Aštuoniolikmetė abiturientė iš Kauno Agnė Židelevičiūtė penkis pastarųjų metų mėnesius praleido savanoriaudama Ukrainoje. Ji įsitikinusi, kad net ir mažiausias indėlis gali išgelbėti gyvybes.
Savanoriauti norėjo nuo aštuonerių
Kai 2014 m. Ukrainoje prasidėjo karas, A. Židelevičiūtei tuomet buvo aštuoneri. Tada Agnė turėjo daug ukrainiečių draugų, kurių didžiosios dalies dabar jau nebėra.
„Pamenu, jie labai daug pasakojo savo istorijų, ką patyrė, ką išgyveno. Mano šeima, kuriai esu labai dėkinga, rodė, kad pasaulis nėra saugus burbulas. [...] Mano šeima dalinosi mūsų, Lietuvos istorija, ką mes esame patys patyrę. Ir buvo toks momentas, [kai supratau], kad kai užaugsiu, norėčiau nuvažiuoti savanoriauti“, – pasakoja A. Židelevičiūtė.
Mergina prisimena, kad prasidėjus plataus masto invazijai į Ukrainą, buvo kaip niekada anksčiau tikra, kad į Ukrainą tikrai važiuos. Teliko išlaukti, kol sulauks pilnametystės.
„Yra tas momentas, kuomet prisėdi ir galvoji – arba tu pildysi savo svajonę ir tada niekada gyvenime nesigailėsi, nes išpildei savo tokius troškimus, kuriais degei dešimt metų, arba galbūt išsigąsi ir taip galbūt žengsi atgal. Tai labai džiaugiuosi ir sakau, kad visada būsiu dėkinga savo tėvams“, – sako pašnekovė.
2024 m. vasarą mergina Ukrainoje praleido du vasaros mėnesius, vėliau trims mėnesiams vyko žiemą. Agnė sako, kad vos atvažiavusi į Ukrainą pajuto prasmę ten būti.
„Pamenu, pirmą kartą įvažiavus į Ternopilio centrą, pamačiau kabančias vėliavas. Iš tikrųjų tikrai buvo labai jautrus momentas, kuomet matau žmones, kurie net kare stengiasi džiaugtis šia akimirka“, – prisimena A. Židelevičiūtė.
Jau pirmąją dieną ligoninėje Agnė buvo įtraukta į darbus ir savo rankomis prisilietė prie medikų darbo.
„Labai džiaugiuosi, kad gydytojai ir slaugytojai mane taip įtraukė į visa tai. Kad nebuvo toks jų požiūris, kad čia jauna mergina, kuri atvažiavus, ką ji čia gali padėt... [...] Labai džiaugiuosi, kad mane ir apmokė, nes tas darbas yra visiškai kitoks, negu ką dariau Kauno klinikose, nes pati taip pat savanoriavau Kauno klinikose. Ten viskas vyko giliau, mes ėjom gilyn į visą tą savanorystę“, – pasakoja Ternopilyje, Kyjive ir Charkive savanoriavusi mergina.
Tarnopilis tuomet, priešingai nei dabar, dar nebuvo labai paliestas karo, o Charkive tuo metu vyko mūšiai.
„Džiaugiuosi, kad viskas išėjo taip, kad nenukentėjom. Nes pamenu, kai aš papasakojau žmonėms, kuriuos pažįstu iš „Blue / Yellow“ komandos, tai jie visi irgi labai išsigando, nes aš važiuoju viena, be komandos, be nieko. Važiuoju viena į tą regioną, kuris yra iš tikrųjų labai paliestas ir yra labai pavojingas. Tai džiaugiuosi, kad viskas taip sklandžiai praėjo ir nieko nenutiko“, – sako Agnė.
Ruošėsi fiziškai ir emociškai
Į Ukrainą mergina vyksta savo pačios iniciatyva, ji nepriklauso jokiai savanorių organizacijai, o vykstant į karo paliestą šalį, sako nesitikėjusi, kad ten prie medicinos galės prisiliesti taip giliai.
