Sodų kūrėja įvardijo daromas klaidas: neatsižvelgiama į konkrečios vietos dvasią

Sodų kūrėja Danielė Vyšniauskaitė-Clark (Danielė Vyšnia) šiuo metu vis eksperimentuoja, įsirengdama sodą Prancūzijos pietuose. Taip pat ji dažnai Lietuvoje skaito gyvai paskaitas apie sodo įrengimą. Jos įsitikinimu, kuo sodo dizainas artimesnis vietos dvasiai, tuo paprasčiau jį prižiūrėti. Danielės paprašėme papasakoti ir apie tai, kaip sekasi sodininkauti užsienyje, ir apie tai, kokie klausimai labiausiai rūpi žmonėms Lietuvoje.

Pašnekovė LRT.lt pasakojo, kad sodus pamėgo dar vaikystėje. „Mano tėvelis buvo skulptūros profesorius Vilniaus dailės akademijoje, o jo sodas buvo neįtikėtinai nuostabus. Aš ten užaugau. Sklypas buvo kolektyviniuose soduose prie Vilniaus, bet visiškai ne toks, kaip kitų, kur vienodai susodintos svogūnų ir salotų lysvelės. Dabar yra tokių madingų pavadinimų: „gamtinė žemdirbystė“, „sintropinis sodas“, „permakultūra“, „sulaukėjimo kultūra“ (angl. rewilding) – gali atrodyti, kad tai nauja, bet visa tai yra seniai žinomi metodai, kurie buvo ir tėčio sode, o jis to išmoko iš savo tėvelio miškininko. Sode viskas klestėjo, buvo visokių medžių, daugybė žolynų, retų augalų – ten įėjęs, tėtis išeidavo su gausybe derliaus.“

Jis dukros dirbti kartu nevertė, bet vis pakviesdavo prisijungti ir nuolatos aiškino kas, kaip ir kodėl, ji sodininkystę labai pamėgo. „O močiutė kartais liepdavo priskinti ramunėlių, ir man tai buvo nuobodybė. Tad ir dabar nemėgstu tokių darbų, kur reikia kažką smulkaus rinkti. Mes verčiau esame linkę grįžti į tą būseną, kuri mums buvo miela vaikystėje, ir tada jau joks darbas nebaisus. Įdomumas ir pažinimo džiaugsmas – man didžiausias motyvas“, – pastebėjo pašnekovė.

Užaugusi Danielė pasuko tėčio pėdomis ir baigė skulptūros studijas, bet aistros gamtai neužmiršo. Profesionaliai sodininkystės ji ėmėsi netikėtai – kartą nuvyko pas užsakovę tartis dėl vietos skulptūrai ir įsišnekėjo apie tai, kad nors naujai įsigytoje sodyboje, rodos, viskas gerai, naujajai šeimininkei tai neįtinka. „Nuoširdžiai pakalbėjome apie tai, ką galima būtų perdaryti. Tada ta moteris įdavė man raktelius ir paprašė, kad taip ir padaryčiau. Kurti dizainą pradėjau nuo senų sodų rekonstrukcijų“, – pasakojo Danielė.

Po kurio laiko ji keleriems metams išvyko į Angliją, kur ėmėsi darbo sodininkystės srityje. Čia ji netruko tapti atsakinga už itin didelius objektus. Lietuvei teko rūpintis privačios pilaitės netoli Londono sodais su visa aplinkui esančia milžiniška teritorija, senovine ferma Oksfordšyre, paversta moderniais vasaros namais, prašmatnių gyvenamųjų namų rajono vystymu Oksforde ir kitais objektais.

Prieš maždaug dešimtmetį ją gyvenimas suvedė su žmogumi, kuriam, kaip kraštovaizdžio dizaineriui ir praktikui, buvo patikėta rasti specialistą, galintį apsiimti kuruoti didžiulį seną pilies sodą Prancūzijoje. Pats jis pilyje buvo atsakingas už paveldo restauravimą ir pritaikymą naujiems poreikiams.

