Užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys yra įsitikinęs, kad Lietuvoje per greitai piešiame blogiausius scenarijus, kurie gali nutikti naujajai Donaldo Trumpo administracijai pradėjus pokalbius su Rusija dėl karo Ukrainoje užbaigimo. Pasak ministro, šiuo metu jokių didelių pasikeitimų nematyti: JAV ir Rusijos santykių normalizavimas dar neįvyko, NATO funkcionuoja, kalbamasi apie karinio kontingento didinimą rytiniame flange, naujoji JAV administracija esą tikina, jog visi įsipareigojimai išlieka.
„Man atrodo, per daug skubame su etiketėmis, su išvadomis, kad jau įvyko kažkas didelio, kad įvyko didieji pasikeitimai. Mes tokių įrodymų ar poveikio ant žemės dar neturime, todėl neskubėkime. Ir tas pastangas, skirtas dramatizavimui, geriau skirkime konkretiems veiksmų planams. Ne vien tik diplomatai vykdo užsienio politiką, bet ją įgyvendina daug kitų institucijų, kurios turi įvairiausių lygių kontaktų su Jungtinėmis Valstijomis. Taip pat ir bendra nuotaika visuomenėje yra labai svarbi“, – interviu portalui LRT.lt sakė K. Budrys.
Ministras taip pat priminė, kad santykius su Rusija bandė pagerinti ne viena ankstesnė JAV prezidento administracija, bet tai visuomet baigdavosi prastai, nes Rusijai paprasčiausiai to nereikia. K. Budrys abejojo, ar JAV pavyks atitolinti Rusiją nuo Kinijos, mat abi šios šalys iš esmės yra nusiteikusios prieš Jungtines Valstijas ir siekia išstumti Ameriką iš savo suvokiamų įtakos zonų.
Politikas, be kita ko, tvirtina, kad naujoji JAV administracija kaip tik mus tikina, jog visi įsipareigojimai toliau išlieka. „Tai yra sutartys, kurias padaro ne vienas žmogus“, – teigė K. Budrys.
– Prezidentui D. Trumpui užėmus pareigas, tarptautiniai įvykiai gena vienas kitą. Jūsų nuomone, kodėl vis tik JAV prezidento administracija nusprendė normalizuoti santykius su Ukrainą užpuolusia Rusija? Kaimyninės Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka svarstė, kad taip JAV siekia atplėšti Rusiją nuo Kinijos. Kai kurie ekspertai kalba apie JAV taikomą „atvirkštinę Nixono strategiją“, kai tuometinis prezidentas Richardas Nixonas baigė dešimtmečius trukusią komunistinės Kinijos izoliaciją, siekdamas įsiterpti tarp Kinijos ir tuometinės Sovietų Sąjungos? Kaip jūs pats tai matote, kalbant apie dabartinius įvykius?
– Visų pirma, aš neužbėgčiau įvykiams už akių su vertinimais, kad mes galime konstatuoti, jog santykiai yra normalizuoti. Mes matėme ne vieną buvusią ankstesnę administraciją, kuri stengėsi normalizuoti santykius ir to nepavykdavo pasiekti dėl vienos labai konkrečios priežasties – Rusijai to visiškai nereikia. Rusija turi savo aiškiai apibrėžtus interesus kaimynystėje ir ji toliau juos gina tomis priemonėmis, kurias turi. Taip pat ir karinėmis.
Visi tokie bandymai [normalizuoti santykius] baigiasi vienodai. Nematau, kad dabar jau tas įvyktų. O to požymiai: JAV sankcijos Rusijai vis dar galioja, veikla organizacijose, kur Rusija buvo iki karo, yra apribota. Taip, galime matyti atsirandančių kontaktų, bet aš tikrai nesutikčiau, kad santykiai normalizuojasi.
Net jeigu taip ir atsitiktų, galiu iš anksto pasakyti, kad iš Europos Sąjungos bus labai aiškios sąlygos santykiams normalizuoti su Rusija. Tai nereiškia, kad Europos Sąjunga eina iš paskos. Europos Sąjunga sankcijas Rusijai įvedė po 2014 m. įvykdytos neteisėtos Krymo aneksijos ir okupacijos. Ta politika nesikeis. Kiek iš Lietuvos pusės tai susiję su sankcijų politika, aš tą galiu patikinti, kad tas nesikeis.