„Pirmą savaitę, atvažiavus į Ternopilį, gydytojai mane apmokė, kaip aš galiu pagelbėti. Ternopiliyje savanoriavau chirurgijos, reanimacijos ir skubios pagalbos skyriuose. Mane apmokė, tarkim, perrišti žaizdas, padėti, asistuoti operacijose, reanimacijoje pagelbėti su pacientų pervežimu. Taip pat skubios pagalbos skyriuje perimti pacientus, kurie atvažiuoja iš karo zonų. Nes Ternopilio ligoninė yra tokia trumpa stotelė tarp visų regionų. Labai dažnai pacientai atvažiuoja iš kito regiono, bet atvažiuoja trumpam laikui – savaitei, galbūt dviem“, – laiką Ukrainoje prisimena abiturientė.
Agnė sako žinojusi, kad bus naudinga, tačiau nesitikėjo, kad galės taip stipriai ir tiesiogiai padėti kare sužeistiems ukrainiečiams. Emociškai merginai taip pat nebuvo sunku, kadangi tam ji ilgai ruošėsi.
„Aš nuo mažų dienų domiuosi psichologija ir žinau, kad aš negaliu atvažiuoti lyg atostogų važiuočiau. Aš turiu pasiruošti tiek fiziškai, tiek emociškai, tiek įvairiais kitais aspektais. Pamenu pirmą kartą, kai atvažiavau. Faktas tas, kad mes visi esame žmonės, jaučiame jausmus, kai matai kenčiančius kitus žmones arba tavo rankose miršta pacientas. Normalu yra tą akimirką viską pergalvoti. Ir tai užsilieka labai ilgam“, – pažymi Agnė.
Tačiau svarbu susikaupusias emocijas ir jausmus paleisti, sako ji. Merginai išlieti emocijas padeda rašymas ir išsikalbėjimas. Pasak jos, svarbu dirbti su savimi, nes tikėtis, kad viskas bus gerai, nepadedant visų pirma sau, yra tiesiog kvaila.
Abiturientė žiemą nuotoliu mokėsi ir iš Ukrainos, o vasarą jos laukia ir brandos egzaminai. Tačiau ji sako, kad egzaminų laukia, nes tai bus didelis žingsnis pabaigiant vieną gyvenimo etapą. Nors studijuoti Agnė ketina Lietuvoje, ji taip pat planuoja vėl sugrįžti į Ukrainą bent porai mėnesių.
Mergina sako nesuprantanti vyresnės kartos atstovų, besiskundžiančių Lietuvos jaunimu – ją supa daugybė jaunuolių, besirūpinančių pasauliu ir dirbančių prasmingus darbus.
„Aš manau, kad mes turim tuo tiek daug gražaus jaunimo, gražiu širdimis ir tikslais. Tas jaunimo nuvertinimas, galbūt vyresniosios kartos, man sukelia ir lengvą pyktį. Mes turim labai daug jaunų žmonių, kurie daro prasmingus darbus. Labai daug jaunų žmonių sukasi jaunimo organizacijose, jaunimo politikoje ir, matant juos, inicijuojančius didžiulius projektus arba padarančius tiek daug... Dažnai taip sėdi ir galvoji, kad va – šaunuoliai. Dėl to mes, atrodo, ir gyvenam – dėl to prasmės jausmo“, – sako A. Židelevičiūtė.
Vis dėlto, mergina sako, kad nereikia savanoriauti, jei savanorystei meilės nejauti, o prasmingus darbus daryti galima ir kitaip. Tačiau svarbu išsigryninti ir atsakyti į klausimus pačiam sau. Visgi, norinčius padėti kitiems per savanorystę, ji skatina tai ir daryti.
„Jeigu įžvelgi prasmę, kodėl gi ne? Važiuok, savanoriauk. Man atrodo, kad gyvenimas per trumpas. Ir manau, kad jis ir yra apie tą prasmę. Tai geriau jį nugyventi prasmingai ir atiduodant viską, ką gali dėl kitų, kuriems reikia tos pagalbos“, – teigia A. Židelevičiūtė.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „10-12“ įraše.