„Sakau, kad buvau pakviesta dukart – to žmogaus ir pilies šeimininkės atskirai. Neslėpsiu, specialisto įvertinimas man buvo ypač malonus. Mes buvome gera komanda. Pilies įrengimas truko kelerius metus, o kaip komanda tęsiame buvimą kartu ir kūrybą. Pernai net radome laiko susituokti“, – šypsodamasi pasakojo Danielė.

Teko pakovoti su gervuogėmis

Dabar jiedu su vyru vysto savo projektą – nedideliame miestelyje, Pirėnų kalnų papėdėje, įsigijo senovinį namą, kur vyras restauruoja pastatą, o ji puoselėja aplinką. Čia vyksta įvairios edukacinės veiklos. Taip pat pašnekovė dažnai lankosi Lietuvoje, kur skaito paskaitas, konsultuoja žmones ir organizuoja „Art Garden Studio“ sodų kūrybos kursus bei mokymus. Tad ar labai skiriasi sodų įrengimas Prancūzijoje, Anglijoje ir Lietuvoje?

„Visose šalyse žmonės turi įsitikinimų, kad reikia daryti taip ir ne kitaip, ir taškas. Kai kur tai vietos tradicijos, bet kai kur – laikmečio ir mados primesti sprendimai. Kategoriški įsitikinimai neretai kliudo, nes neatsižvelgiama į konkretaus sklypo duotybes ir individualius žmonių poreikius. Tai, kas tinka jūsų draugams, nebūtinai pasiteisins ir pas jus“, – pastebėjo pašnekovė.

O koks yra jos sodas Prancūzijoje? „Sąlygos sodininkauti čia, priekalnėse, tikrai nepalankios – orai gali pasikeisti kelis kartus per dieną, o sezonų kaita drastiška. Vasarą net kelis mėnesius gali būti daugiau nei 40 laipsnių karščio (šešėlyje!), o žiemą temperatūra gali nukristi iki –15 laipsnių. Namas yra labai senas, kone tūkstančio metų, matęs begalę pakilimų ir nuopuolių. Ši vieta, ko gero, mena romėnų laikus, o, galima sakyti, neseniai (kelių šimtmečių laikotarpiu) čia gyveno tekstilės magnatas, buvo ir jo audinių parduotuvė. Buvo laikai, kai čia buvo laikomi gyvuliai, glaudėsi kareiviai, buvo kepykla ir pieninė... Stengiamės namą išsaugoti autentišką, taigi ir aplinka turi būti atitinkama, prie jo pagarbiai deranti“, – pasakojo Danielė.

Pats sklypas nedidelis – maždaug 12 arų, ir pradžioje visas buvo apžėlęs gervuogėmis. „Jos – tikrai piktos žolės, per metus paauga apie 4 metrus, tad reikėjo rimtai pakovoti. Viską teko daryti rankomis – mūsų sklypas tokioje vietoje, kur jokia technika neprivažiuos, bet išradau savo metodą ir tas gervuoges tarsi vyniojau į ruloną, kaip spygliuotą vielą nudyriau nuo paviršiaus“, – pasakojo Danielė.

Atsikračiusi gervuogių, ji „užsikrėtė“ veisliniais pomidorais. Pirmais metais augino apie 300 veislių, tačiau jie derliumi nelepino – kaitrios sausos vasaros reikalauja ypatingų sprendimų. Būtų pravertęs šiltnamis, išsaugantis drėgmę, bet jo statyti greta istorinių pastatų nedera. Tad dabar šeimininkė eksperimentuoja ir yra linkusi leisti gamtai rodyti kelią.

„Visų pirma auginu tai, kas auga. Kas auga sunkiau – jau su gamta deruosi, bet ir kainą tenka mokėti didesnę – papildomi sprendimai, papildoma priežiūra. Čia puiki proga prisiminti tėvelio mokymus vaikystės sode. Reikia sodininkauti taip, kad gamta padėtų, o ne su ja kovoti“, – dėstė Danielė.

Jos sode natūraliai susiformavo dvi skirtingos zonos. Vienoje dalyje veša seni didžiuliai šeivamedžiai ir auga senovinės rožės, erškėčiai, kelios obelys. Kai kurios rožės į tuos šeivamedžius sulipusios taip aukštai, kad medžių ir rožių žiedai keičia vieni kitus. Taip pat ten ganosi 20 žąsų, kurios visos turi vardus.