O žiūrint į platesnį lauką apie tuos geopolitinius modelius, apie kuriuos užklausėte, na taip, R. Nixono administracijoje Henry Kissingerio pastangos buvo šiek tiek į kitą pusę orientuotos, tai yra, atitraukti Kiniją nuo Sovietų Sąjungos. Bet tai, ką mes matėme bendradarbiaujant Kinijai ir Rusijai per pastarąjį laikotarpį, kaip sutampa interesai, tai vargu ar pavyks jas [atplėšti] dėl vienos priežasties – Rusijos ir Kinijos interesai nukreipti prieš JAV. Ar galimi įtampos židiniai tarp jų? Taip, jų visur gali būti, bet fundamentaliai tai yra dvi revizionistinės galios, kurios yra nepatenkintos dabartine pasaulio tvarka, mano, kad turi per mažai įtakos priimamiems sprendimams, ir kaip sąlygą įtakai padidinti mato JAV išstūmimą.
Ir tai labai svarbi žinia Jungtinėms Amerikos Valstijoms: karas prieš Ukrainą prasidėjo ir dėl, Rusijos manymu, per didelės JAV įtakos Europoje. Vladimiro Putino ultimatumas 2021 m. buvo susijęs su JAV išstūmimu iš Europos su jos taktiniais branduoliniais ginklais, su NATO infrastruktūra. Tai yra apie JAV. Dėl to manyti, kad tu vieną gali patraukti arčiau savęs, nukreipdamas prieš kitą... Matau daug erdvės manipuliacijoms, bet manyti, kad tai bus sėkminga, yra didelė klaida.
– Žvelgiant iš logikos taško, galima su jumis sutikti. Bet ar mes tiksliai galime prognozuoti naujosios JAV administracijos veiksmus ir siekius? Juk mes tiksliai nežinome prielaidų, kuriomis vadovaujasi amerikiečiai. Mums atrodo akivaizdu, kad visi Kinijos ir Rusijos veiksmai yra nukreipti prieš Vakarų valstybių sukurtą pasaulio tvarką, prieš Vakarų valstybių dominavimą ir konkrečiai prieš JAV, bet mes nežinome, ar D. Trumpo administracija taip pat galvoja.
– Tai užduotis Lietuvai ir man eiti ir dirbti su naująja JAV administracija dar ir dar kartą pagrindžiant, kur yra Rusija su savo interesais, ko siekia ši šalis, kokių mes turime patirčių. Taip pat priminti, kokios buvo taikytos praktikos kaimynams, kokių grėsmių ji kelia, kokius pajėgumus sukūrė per pastarąjį laikotarpį prieš JAV, kaip tie pajėgumai plėtojami čia pat, kaimynystėje – Kaliningrade ar Baltarusijoje. Mes turime ilgą istoriją, argumentus, kuriais jau dalijamės su savo amerikiečių kolegomis ir tą darysime ateityje.
Tikrai nebūsiu tas, kuris stebės įvykius vykstant, mūsų vaidmuo yra pakreipti tuos įvykius, o ne vien stebėti. Kaip galime juos pakreipti? Argumentais: saugumo argumentais, Amerikos galios argumentais ir ekonominiais Amerikos interesais. Visa tai, ką jie apibrėžia, ko jie sieks. Visose šitose srityse Lietuva gali ir turi veikti JAV užsienio politiką, kad Lietuvos nacionaliniai interesai joje būtų atspindėti.
Mūsų ir JAV interesai persidengia – mes tai teigiame, aš tai teigiu. Mes galime čia drauge padirbėti. Ir dar vienas dalykas – tai ne tik Lietuvos interesai, bet ir regiono šalių interesai. Mes derinamės ir koordinuojamės tarpusavyje su Šiaurės ir Baltijos šalimis, Lietuvos balsas yra svarbus ir mums svarbu tokias nuostatas įtvirtinti Europos Sąjungos lygmeniu. Na, ir dirbant su amerikiečiais. Ir mes matome rezultatą.
– O kur jūs tą rezultatą matote?
– Matome tam tikras pozicijų korekcijas.
– Gal galite pateikti bent vieną pavyzdį?
