Nežinia, ar Aistis Zabarauskas būtų taip gerai žinomas, jei nebūtų dirbęs su vienu iš kandidatų į prezidentus. Prieš beveik 6-erius metus, Gitanui Nausėdai nusprendus siekti prezidento posto, A. Zabarauskas tapo jo rinkimų štabo komunikacijos vadovu. Iki tol jis dirbo viešųjų ryšių bendrovėse, o dar anksčiau – žurnalistu. Apie darbą su prezidentu, politikų komunikaciją ir priežastis, kodėl sulaužė pažadą nekritikuoti G. Nausėdos, jis pasakoja LRT RADIJO laidoje „Pas Nemirą“.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „Pas Nemirą“ įraše
„Dirbant politinėje komandoje dažnai tenka ginti sprendimus, kurių nepalaikai“
Į žurnalistikos duris A. Zabarauskas beldėsi ilgai – į studijas mėgino įstoti net keturis kartus. Galiausiai tapęs žurnalistu, po aštuonerių metų darbo žiniasklaidoje jis nusprendė keisti karjeros kryptį ir tapo viešųjų ryšių specialistu. Dabar jis – komunikacijos ekspertas, viešųjų reikalų „Debrief“ bendrovės vadovas.
„Tuo metu sakydavau: mes, žurnalistai, apie jus, „piarščikus“, galvojam tą patį, ką šuo galvoja apie stulpą. O dabar jau 22 metus dirbu darbą, apie kurį galvojau kaip šuo apie stulpą“, – juokiasi pašnekovas.
Visgi komunikacijos ekspertas prisimena, kad keisti profesiją nebuvo lengva.
„Žurnalistas yra kaip prokuroras – jis randa problemą, ją iškelia, ieško atsakingų ir smeigia tuos atsakingus. O ryšių su visuomene specialisto, pasamdyto ginti kliento interesus, darbas labiau primena advokato darbą. Dažnai žurnalistams yra sudėtinga persiorientuoti. Tu, kaip žurnalistas, matai reiškinius iš viešojo intereso kampo, o kaip ryšių su visuomene žmogus juos turi matyti iš savo kliento pozicijos“, – sako A. Zabarauskas.
Anot jo, dirbant viešųjų ryšių srityje, o ypač politinėje komunikacijoje, neretai tenka ginti sprendimus, kurių pats nepalaikai, o tai kelia vidinių konfliktų ir vertybinių dilemų. Dažnai dėl šios priežasties politinėje komandoje dirbantys žmonės nusprendžia iš jos pasitraukti.
„Manau, kad atsitraukimas iš teritorijos, kuri kelia tau per daug vidinės kaitros, yra labai sveikas sprendimas. <...> Politinis laukas turi labai daug savito nematomo kartėlio, kuris kaupiasi viduje, gadina gyvenimą, ir tada žmonės renkasi, ką daryti: arba likti, bet tada tulžis gaminasi, retorika piktėja, palyginimai šlykštėja, arba atsitraukti ir apsaugoti savo sveikatą“, – teigia komunikacijos specialistas.
Prisijungti prie G. Nausėdos komandos paskatino noras išlaikyti balansą
Jis neslepia, kad į politinę komunikaciją pasuko vedamas smalsumo.
„Žmonės, kurie startavo nuo žurnalistikos profesijos, turi vieną bruožą, kuris jungia juos į vieną bendruomenę, – beribį smalsumą. Žurnalistai labai smalsūs, jiems viskas įdomu. Net ir atostogaujant jiems įdomu ką nors veikti, net jeigu tai smėlio smiltelių skaičiavimas pajūryje“, – dalijasi A. Zabarauskas.
Nors pats pripažįsta, kad gerovės valstybės idėja nebuvo jo svajonė, žengti į politinės komunikacijos sritį ir prisijungti prie G. Nausėdos rinkimų štabo tuo metu atrodė geriausias sprendimas.
„Žiūrint į 2020 metų rinkimus, matėsi, jog gali susiklostyti scenarijai, kai visas politinis trikampis – prezidentūra, Vyriausybė ir Seimas – atsidurs vienose rankose. Ar tai būtų valstiečiai ir žalieji su tuomete kompozicija, ar konservatoriai. Kaip piliečiui man tai nelabai patiko ir aš mačiau trečią kelią – nepriklausomą kandidatą, kuris galėtų būti atsvara sistemoje ir išlaikyti balansą. Tai mano buvo tokia pagrindinė motyvacija“, – aiškina pašnekovas.