Kitoje dalyje taip pat auga rožės ir kartu su jomis – pomidorai, moliūgai, portugaliniai lapiniai kopūstai (angl. „tree-cabbage“), artišokai – dideli, valgomi ir dekoratyvūs daugiamečiai augalai, ir kiti žolynai, kurių piktžolėmis ji nevadina.

„Beje, mūsų vietovėje vasarą, kai labai karšta, visų augalų pakankamai neprilaistysi, bet jie moka prisitaikyti. Moliūgai, gaudami nedaug vandens, užauga nedidukai, kompaktiški, bet aromatingi ir skanūs, o išsilaiko net iki balandžio ar gegužės“, – pasidžiaugė sodininkė.

Ji mėgsta ir augalus, kurie patys pasisėja – taip tarsi gamta parenka, kur jiems palankiausia augti. Tokiu principu jos sklype auga jau minėtieji portugaliniai kopūstai, mangoldai (lapiniai burokėliai; jų spalvoti stiebai gražiai atrodo ir gėlyne), krapai, pankoliai, ridikėliai, rukolos, portulakos, medetkos, aguonos.

Grožis, kurį galima valgyti

Galima sakyti, kad Danielės sodas – tai angliškai vadinamas „foodscaping“ stilius: dekoratyvus sodas, kuriame netrūksta valgomų augalų.

Pašnekovė pastebi, kad ir Lietuvoje auga daugybė dekoratyvių augalų, puikiai tinkamų maistui. Tarkim, viendienės – daugelis Lietuvoje jas augina kaip gėles ir nė nežino, kad visos jų dalys yra valgomos. Jų žiedelius galima dėti ir į salotas, ir į troškinius, ir jais papuošti patiekalą. Beje, geltoni žiedeliai būna saldesni, o tamsesnių spalvų – pikantiškesnio skonio.

Taip pat valgomi yra jurginų gumbai. Jie yra sultingi ir traškūs, turi saulėgrąžų sėklų prieskonį, valgomi virti (kaip ir bulvės), jų tinka dėti į sriubą ar troškinius. Taip pat pašnekovė iš jurginų gumbų gaminasi gardžius traškučius – gumbus išverda, supjausto ir išdžiovina džiovyklėje, pagardinusi prieskoniais.

Danielė pabrėžia, kad, sodinant augalus, svarbu atsižvelgti į vietos ypatybes, o tai neretai pamirštama. „Lietuvoje yra bent trys skirtingo augalų atsparumo zonos – pajūrys, vidurio ir šiaurės Lietuva. O ir dirvožemis labai skiriasi: vienur – smėlingas, molingas, drėgnas, kitur – labai derlingas ar sausrų kamuojamas. Mikroklimatas skirtingas. Visur sodinti tą patį ir tuo pačiu principu būtų tas pats, kaip žmonėms, kurie yra skirtingo amžiaus ir skirtingo kūno sudėjimo, apsirengti vienodais drabužiais. Mada tampa uniforma, o augalai – tai gyvas sodo audinys, jiems reikia dar ir išgyventi‘‘, – aiškino sodininkė.

Tad, pasak jos, jei norite sodo kaip iš nuotraukos, primatuokite „suknelę‘‘ savo vietovei. „Spręsti pagal tai, gražu ar negražu, čia netinka, svarbu, ar toks sprendimas veiks, ar ne. Jei veiks, ir atrodys gerai, ir priežiūros reikės daug mažiau“, – sakė Danielė.

Miestietiškas sodas kaime neprigis

Kaip konkrečiau vyksta Danielės ir jos klientų, kurių dauguma – iš Lietuvos, bendradarbiavimas? „Įprastai žmonės į mane kreipiasi, kai nori savo aplinkoje ką nors keisti. Kartais jau būna nusivylę kaip tik dėl tos priežasties, kad bandė daryti kaip visi, o nesuveikė. Pirmas darbas yra tarsi nugremžti nuo jų tą „darome taip, o ne kitaip“ principą ir atverti jiems kitokias galimybes“, – pasakojo pašnekovė.