– Na, sakykime, JAV rezoliucijos pakoregavimas balsuojant Jungtinėse Tautose, įvykęs bendromis Europos diplomatinėmis pastangomis, arba tam tikros korekcijos buvusių Ukrainos kontaktų su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Ir apskritai matyti tvirtesnė Europos laikysena dėl mūsų didesnės ambicijos gynybos srityje. Ne be Šiaurės ir Baltijos šalių ir ne be Lietuvos įsitraukimo tai vyksta. Pavyzdžiui, pastarasis Užsienio reikalų tarybos posėdis buvo tikrai beprecedentis, Šiaurės ir Baltijos šalių ministrų pozicija buvo vieninga, buvo parengtas bendras straipsnis, bendras pareiškimas nuomonės formavimui.
– Bet jei kalbate apie Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos balsavimą, kur smerkiamas Rusijos karas prieš Ukrainą, tai JAV balsavo „prieš“ kartu su Rusija, Sudanu, Izraeliu, Šiaurės Korėja ir panašiai.
– Pozityvus aspektas čia yra tai, kad Europos diplomatinėmis pastangomis pavyko pakoreguoti Jungtinių Amerikos Valstijų rezoliuciją, kad joje būtų aiškiai atspindėti Jungtinių Tautų Chartijos principai, įtvirtinantys pagarbą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei ir teritoriniam vientisumui ir užtikrinantys, kad Rusijos agresija nepasikartos ateityje. Lietuvai ir Europos Sąjungai svarbiais elementais papildyta JAV rezoliucija buvo priimta.
Pastaba: Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2025 m. vasario 24 d. iš viso patvirtino dvi rezoliucijas Ukrainos klausimu. Pirmąją pateikė Europos šalys ir Ukraina. Joje aiškiai įvardijama, kad Rusija yra agresorė, ji paraginta patraukti savo pajėgas iš Ukrainos teritorijos. JAV, kaip ir Rusija su jos sąjungininkėmis, balsavo prieš šią rezoliuciją.
Antrąją rezoliuciją pateikė JAV, ja buvo raginama siekti kuo greitesnės taikos tarp Ukrainos ir Rusijos, neužsiminta nei apie Rusijos invaziją, nei apie Ukrainos suverenumą ir teritorinį integralumą. Europos šalys, lyderiaujamos Prancūzijos, pateikė savo pataisas. Generalinė Asamblėja pritarė ir šiai rezoliucijai. Rusija su savo sąjungininkėmis vis tiek balsavo prieš, o JAV susilaikė.
Čia turiu bendrą pastabą – man atrodo, per daug skubame su etiketėmis, su išvadomis, kad jau įvyko kažkas didelio, kad įvyko didieji pasikeitimai. Mes tokių įrodymų ar poveikio ant žemės dar neturime, todėl neskubėkime. Ir tas pastangas, skirtas dramatizavimui, geriau skirkime konkretiems veiksmų planams. Ne vien tik diplomatai vykdo užsienio politiką, bet ją įgyvendina daug kitų institucijų, kurios turi įvairiausių lygių kontaktų su Jungtinėmis Valstijomis. Taip pat ir bendra nuotaika visuomenėje yra labai svarbi.
Mano noras, kad kuo daugiau Amerikos turėtume Lietuvoje, kad daugiau Lietuvos būtų Amerikoje, kad Lietuvos interesai būtų atstovaujami Amerikoje, kad transatlantinį ryšį matytume kaip vieną iš fundamentalių mūsų nacionalinio saugumo garantų.
– Na, mes Lietuvoje tikrai matome transatlantinį ryšį kaip labai svarbų ir politiniu, ir instituciniu, ir visuomenės lygmeniu. Bet mes dabar nesame tikri, kad JAV rytinio NATO flango valstybes mato kaip tiek svarbias, kad jas reiktų apsaugoti. Dėl to ši panika dėl potencialiai įmanomo JAV karinio kontingento sumažinimo Europoje ir kilo. Gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas užsiminė apie karinio kontingento sumažinimą apskritai Europoje, mes nežinome, ar galvojama apie Vokietiją, Italiją, ar apie rytines Aljanso valstybes. Todėl šiek tiek baisu. Jūs pats užsiminėte, jog neturime indikacijų, kad JAV mažintų karinį buvimą pas mus, bet ar turime kažkokį užtikrinimą, kad nemažins?
