Aplinkosaugininkų kritika – kam Alytaus merui prireikė vandens kelio iki Baltarusijos?

Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis siūlo Nemune įrengti naują vandens kelią ir ieško paramos Seime bei Vyriausybėje. Aplinkosaugininkai kritikuoja tokią intervenciją į gamtą kaip lengvabūdę ir sako, kad neprotinga būtų padaryti Lietuvą lengvai pasiekiamą Baltarusijai dar ir laivais – tiesa, kariuomenė ramina, kad Nemunu priešiškos valstybės Lietuvos nepultų.

Vadina aklu pinigų įsisavinimu

Dar gruodį Alytaus meras Nerijus Cesiulis, užimantis ir Alytaus regiono tarybos kolegijos pirmininko pareigas, kreipėsi į Seimą ir ministerijas prašydamas palaikymo naujam projektui, kuriuo būtų vystomas vandens kelias Nemuno aukštupyje. Čia kalbama apie tai, kad Nemunu galėtų keliauti turistiniai ir krovininiai laivai, Lietuva susijungtų su Lenkija, tiesa, per Baltarusiją.

Tokius užmojus kritikuoja aplinkosaugininkai. Asociacijos „Lietuvos žuvys“ prezidentas Martynas Počebutas akcentavo ne tik kylančią grėsmę upei, kuri būtų valoma ir gilinama, bet ir tai, kad Alytaus miestas iš esmės siūlo atverti ir paplatinti kelią iki priešiškos valstybės tuo metu, kai Lietuva skiria rekordines lėšas gynybai ir suka galvą, kaip kovoti su nekonvencinėmis karinėmis grėsmėmis, pavyzdžiui, Baltarusijos pareigūnų stumiamais migrantais ar leidžiamais kontrabandiniais balionais.

„Pasaulis eina upių renatūralizacijos keliu, o Lietuvoje be ekonominio pagrindimo, elementariai pritempinėjant norima išnaikinti likusį Nemuno gabaliuką“, – kritikavo jis.

Anot M. Počebuto, šiuo metu poreikio intensyvesnei laivybai regione nėra. Jis pasigedo ir ekonominės analizės, ar toks naujas kelias atsipirktų.

„Teko kalbėti su vietiniais, sakė, kad be vieno dviejų vandens motociklų ir mažo pasiklydusio laivelio per sezoną niekas neplaukioja. Pirma padaroma, o tada galvojama, ką darysime toliau. Pirma iškasame upę, o tada galvojame, kaip ją įveiklinsime. Tai rodo regiono savivaldos požiūrį bet kokia kaina vykdyti projektus (...). Tai tik pinigų įsisavinimas, negalvojant apie pasekmes ir poveikį“, – įsitikinęs pašnekovas.

Anot jo, norint intensyvinti laivybą reikėtų galvoti, kaip prisitaikyti prie Nemuno. Ieškant kompromiso būtų galima įrengti prieplaukas, bet ne keisti upę.

„Reikia ne upę prie laivų taikyti, o laivus prie upės. Yra plokščiadugniai laivai, baidarės, krūva priemonių rekreacijai, upės grožis atsiskleidžia, kai ji yra natūrali, nemonotoniška, yra akmenys, seklumos“, – siūlo aktyvistas.

Pašnekovas atkreipė dėmesį ir į saugumo aspektą – dideliems laivams pritaikyta jungtis su Baltarusija taps potencialia silpnąja vieta gynyboje. Beje, Baltarusija nesiriboja su jūra, o jos kariuomenė laivyno taip pat neturi.

„Darėme koncertiną, ginamės nuo hibridinių atakų, yra drakono dantys, pasienių minavimas, pelkių atkūrimas – ir iš kitos pusės iškasame Nemuną, kad laivas galėtų lengviau atplaukti. Man tai labai kertasi“, – piktinosi jis.

Gali pakenkti gamtai

Labiausiai LRT.lt kalbinti ekspertai nerimauja dėl to, kaip vandens kelio įrengimas pakeis augalų, vandens gyventojų ir paukščių populiacijas.

Jie atkreipia dėmesį į tai, kad prokurorai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl to, kaip kitoje Nemuno atkarpoje buvo vykdomas upės vagos gilinimas. Aplinkos apsaugos departamento duomenimis, 2023–2024 metais Vidaus vandens kelių direkcija atliko ne Nemuno vandenkelio valymą, o upės vagos gilinimą be poveikio vertinimo, taip sukėlė 8 mln. eurų žalą aplinkai. Aplinkosaugininkai baiminasi, kad žala aplinkai bus daroma ir toliau.

„Suprasčiau, jei būtų baigtas procesas. O dabar su tuo, kas padaryta, nesusitvarkyta ir nori plėsti apimtis“, – sako M. Počebutas.

Jam pritarė ir aplinkosaugininkas, Žaliųjų partijos narys Laurynas Okockis, pasidalinęs, kaip keičiama upės vaga kenkia ekosistemoms. Jis taip pat sako, kad reikia kompromiso – keisti ne upę, o transportą.

„Šiais laikais turime plokščiadugnius laivus, kurie gali praplaukti beveik visur“, – sakė pašnekovas.

Daugiausiai keičiant upę nukenčia žuvys, vandenyje gyvenantys moliuskai ir mikroorganizmai, taip pat paukščiai, tačiau jie gali persikelti kitur, net kai sunaikintos jų perimvietės. Pasak aplinkosaugininko, yra žuvų, kurios dauginasi būtent srauniose sekliose upės dalyse, pavyzdžiui, salačiai.