A. Zabarauskas pasakoja, kad grįžęs iš pusmetį trukusios kelionės po Aziją sulaukė G. Nausėdos rinkimų štabo vadovės skambučio su prašymu pasiūlyti, kas galėtų tapti atstovu spaudai. Supratęs, kad reikia ne atstovo spaudai, o komunikacijos specialisto, Aistis paprašė 24 valandų, po jų pažadėjo pateikti sąrašą pavardžių.
„Po tų 24 valandų tame sąraše liko tik viena pavardė. Ji buvo mano paties. Pagalvojau, kad geriausiai tiksiu į šias pareigas“, – sako komunikacijos specialistas.
Susitikęs su būsimuoju prezidentu, jis sulaukė klausimo, koks jo patyrimas šitoje srityje. A. Zabarauskas į tai atsakė klausimu – „O koks jūsų?“ ir abu suprato, kad reikia pamėginti.
„Kažkaip sutarėm, kad dvi galvos kartu yra geriau nei atskirai ir pradėjome dirbti“, – prisimena jis.
Darbas prezidento komandoje
Po rinkimų paaiškėjo, kad A. Zabarauskas neketina likti dirbti prezidento komandoje, tačiau prezidentas net viešai paragino tą padaryti, sakydamas, jog labai norėtų, kad jis pasiliktų. Taip A. Zabarauskas tapo vyriausiuoju patarėju komunikacijai. Tiesa, ne visiems metams – 2020 metų birželį jis atsisveikino su G. Nausėda.
„Mūsų sutarimas buvo toks – jeigu laimim rinkimus, tada ir kalbamės, kas bus toliau. Iki tol kiekvienas veikia pagal savo atsakomybę. Bet paskui jis pradėjo viešai kviesti į komandą, tai iš tikrųjų yra labai didelis pasitikėjimo parodymas. Aš esu labai už tai dėkingas. Aš neketinau [priimti pasiūlymo], nes tuo metu galvojau, kad politika nėra mano laukas. <...> Bet tie kvietimai kartojosi, galų gale paskutinę naktį priėmiau sprendimą, kad tikrai ne, o 4 ryto tas „tikrai ne“ virto į „I`m in“ (sutinku – LRT.lt)“, – pasakoja pašnekovas.
Prezidento komandoje A. Zabarauskas dirbo neilgai – neišdirbęs metų, 2020-ųjų birželį jis atsisveikino su G. Nausėda. Pašnekovas neslepia – tokį sprendimą paskatino nusivylimas politiniu lauku.
„Aš buvau nustebęs, kiek mažai yra kūrybos ir kiek daug stumdymosi dėl galios politiniame lauke. Stebėjausi, kad mes valstybe esame jau 30 metų su tiek daug apsukų ir stumdymosi, kas išstums iš to rato vienas kitą. Mes jau tikrai be galo daug pasiekėme“, – teigia A. Zabarauskas.
„Pamačiau, kiek mes daug turime pinigų ir kokia turtinga valstybė esame, bet tie pinigai takeliais iškeliauja ne pagal paskirtį. Dėl to irgi buvo labai apmaudu ir gaila, nes užtektų visiems – ir gydytojams, ir mokytojams, ir ypač pareigūnams, kurių atlyginimai neįtikėtinai maži. Jei pašalintume 50 proc. tokių mikroepizodų kaip automobilių nuoma iš savo pačių ar susijusių šalių įtraukimo, mes visi pradėtume jausti efektą“, – įsitikinęs jis.
Sulaužė pažadą viešai nekritikuoti Nausėdos
Nors pasitraukdamas iš prezidento komandos buvo pažadėjęs viešai jo nekritikuoti, A. Zabarauskas pripažįsta, kad galiausiai atėjo momentas, kai tylėti jis nebegalėjo ir pažadą teko sulaužyti.
„Buvo 2024 metų birželis, antri rinkimai, antras prezidento rinkimų turas. Plika akimi matėsi, kad susisiejimas su viena konkrečia politine jėga yra savęs žalojimas. Pats sau pakeli virš galvos giljotiną, padedi galvą ir tada dirbi gulėdamas po ta giljotina. Ne konkrečiai dėl socdemų, bet dėl to, kad prezidentas negali taip susisieti su viena konkrečia politine jėga“, – momentą, kai nusprendė nebetylėti, prisimena pašnekovas.