– Mes dirbame tais klausimais, tą galiu patikinti. Dėl Lietuvos ir viso rytinio flango reikšmės, tai, man atrodo, vienas iš ženklų, kokia yra reikšmė, yra valstybės sekretoriaus Marco Rubio skambutis į Lietuvą tik jį paskyrus į pareigas. Mano žiniomis, tai antras skambutis iš to, kam jis skambino Europoje. Skambino ir kitoms regiono šalims. Tai parodo, kad labai svarbu, ką mes čia darome, kokios gynybos politikos laikomės, kad esame nusiteikę ryžtingai, kokias politines priemones taikome. Tai ir pagrindimas, kad esame svarbūs. Kitu atveju būtų galima sakyti kitaip, o dabar turime įrodymų, kad yra priešingai.
Kitas dalykas, kad mes kalbamės apie būtinybę karinį kontingentą didinti, ne vien išlaikyti dabartinį. Mes turime argumentų, kaip galime pagerinti sąlygas ne tik dabar esančiai bataliono grupei, bet ir užtikrinti jas papildomam kontingentui. Kai bus svarstoma, kaip turėtų atrodyti JAV buvimas Europoje, kokia turėtų būti dislokavimo geografija, tai turėtų būti akivaizdu. Ir mes tuose pokalbiuose dalyvaujame, nėra taip, kad mes sėdime prie kompiuterio ekrano ir laukiame, kas bus su JAV pajėgomis Europoje.
Mūsų argumentai amerikiečiams yra ne tik sąlygos, bet ir abipusiški interesai: Amerika turi interesą turėti saugumą ir galią. Niekas taip neužtikrina saugumo su maža investicija kaip kad karių laikymas čia. Tai turi atgrasymo efektą, treniravimosi efektą, tai galimybė Lietuvai įsitraukti į kitus regionus. Mes apie tai šnekamės, turime ne vieną bendrą temą. Pavyzdžiui, įsigijimai – Lietuva ir Baltijos šalys tai daro iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Yra abipusiškai naudingi gynybos pramonės bendradarbiavimo projektai su amerikiečių investicijomis, technologijų plėtra. Tokiais aiškiais, konkrečiais projektais ir argumentais – tai kelias judėti į priekį.
– Paminėjote, kad vienas iš argumentų glaudžiam santykiui su JAV – ginkluotės įsigijimai iš JAV. Panašiai elgiasi ir lenkai. Bet tankus divizijai įsigyjame iš Vokietijos. Čia nebus kokio nors interesų susidūrimo?
– Čia krašto apsaugos ministrė geriau galėtų patikslinti, bet dabar daugiau nei penktadalį visų gynybos įsigijimų sudaro įsigijimai iš Jungtinių Valstijų. Skaičiuojant visą įrangos gyvavimo ciklą, tai tie skaičiai būtų dar didesni, nes mes pinigų išleidžiame ir palaikymui.
Kalbant apie kaimynines valstybes, mes tikrai nekonkuruosime dėl JAV dėmesio, nes mūsų interesas, kad JAV būtų Europoje ir kad transatlantinis ryšys būtų gyvas. JAV keturiose valstybėse turi dislokavusi taktinį branduolinį ginklą. Mes suinteresuoti, kad jis čia ir būtų, nes tai vienas iš branduolinio atgrasymo elementų.
Be transatlantinio bendradarbiavimo, be JAV įsitraukimo į šios euroatlantinės erdvės gynybą mes turėtume smarkiai viską peržiūrėti ir iš esmės perrašyti, bet kol kas tam pagrindo nėra.
– Po Rijade vykusių JAV ir Rusijos derybų Rumunijos prezidentas pranešė, kad Rusija reikalavo atitraukti NATO kontingentą iki 1997 m. sienų, bet JAV nesutiko. Klausimas, ar mes žinojome apie tokį Rusijos reikalavimą Rijade ir ar mums buvo pranešta, kad JAV nesutiko?
– Kokios vyksta konsultacijos, apsikeitimas informacija, mes tikrai nekomentuosime. Tai, kad egzistuoja Rusijos noras nustumti viską tolyn į Vakarus, kad niekas čia neturėtų didesnės galimybės atsispirti Rusijos įtakai arba kariniam šantažui, grasinimui, yra akivaizdu. Kad jie dės ant stalo su mumis susijusius klausimus, mes prognozavome dar gerokai anksčiau. Todėl ir sakome, kad Europa turi sėdėti prie derybų stalo ir lygiai taip pat būti įsitraukusi į klausimus, kurie susiję su mumis. Kaip ir Ukraina turi sėdėti prie stalo visais atvejais, kai sprendžiami su ja susiję reikalai.