Pasak jos, dauguma klientų, įsigiję sodą gamtoje, turi daug svajonių ir norų, kuriuos ketina tame sklype įgyvendinti, tačiau tie norai dažnai atsivežti iš miesto. „Miesto taisyklės kaimiškoje vietovėje ir gamtoje yra... tarša. Po poros konsultacijų, būna, žmonės dingsta, bet po kurio laiko pasvarstę grįžta sakydami, kad gal 90 procentų darbų darys kitaip, nei planavo. Tiksliau, tų 90 procentų kaip tik ir nedarys... Suprantama, sunku persilaužti, bet tada startuojame jau iš kito taško“, – pasakojo sodų kūrėja.

Tad ji pataria pirmiausia, įsigijus sklypą, atlikti jo analizę, išsiaiškinti, kas jame vyksta, ir stengtis tai išnaudoti. Dažnai žmonės, įsigiję sklypą, stengiasi viską išpjauti, išvežti, o tada kurtis iš naujo. Tačiau senbuviai jau prisitaikę augalai auga daug mieliau ir gali būti daug dosnesni, tik gal kartais reikalinga pagalba, kad atsijaunintų.

Net jei sode auga senos obelys, kurios neduoda derliaus, verta pagalvoti prieš pjaunant – galbūt po medžiu (jį gražiai nugenėjus) bus jaukus pavėsis karštą vasaros dieną, gal ten verta pakabinti sūpynes vaikams ar įsirengti poilsio zoną. Obelis vis dar džiugins žydėjimu ir sudarys mikroklimatą kitiems augalams.

„Reikia turėti omenyje, kad po kiekvieno veiksmo gamta kirs atoveiksmiu. Išarsite pievą – ateis piktžolės, kultivuodami dirvą aplink medžių šaknis galite sukelti ūglių mišką, dosniame dirvožemyje pasėsite dobiliukus – ir bus ne pieva, o „silosas“. Laukinė gamta iš visų jėgų stengsis grįžti į ankstesnę padėtį, atkurti pusiausvyrą“, – pasakojo Danielė.

Daugiau žolės ir mažiau tujų

Pasak pašnekovės, žmonės Lietuvoje neretai apsisunkina gyvenimą dideliame sklype pjaudami visą veją – tai tikrai nėra privaloma. „Kai kuriose natūraliai susiformavusiose pievose želia daug vertingų augalų (kalbama, kokios vertingos yra sengirės, bet vertės turi ir senpievės, jas atkurti nebūtų lengva, jei išvis įmanoma) – tad galima jas tokias ir palikti, nupjauti nebent kartą du per metus“, – sakė Danielė.

Dar ji atkreipė dėmesį į tai, kad žmonės Lietuvoje yra pamėgę tujų gyvatvores, kurios, susodintos aplink visą sklypą, gali atrodyti labai monotoniškai. Tiesa, tuja yra stiprus, plastiškas, lengvai genimas augalas, jį galima persodinti net suaugusį, tačiau gal pakaktų pasidaryti visžales širmas tik ten, kur mėgstate ilsėtis ir norite tai daryti ištisus metus nestebimi iš šalies?

Galima sklypą apsodinti ir lapuočiais, ir ne tik skroblais. Yra begalė gyvatvorei tinkančių augalų, kurie žydi ir dera, juose gali gyventi paukščiai ir kiti gyvūnai. Taip, žiemą jie vaizdo neužstoja aklinai, bet ribas pažymi, dėmesį nukreipia, o juk ir sode mažai kas tevyksta, ypač jeigu iš darbo grįžtate jau sutemus.

Pasak pašnekovės, dabar, kol augalai dar nežaliuoja, yra tobulas metas pasidairyti ir įsivertinti, kaip atrodo jūsų sodo „karkasas“, – gal kažkur pernelyg tuščia, o kitur per daug visko prigrūsta, o gal medžiai jau prašosi genėjimo. Sodas turi būti gražus ir įdomus visas 365 dienas per metus. Tinkamai tuo pasirūpinus dabar, sodas gražiai atrodys ne tik vasarą, bet ir rudenį pasitiks gražus, nors ir nusimetęs žaliąjį rūbą.