„Popiežius, kaip tam tikra prasme pasaulio lyderis, bandė į šitą dramatišką epochą įnešti daugiau žmogiškumo, supratimo, (...) parodyti, kad visi žmonės pirmiausia yra Dievo vaikai“, – taip pirmadienį mirusį popiežių Pranciškų apibūdino buvęs Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto Vytautas Ališauskas.
Pasak filosofo ir kultūros istoriko V. Ališausko, popiežius kalbėjo nemažai dalykų, kuriuos sunku priimti, tačiau ilgainiui aiškėja, kad tai buvo įžvalgos, ko tuomet neįžvelgė kiti.
„Daugelį šokiravęs žvilgsnis, pavyzdžiui į pabėgėlius, – ne kaip į statistinius vienetus, ne kaip į problemą, o pirmiausia – kaip į žmones, aišku, labai sunkiai pakeliamas. Jis apskritai kalbėjo daugelį dalykų, kuriuos buvo sunku priimti.
Ne visada jie buvo teisingai suprantami, pavyzdžiui, kad ir tas pats jo linksniuojamas pasakymas apie baltos vėliavos iškėlimą, kur niekas net nenorėjo įsigilinti, kad balta vėliava yra derybų ženklas, o ne kapituliacijos“, – kalbėjo LRT TELEVIZIJOS eteryje kalbėjo V. Ališauskas.
Filosofo manymu, Pranciškus „perspėjo, kad tam tikra prasme mes jau esame atsidūrę trečiojo pasaulinio karo kontekste“, o mes iki galo neįvertinome jo įžvalgų.
„Tas pats jo, sakyčiau, šiek tiek pasenęs požiūris į teisingo karo koncepciją. Pirmiausia jam šiuose dalykuose rūpėjo žmoniškumas. Žmoniškumas ir gebėjimas pamatyti kitą. Net ir prieše pamatyti kažką, su kuo gali kalbėtis. Iš tikrųjų tai šiandien mes dar ne visai įvertiname jo įžvalgas. Sakyčiau, jis kategoriškai perspėjo, kad tam tikra prasme mes jau esame atsidūrę trečiojo pasaulinio karo kontekste. Tik šiandien, kai skaitome visokius, sakyčiau, kai kada net per stiprius gąsdinimus, kad čia mes faktiškai esame karo zonoje, galime suprasti, apie ką kalbėjo Pranciškus“, – svarstė V. Ališauskas.
Filosofas pridūrė: „Aiškėja, kad popiežius matė turbūt daugiau negu daugelis, kai kalbėjo apie taiką. Galingieji iš tikrųjų naudojasi savo galia, o ne siekia daugiau teisingumo ir daugiau taikos. Tai šitie dalykai nedings be pėdsako.“
Tačiau, anot filosofo V. Ališausko, labiausiai popiežius Pranciškus išsiskyrė kaip tas, kuriam labiausiai rūpi žmonių būklė.
„Pranciškus pirmiausia buvo ganytojas. Jis elgėsi savotiškai kaip didelės parapijos klebonas, kuriam pirmiausia rūpi žmonių būklė, jų artumas Dievui, o ne formalių nuostatų paisymas“, – sakė kultūros istorikas.
Tačiau būtent tai ir įstūmė popiežių į kritikų akiratį.
„Jį daug kas kritikavo, vadino keistais žodžiais, pavyzdžiui, liberaliu popiežiumi. Kaip žmogus, sakyčiau, jis buvo konservatyvus, nebuvo liberalus ta prasme, kaip mes matome, ekscentriškai nusiteikęs skelbti kažkokias perdėtas laisves, kažkokius išradimus. (...) Jis kaip ganytojas suprato, kad kiekvienas žmogus turi savo situaciją, niekada nekalbėjo apie abortų legalumą ar panašius dalykus“, – kalbėjo filosofas.
V. Ališauskas pabrėžė, kad popiežius vadovavosi klasikinėmis doktrinomis. Be to, V. Ališauskas išskyrė tai, kad popiežius Pranciškus turėjo gerą jėzuitišką ugdybą, gerą išsilavinimą.
„Gal savotiškai skamba, bet jo tas sugebėjimas viską atlikti iki paskutinio momento ir numirti... Mes juk visi matėme jį vakar laiminantį susirinkusius žmones. Šiek tiek primena pusiau legendinius pasakojimus apie tuos senuosius jėzuitus, be kita ko, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijoje. Albertas Kojalavičius-Vijūkas jėzuitų biografijose sako, kad buvo tokių jėzuitų, kurie tiesiog sakydavo, kad dabar jie numirti negali, nes turi užbaigti kokį svarbų darbą. Tad užbaigdavo svarbų darbą ir ramiai mirdavo kitą dieną, padėję plunksną.
Tai čia mes irgi matome truputį primenančio tas senovės legendas. Bet, pasirodo, tai ne visai legendos. (...) Sulaukė Velykų, palaimino savo kaimenę – savo vyskupiją, Romos vyskupiją, tuomet „Urbi et Orbi“ ir iškeliavo“, – kalbėjo V. Ališauskas.