– Šitą klausimą – ar buvome informuoti apie Rusijos reikalavimą per derybas Rijade ir JAV nesutikimą – uždaviau dėl to, kad komunikaciškai būtų geriau ir saugiau žinoti, kad Vašingtonas nesutiko su Maskvos norais. Nes kai tenka sužinoti aplinkiniais keliais, tuomet kyla visokiausių interpretacijų.
– Mes keičiamės informacija su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Tik noriu pasakyti, kad derybos nėra prasidėjusios, tai pirmieji kontaktai.
– Kaip vertinate gana savarankišką Lenkijos veikimą? Lenkija, regis, dvišaliu pagrindu tariasi su D. Trumpo administracija dėl amerikiečių karių buvimo jų šalyje. Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda neseniai lankėsi JAV, lenkai atrodo gana ramūs. Man įdomu, ar tai nekenkia visos Europos Sąjungos užsienio politikai ir santykiams su JAV?
– Individualūs ir dvišaliai kontaktai su JAV administracija – tai sveikintinas dalykas. Kuo daugiau europinio balso ir Europos intereso bus Vašingtone, tuo didesnė visiems nauda.
Kaip ir yra atstovaujamasis bendradarbiavimas. Pavyzdžiui, pastarasis Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono vizitas vyko po konsultacijų su atskiromis valstybėmis Europoje, apibrėžiant, koks galėtų būti Europos indėlis į taiką Ukrainoje, ką mes kolektyviai darysime, kad stiprintume gynybą ir subalansuotume naštą, kuri tenka NATO. Tie dalykai yra koordinuojami.
Aš nemačiau per šį laikotarpį nė vieno ženklo, kas leistų teigti, kad kuri nors valstybė elgiasi destruktyviai. Išskyrus galbūt kokią vieną valstybę, bet kai kalbame apie regioną, mes visi esame vienminčiai ir bendraminčiai. Tiek Lenkija, tiek mes siekiame tų pačių dalykų – transatlantinių ryšių, JAV buvimo Europoje, ekonominio bendradarbiavimo, na, ir Rusijos įtakos atsvėrimo regione laikant Rusiją jos ribose.
– Kad mums svarbi JAV, tai natūralu, tik darosi abejotina, ar Jungtinėms Valstijoms svarbus Europos regionas.
– Kuo daugiau bus balsų [iš Europos], tuo bus geriau. Nuvažiavo Lenkijos prezidentas, Prancūzijos prezidentas, Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas, buvo susitikimai su JAV delegacija čia, Miuncheno saugumo konferencijos paraštėse. Kuo jų daugiau, tuo geriau. Iš Lietuvos lygiai taip pat – buvo mano vizitas, vyksta Seimo delegacija, susitikinės Kongrese su senatoriais ir Atstovų Rūmų nariais, vyks krašto apsaugos ministrė, kiti ministrai. Tai reikia daryti: važiuoti, šnekėtis, dirbti įvairiais lygmenimis, kad būtume girdimi. Ne tai kad įsiprašytume, bet kad vėl ir vėl parodytume, kiek Amerikai naudingas bendradarbiavimas su Europa ir su Lietuva.
– Bet ar naudingas? Ponas D. Trumpas nuolat kalba, jog JAV leidžia pinigus tam, kad Europa būtų saugi ir gyventų jaukų bei gražų gyvenimą.
– Ekonominis bendradarbiavimas, kuris vyksta tarp JAV ir Europos, yra beprecedentis pasaulio istorijoje, jis pats didžiausias pagal abipusišką prekybos apyvartą. Tai mes to bendradarbiavimo neturime ignoruoti ir jo užmiršti, yra ne vien saugumo klausimai. Net Lietuvos atveju turime gerų sėkmės istorijų, kurios yra pavyzdys kitiems – kaip mes su Amerikos suskystintomis dujomis užsitikrinome energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos gamtinių dujų, gaunamų vamzdynu. Tai yra tai, kas turi būti pakartota ir kitose Europos valstybėse. Tai JAV interesas didinti suskystintų gamtinių dujų eksportą. Ir saugumo srityje lygiai taip pat – tai dviem kryptimis judantys įsipareigojimai. Tiek, kiek JAV Europoje, tiek Europos yra JAV. Mes buvome ne vienoje bendroje karinėje operacijoje – priminsiu didelį Lietuvos indėlį į Afganistano operaciją, mūsų prisiimtą atsakomybę už didelį regioną, mūsų dalyvavimą Irake ir stabilizuojant kitus regionus. Mes turime gerą pamatinį bendradarbiavimą.