„Jiems, sakyčiau, buvo suduotas kritinis smūgis (...). Vykstant salačių nerštui, visam vyksmui patelės išleidžia ikrus ant žolių sraunumose. Kaip žmonėms mylėtis reikalinga lova, ir ją patrauktumėte ir perkeltumėte į baseiną. Gal ir įmanoma, bet sudėtinga, o žuvims tampa neįmanoma, nes nebus ant ko dėti ikrelių. Tų vietų niekada nebus“, – vieną pavyzdį, kaip gilinama upė kelia grėsmę gamtai, pateikė L. Okockis.

Jis baiminasi, kad sunkiai atitaisomi darbai gali būti atlikti vos per metus. Pašnekovas taip pat siūlo orientuotis į gamtinį turizmą, kur keliautojai prisitaiko prie natūralios gamtos įvairovės, sraunios upės vietos, o ne planuoti paversti didžiausią šalies upę kanalu, kuriuo plaukiotų laivai su didelėmis grimzlėmis.

„Moderniame pasaulyje link to einama, bet mūsų kai kurie merai, matyt, vadovaujasi tuo, kaip sako JAV prezidentas, drill, baby, drill“, – merų siūlymus jis lygino su JAV prezidento Donaldo Trumpo retorika.

Cesiulis problemos nemato

LRT.lt kalbintas Alytaus meras Nerijus Cesiulis aplinkosaugininkų priekaištus atmetė. Jo teigimu, miestui metas galvoti apie vandens turizmo plėtrą, o jau dabar skirtos ES lėšos leis įveiklinti Nemuną, įrengti prieplaukas, vandens kelią. Dabar Nemunu plaukiantys laivai, pasak mero, nusilaužia detales į dugną, nėra pažymėtos seklumos ir akmenys.

„Visas pasaulis, kuris gyvena prie upių, yra atsisukęs į upę. Turi krantinių, prieplaukų, maudymosi zonų (...). Matome žvejų, bet neišnaudojame potencialo, neatsiranda kavinių“, – sakė jis.

Pasak Alytaus mero, jis norėtų prie Nemuno matyti ne tik pavienius žvejus, bet ir turistus, kurie grožėtųsi upe, Dzūkijos, Prienų ir Kauno rajono apylinkėmis. N. Cesiulis pirmiausia atkreipia dėmesį į galimybę keliauti ne iki Lenkijos ar Baltarusijos, o iki Kauno ar net iki Baltijos jūros.

N. Cesiulis taip pat sakė matantis viziją, jog ateityje Lietuva Nemunu susijungs su Lenkijos Augustavo kanalu, nes, jo manymu, kada nors pagerės santykiai su Baltarusija. Poreikio gabenti krovinius šiuo metu nėra, bet galbūt jis atsiras ateityje.

„Iki Kauno marių būtų gražu atplaukti, pamatyti, kelias ilgas, nenuobodus“, – pabrėžė jis.

Kalbėdamas apie aplinkosaugininkų reikalavimus, meras jų argumentų nesureikšmino, nors užsiminė, kad kai kur upė gali likti neliesta.

„Lietuvoje nieko negalima. Jei žuvėdra peri, dėl jos perėjimo negalime nieko daryti?“ – retoriškai klausė N. Cesiulis.

Kalbėdamas apie potencialią grėsmę iš Baltarusijos, N. Cesiulis sakė, kad kariuomenė grėsmės dėl patogesnio plaukti Nemuno neįžvelgia, o ateityje pro ją gal bus galima sėkmingai pasiekti Augustavą Lenkijoje.

„Kažkiek metų gyvenome gana draugiškai, dabar situacija tokia. Bet ar esame įsitikinę, kad šimtą ar du šimtus metų su kaimynais gyvensime nedraugiškai? Niekas nežino, kaip politika, gyvenimas keisis“, – apie Baltarusijos grėsmę sakė jis.

Anot N. Cesiulio, jis taip pat nesupranta kilusio skandalo ir tyrimo dėl valymo darbų žalos Nemunui.

„Man absurdų absurdas, kai valstybė teisiasi su savo valstybine įstaiga. Reikia ieškoti kelių, pagalvoti, kaip galime būti patrauklūs Europai, kaip čia gali atvažiuoti žmonės iš pasaulio, palikti pinigus – mums to tikrai reikia“, – apibendrino Alytaus meras.

Kariuomenė grėsmės neįžvelgia

Ar su išplatintu Nemunu Lietuva taptų pažeidžiamesnė grėsmėms iš Baltarusijos? To LRT.lt pasiteiravo kariuomenės. Aiškėja, kad nuogąstavimai nėra pagrįsti, vis tik dėl įvertinimo kariniu aspektu Alytaus savivaldybė į kariuomenę taip pat nesikreipė.

Pasak kariuomenės atstovo majoro Gintauto Ciunio, pagrindinis ir lemiamas priešo pajėgų judėjimas vyksta sausuma, o didelės išsilaipinimo, technikos ir karių perkėlimo operacijos vyksta jūrų pakrantėse, ne upėse.

„Tokios operacijos yra labai kompleksiškos, reikalaujančios didelių resursų ir ne upės lygmens atstumų, plotų bei vandens gylio“, – teigė jis.

Be to, planuojant karines operacijas, upės laikomos ribojančiu faktoriumi, t. y. natūraliomis kliūtimis, kurios riboja manevrus ir judėjimą.

„Upė, kaip kelias, gali būti panaudota atliekant antvandeninį transportą naudojančių nedidelių padalinių specialiąsias operacijas, tačiau tam jos gylis paprastai didelės įtakos neturi“, – sakė G. Ciunis.