Pasak jo, vizualiniai signalai, kuriuos 2024 metų birželį siuntė išrinktasis prezidentas ir jo komanda, rodė, kad valstybė „atsistojo ant blogų bėgių“.
„Komunikacija yra jausmo ir pirmo įspūdžio disciplina. Nepaisant įvairių rizikingų verbalinių pasisakymų, buvo daug vizualinių elementų, pavyzdžiui, suokalbio detalių – sėdėjimo prie bendro stalo sukištomis galvomis. Vizualinė komunikacija turi labai stiprių ir paveikių žinių. Turime kreipti išskirtinį dėmesį į vaizdo įrašus, nuotraukas, įvaizdį. <...> Simbolika, net jeigu ir nesukelia momentinio efekto, prasideda smegenų gale ir paskui generuoja labai neigiamus rezultatus“, – aiškina A. Zabarauskas.
„Jie [prezidento komanda] apie tai buvo įspėti apžvalgininkų ir visuomenininkų. Nereikėjo net kalbėti buvusiems bendradarbiams ar bendražygiams. Bet tada viskas buvo nurašyta tam, kad kvepia konservatorių retorika“, – priduria jis.
Komunikacijos eksperto teigimu, ne pačius geriausius signalus siuntė ir G. Nausėdos interviu 2024 metų rudenį.
„Neperlenkiu lazdos sakydamas, kad [po interviu] nemiegojau porą naktų. Po Seimo rinkimų prezidentas brėžė gaires, kaip mes gyvensim, ir jau matėsi, kad jis kaip dirigentas duoda toną orkestrui ar chorui, užbrėždamas klaidingas linijas, kad vieni sėdės ant atsarginių suolelio, o kiti tvarkysis kaip reikia“, – įžvalgomis dalijasi A. Zabarauskas.
„Blinkevičiūtės manevro pridengimas parodė, kad bus dangstomi blogi dalykai“
Pasak jo, politinis ir komunikacinis fonas po rinkimų leido suprasti, kad daugelis blogų dalykų politikoje bus dangstomi.
„Kai tas [Vilijos] Blinkevičiūtės manevras buvo pridengtas milžinišku varnalėšos lapu, tai iškart siuntė signalą, kad blogi dalykai bus daromi ir dangstomi, kad su mumis nebebendraus kaip su suaugusiaisiais. O kai valdžia pradeda patronuoti pilietį, tai yra pirmas požymis, kad nebus gerai“, – sako pašnekovas.
Komunikacijos ekspertas pažymi, kad, prisiimdamas atsakomybę už Vyriausybės darbą, G. Nausėda prarado visus savo svertus.
„Buvo tas posakis, kad „aš prisiimu atsakomybę už šios Vyriausybės darbą“. Už galvos susiėmiau, pamatęs tokį teiginį. Žmogus nepasilieka už nugaros jokios manevro laisvės. Kitaip tariant, tu atiduodi visus situacijos valdymo svertus kitiems į rankas ir sakai, kad aš dabar nuo jūsų priklausau“, – pabrėžia A. Zabarauskas.
Anot jo, ilga konfrontacija su konservatoriais ir noras be kliūčių įgyvendinti savo sumanymus paskatino prezidentą susisieti su socialdemokratais, tačiau tokio sprendimo rizikos akivaizdžiai nebuvo pasvertos.
„Atsirado trumparegystė valdant rizikas. Buvo perdėtas optimizmas, kad viskas bus gerai, dabar jau padirbsim. Bet kai kaleisi su konservatoriais, reitingai buvo aukščiausi. Nustojai kaltis, susisiejai su kita partija ir staiga tu esi aštuntoje vietoje pagal pasitikėjimą, tai yra neregėta“, – teigia pašnekovas.
Visgi A. Zabarauskas pažymi, kad reitingus pakelti įmanoma, tačiau politikams būtina keisti savo elgesio standartus.
„Lietuvoje gyvena atlaidūs žmonės. Mes esame linkę atleisti klaidas, o ypač kai tos klaidos pripažįstamos. Bet kažkas turi pasikeisti ir politikų elgsenoje – turi ateiti žmonės, kurių vidinė kultūra yra kitokia nei dabartinių ir elgesio reikalavimai sau aukštesni. Tačiau tokie žmonės nenori į politiką. <...> Belieka paskutinė galimybė, kad tie, kurie veikia šiame lauke, vieną dieną pasakys tą patį, ką prezidentas pasakė 2024 metų birželį: „Aš pasikeičiau“, – sako jis.
Parengė Vaida Račkauskaitė