O kalbant apie naštos pasidalijimą, dėmesio atkreipimą iš JAV pusės, kad Europa turi daryti daugiau, taip, tai buvo tam tikras žadintuvas atsikelti ir susiimti. Galėjo jis būti ir šalto vandens kibiru į šiltą lovą – dar didesnį šoką sukeltų. Bet reikės tai daryti. Tai, ką sako mūsų kolegos Amerikoje, kad Jungtinės Valstijos nebepakelia pačios galimų didelių kelių konfliktų be Europos įsitraukimo ir dalyvavimo. Tai arba Europa turi tas pajėgas ir gali prisidėti, arba JAV turės iš esmės peržiūrėti savo saugumo ir gynybos politiką bei įsipareigojimus ir aljansus. Kas tai kita, jei ne kvietimas eiti dirbti kartu ir investuoti daugiau?
– Pats jūs tikite, kad Europa atsibus ir gynybiniu požiūriu taps savarankiškesnė? Būsimasis Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas pareiškė, kad Europa turi būti nepriklausoma nuo JAV gynybos klausimu, nes po D. Trumpo pareiškimų jam akivaizdu, kad JAV abejinga Europos likimui. Prancūzija dažnai kalbėdavo apie Europos gynybinį savarankiškumą, bet nieko nepadarydavo.
– Taip, aš tuo tikiu. Aš matau Lietuvos ir Šiaurės Baltijos šalių lyderystę tiek remiant Ukrainą, tiek stiprinant gynybą. Mes tikrai galime ne tik pasidžiaugti savo priimtinais sprendimais, bet ir paraginti kitus, puikiai suprasdami, kad vien nuo mūsų priimtų sprendimų NATO tiek nesustiprės, kiek turėtų. Ko mums trūksta, mes žinome. Reikia eiti ir pradėti daryti. Pagal tai, kad vis daugiau šalių paskelbė, jog didins gynybos išlaidas, galima sakyti, ta banga jau eina po truputį.
– Bet paskelbė ir padarė yra du skirtingi dalykai...
– Tai ir įsipareigojimo dalykas. Galėtume sakyti, kad ir Lietuva paskelbė, bet dar nepadarė. Bet sakėm, kad padarysim, tai ir padarysim.
– Mums grėsmė kvėpuoja į nugarą, o Portugalijai ar Ispanijai – ne.
– Lygiai taip pat. Ir čia Lietuvos bei mano darbas yra įtikinti visus, kad jeigu bus koks nors Rusijos ir NATO susidūrimas, tai nebus kelių valstybių ar vieno regiono reikalas. Tai bus didelio masto konfliktas ir tada mums geriau visiems to išvengti. Jeigu mes įsivaizduojame, kad tai nepasieks ano krašto, tai absoliučiai naivu, o analitiškai – klaidinga. Tai yra priežastis, kodėl mes turime portugalų pajėgas Lietuvoje viena ar kita forma. Jų įtikinėti nereikia, bet yra kitų, kuriuos reikia.
Tai aš tą bangą matau, jaučiu, kad mes prisidėjome prie jos. Labai padėtų ir pagelbėtų Vokietijos lyderystė šituo klausimu, nes tai didžiausia ekonomika. Mūsų 1 proc. nuo bendrojo vidaus produkto yra 800 milijonų, jų – 44 milijardai. Tai tas didinimas turėtų reikšmingos įtakos, dėl to su dideliu lūkesčiu laukiame naujos Vyriausybės suformavimo ir bendro darbo šia kryptimi.
– Sprendimas siekti Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje dabar atrodo kaip labai protingas žingsnis, nes nesudėjome visų kiaušinių į vieną pintinę. Bet ar čia nereikia siekti kažkokių dvišalių politinių sprendimų su Vokietija, kad galėtume kartu su Vokietija gintis iškart, kol dar nėra NATO 5-ojo straipsnio? Nes mes nežinome, kaip NATO atrodys po metų, kaip amerikiečiai žiūrės į rytinio flango gynybą.
