Vokietijos brigados vado pavaduotojas pulkininkas André Hastenrathas su žmona Verena jau beveik metus gyvena Vilniuje, Šnipiškėse. Interviu LRT.lt pašnekovai atskleidė, kaip atrodo kasdieniniai karių rūpesčiai ir kaip patys jaučiasi įsikūrę bei būdami istorinės Vokietijos karinės misijos dalimi.
„Mūsų sutikimas buvo neįtikėtinai šiltas“, – sako A. Hastenrathas ir priduria, kad jam pavyzdys augant Vokietijoje buvo netoliese gyvenę britų kariai. Į Lietuvą jau atvykę vokiečių kariai sako, kad mūsų šalis juos nustebino, o socialiniuose tinkluose plinta įrašas, kaip nepažįstamas vyras su vaiku padėkojo kavinėje sutiktam kariui ir sumokėjo už jo kavą. Tačiau kelių tūkstančių vokiečių kėlimasis į Lietuvą kelia ir problemų – kol kas sunkoka integruotis karių antrosioms pusėms.
– Kaip šiuo metu vyksta brigados perkėlimo procesas?
– André: Esame geroje fazėje. Pradėjome persikėlimą pernai balandį, dabar yra maždaug 150 karių, kurie <...> atsakingi, kad brigados štabas veiktų. Iš viso metų pabaigoje Lietuvoje bus 450 karių. Puiku, kad Vokietija ir Lietuva laikosi plano. Ar infrastruktūra parengta, ar ne – mes jo laikomės.
– Papasakokite daugiau apie vietą, kurią išsirinkote brigados štabo būstinei (Vilniaus Rinktinės gatvėje, tarp Žirmūnų ir Šnipiškių rajonų – LRT.lt). Kodėl pasirinkote miesto centrą, nes tai ir neįprasta, ir kartais nustebina pačius vietinius gyventojus?
– André: Nelengva sostinėje rasti vietą, kur galėtų dirbti keli šimtai karių ir civilių. Pasiteiravome to Lietuvos kariuomenės, jie pateikė kelis pasiūlymus, kur galima pradėti su štabu.
Galutine sudėtimi būsime Rūdninkuose. Bet manau, kad tai yra simbolis, kad esame Vilniuje, arti Lietuvos žmonių. Esame labiau matomi. Pasigaminome specialius marškinėlius, mus galima sutikti vietiniame sporto klube. Tai kompromisas, nes jei būtume užmiestyje, būtų patogiau iš karinės pusės. Tai simbolis, kad esame čia, o šarvuočių brigada atkeliauja.
Verena: Lankėmės ir Kalėdų mugėje. Esu tarptautinės moterų asociacijos Vilniuje narė, Kalėdų mugėje rinkome paramą labdarai.
Kiekvieno iš mūsų šeima, draugai čia jau apsilankė. Jie visi sako: „Oho, kokia tai įspūdinga šalis!“
A. Hastenrathas
André: Kartu su Vokietijos ambasada surinkome apie 12 tūkst. Eur labdarai. Pirma, tai geras darbas, o antras mūsų tikslas buvo parodyti, kad mes esame čia. Mugėje buvome vienintelis stendas su kariais <...>.
– Ką kariams sako žmonės, kai sutinka gatvėje?
– André: Jei atvirai, mūsų sutikimas buvo iš tiesų neįtikėtinai šiltas. Man jau teko dirbti Lietuvoje 2022–2023 metais, buvau Rukloje. Jau tada pamačiau, kad Lietuvos gyventojai labai pozityviai žiūri į Vokietijos karius – kaip ir į visus NATO karius. Matau, kad brigados dislokavimas lietuviams yra svarbus simbolis. Lietuvos kariuomenėje yra daugmaž 15 tūkst. karių, o mūsų bus 5 tūkst. Jei aš esu mieste su uniforma ar karine apranga arba kai einame pabėgioti su savo marškinėliais, žmonės reaguoja labai maloniai, sakyčiau, kokie 95 proc. Galėtų taip būti ir Vokietijoje.
