūroje. Mes ir giname, ir saugome, ir tvarką prižiūrime ir užtikriname.

– Dabar norėčiau paklausti tavęs apie visuotinį šaukimą. Ką tu manai apie jį?

– Aš turbūt esu toje barikados pusėje, kuri sako: jokio skirtumo nėra. Nes aš esu kariuomenėje ir žinau, kaip vyksta [dalykai], man jokio skirtumo nėra. Bet reikia mūsų visuomenei suprasti, kad nėra tik vyriška pareiga ginti tėvynę ir kad tėvynės gynyba nėra tik pasiėmus ginklą šaudyti ir lakstyti miške. Yra daug skirtingų dalykų, ką galime daryti.

Galiu pasakyti, kad yra merginų, kurios daug aukščiau iškėlusios galvą gali demonstruoti geresnį fizinį pasirengimą nei vyrai ir geba daryti visokius dalykus. Pas mus yra sričių ir sferų, kur tu gali atrasti [save] kariuomenėje, [kariuomenė] yra daugialypis organizmas. Yra tiek daug skirtingų sričių, kur tu gali save realizuoti ir dirbti. Pas mus yra nuo finansininkų iki vairuotojų ir artileristų, ir dar visokių specialybių. Tu gali rasti, kur save padėti ir kur nueiti. Bet kodėl reikėtų bijoti visuotinio šaukimo, aš nežinau, tu tiesiog pasirengi. <...>

Bet reikia mūsų visuomenei suprasti, kad nėra tik vyriška pareiga ginti tėvynę ir kad tėvynės gynyba nėra tik pasiėmus ginklą šaudyti ir lakstyti miške.

Kiek žinau, kiekvienais metais, kai šauktiniai ateina, merginų tikrai nemaža dalis būna, jos savanoriškai ateina. Aš manau, kad čia yra didelis indikatorius, kuris pasako, kad kariuomenė nėra baubas, kur reikėtų bijoti moterims eiti. Gal įprotis, kad kariauti eina vyrai, yra likęs, bet keičiasi dabar viskas ir daug metų jau keičiasi. <...>

– O nėra sakiusių tavo šeimoje ar draugų šeimose, kurios augina vaikus, kad jų vaikai pamatę tave sako: moteris kariuomenėje, aš irgi norėčiau?

– Ne, kad norėtų būti kaip aš ar dar kas, nesu girdėjusi. Bet būna smagu, kai ateina per ekskursijas. Būdavo, laive ateidavo, arba mieste būna, kartais su uniforma eini ir maži vaikai žiūri tokiomis didelėmis akimis: „O, mama, žiūrėk, čia mergaitė su uniforma.“ Smagu, kad dar yra tokios nuostabos. Iš kitos pusės, rečiau jau pasitaiko tokių dalykų.

– Kodėl?

– Todėl, kad jau daugiau merginų yra. Todėl, kad jau tapo įprasta mus matyti su uniforma. Mes kažkada pasidarysime tiek pat neįdomios, kaip ir vyrai kariuomenėje. Ir aš laukiu tos dienos, kai nebebus nieko nuostabaus, nebebus kažkokių klausimų.

Nebebus ir žurnalistų, kurie ateina ir iš tavęs ima interviu dėl to, kad tu esi moteris, ieško būtent moters pakalbinti, kodėl pasirinkai kariuomenę. <...> Man ir bet kuriai kitai būtų smagiau, kad ateitų interviu paimti dėl to, kad esame kažkokių dalykų pasiekusios, o ne dėl to, kad esame moterys. <...>

Tai šiuo metu mūsų jau yra, norėčiau, kad mūsų būtų 50/50, tokia lygybė. Nebebūtume kažkas kitokio, kažkas neįprasto arba ne tiek matomo. Tai po truputį gerėja ta situacija, daugėja mūsų ir aš tuo labai džiaugiuosi.

– Kiek, manai, tai užtruks laiko?

– Nežinau, kiek metų esu kariuomenėje, mūsų daugėja. Bet turbūt dar reikės laiko, turės kartos šiek tiek pasikeisti. Kai būsiu netoli pensinio amžiaus, 25 metus pratarnavusi, gal tada galėsiu sakyti: o, merginų tiek daug, ačiū visiems. Ir pridursiu: o savo laikais aš viena buvau, ir prisiminsiu savo leitenantės laikus.

Tikiuosi, su laiku nebebus to. Kartos keičiasi, keičiasi požiūriai, keičiasi nuomonės, bet tam reikia laiko. Manau, užtruks dar, bet viskas į gerą pusę, tik reikia nebijoti merginoms eiti čia. Aš manau, tas nusistatymas, kad čia kažkas sunkaus, sudėtingo ir negalima pasiekti, keičiasi.