– Pirma, NATO veikia. NATO toliau įgyvendina tai, kas buvo nubrėžta viršūnių susitikimuose. Kas susiję su taktinių (ne operacinių) planų rengimu, su pajėgumų planavimu, su pratybų ciklu – NATO yra funkcionuojanti organizacija. Šiandien nėra jokio pagrindo teigti, kad ji šlubuoja ar kad neveikia.
– Kodėl jūs taip sakot? Yra pagrindas abejonėms, nes mes nežinome būsimų JAV administracijos planų ir veiksmų, kartais sunku suvokti net mąstymo būdą. Kai kurie viešųjų JAV asmenų teiginiai nedera tarpusavyje, daug informacinio chaoso. Kodėl jūs sakote, kad visiškai viskas veikia?
– NATO, kaip organizacija, veikia, tai nėra vien tik politinių diskusijų klubas. Tai veikia taikos metu kaip atgrasymas. Taikos metu vykdomas dislokavimas atgraso priešininką, yra pratybų planavimas, tūkstančiai vienetų karių ir technikos, kurie nuolat juda sausumoje, į Baltijos jūrą buvo atsiųsta laivų grupė užtikrinti mūsų komunikacijų saugumą dėl pasikartojančių incidentų su povandenine infrastruktūra. Pas mus veikia Baltijos oro policijos misija, kurios, jeigu nebūtų, tai mes turėtume visiškai kitokį rusų naikintuvų siautėjimą danguje. Tai 75 metus veikianti organizacija, kuri laiko Rusiją ten, kur ji turi būti – ne NATO teritorijos viduje.
Kitas dalykas, planuojant glaudesnius sąveikavimo mechanizmus tiktai NATO, čia erdvės yra. Kalbant apie gilesnį bendradarbiavimą su šalimis, kurios turi dislokavusios pajėgas Lietuvoje arba regione, tikrai prasmės yra, tą darome ir toliau darysime. Nenoriu eiti į paties NATO reagavimo gylį, kaip tas atrodytų, bet laikas čia labai svarbus, išankstinis dislokavimas svarbus, o ypač tų valstybių, kurios yra prisiėmusios misiją atvykti čia kuo greičiau ir stoti į kovą, jeigu reikės. Tai čia yra erdvės kalbėtis su Vokietijos puse, su nauja Vyriausybe tą būtinai darysime.
Bet dar kartą pasikartosiu, kad NATO veikia ir nereikia to klibinti. Čia panašiai kaip matuotume su teroro išpuolio tikimybe – kokia turėtų būti procentinė tikimybė, kad mes turėtume rimtai ruoštis galimoms pasekmėms? 1–2 procentai, kad jūsų artimajam gali atsitikti kas nors nepataisomo? Net 1 procento tikimybė yra per didelė rizika, kai kalbame apie teroro išpuolį. Tai NATO atveju net 0,5 procento tikimybė, kad kažkas gali nesuveikti, yra per didelė, kad mes sau leistume tokią prabangą, nes į tai esame sudėję visą savo valstybės egzistenciją. Šiuo atveju aš patikinu, nematau tokios tikimybės, nes kai ji atsiras, mes tada kalbėtume ir dirbtume visiškai kitokiu režimu.
Plius naujoji administracija mus tikina ir rodo, kad toliau visi įsipareigojimai išlieka. Tai yra sutartys, kurias padaro ne vienas žmogus, valstybė yra prisiėmusi [įsipareigojimus].
NATO yra unikalus istorinis darinys. Aš priminsiu, kad istoriškai per tuos 75-erius NATO egzistavimo metus mes turėjome tikrai daug sudėtingesnių etapų dar iki Lietuvos narystės. Priminsiu, kad Prancūzija buvo iš karinio planavimo pasitraukusi. Čia mes niekur net panašiai nesam.
Šiuo metu mes įdedame į dabartį daugiau numanomų blogų scenarijų negu kad jų yra iš tikrųjų. Taip, mes visi galime įsivaizduoti blogiausius scenarijus, kokie gali būti, bet šiuo metu jie nesipildo. Čia yra žinia.