– Ar vokiečių kariai nori važiuoti dirbti į Lietuvą? Kaip jie ją įsivaizduoja?
– André: Sudėtinga atsakyti, nes tai individualu. Tie kariai, kurie jau buvo Lietuvoje, nori sugrįžti. Tai, žinoma, ne ta valstybė, kuri būtų Vokietijos gyventojų atostogų topuose. Jei paklaustum eilinio gyventojo, ar teko lankytis Lietuvoje, manau, didelė dalis apie ją ir nežino. Bet kiekvieno iš mūsų šeima, draugai čia jau apsilankė, nes čia dirbame mes. Jie visi sako: „Oho, kokia tai įspūdinga šalis!“ Tiek daug ko galima pamatyti.
Motyvacija labai skiriasi. Vokietija kuria naują brigadą, to nebuvo jau 30–40 metų. Kai kurie tiesiog nori būti šio projekto, rytinio flango saugumo dalimi.
– Jau žinoma, kad brigada turės ir savo mokyklų, darželių ir net parduotuvių. Kaip atrodys ši infrastruktūra?
– André: Tai labiau ateities klausimas. Kol kas lietuviškame darželyje veikia vokiška grupė, jos pavadinimas „Dinozaurai“. Pavadinimą sugalvojo pirmasis vaikas, Benas, jam teko tokia garbė (šypsosi). Dabar visi jau priprato prie „Dinozaurų“. Vaikų jau šeši, o kovo pabaigoje, manau, bus dvylika.
Dėl mokyklų – kol kas karių vaikai eina į tarptautines mokyklas. Ateityje, jau rugsėjį, tikimasi, kad bus pradinė mokykla lietuviškoje mokykloje. Mes integruosimės į lietuvišką mokyklą ir ten turėsime atskirą skyrių. Taip pat veiks ir darželis, o vėliau bandysime kurti kitas klases.
– Ar kariai dažnai grįžta namo?
– André: Priklauso nuo to, ar kariai gyvena čia su šeimomis, ar tik dirba. Pavyzdžiui, mes čia gyvename, bet mūsų dukra liko Vokietijoje, ji yra studentė. Kai kas vyksta namo du kartus per mėnesį.
– Vokietijos brigada yra šarvuotoji, Lietuva taip pat ketina įsigyti ir savo tankų, tai bus istorinis ir daug diskutuotas sprendimas. Kokį jie gali turėti pranašumą šiuolaikiniame kare?
– André: Vokiškų tankų, tai geras sprendimas (šypsosi). Yra skirtingų argumentų, kai kas sako, kad reikia atsižvelgti į reljefą. Jis palankus tankams. Bet kita pusė sako, kad yra daug medžių, smėlio, vandens ir tankams jis netinkamas. Bet galiausiai, jei nori priimti karinį sprendimą, tankai visada reikalingi, kaip ir artilerijos ugnis <...>.
Lietuva perka vokiškus tankus „Leopard“ ir tai palengvina veikimą – galėsime naudoti tą pačią infrastruktūrą, lengviau remontuoti, pilti kurą, naudoti tą pačią amuniciją.
– Kaip atrodė jūsų paties karjera, pirmiausia, kodėl apskritai nusprendėte eiti į kariuomenę? Tuo metu Vokietijoje karinė tarnyba dar buvo privaloma.
– André: Jei trumpai, po mokyklos nelabai norėjau ką nors studijuoti. Daug sportavau ir norėjau darbo, kuriame būtų daug iššūkių, atsakomybės. Mano sesuo dirbo banke ir kažko tokio daryti nenorėjau. Bandžiau patekti į policiją, į pasienio tarnybą, o kariuomenė buvo trečiasis pasirinkimas.
Priėmimo tarnyboje manęs paklausė: kur nori būti? Nežinojau, ką geriau sakyti, todėl atsakiau: ten, kur daugiausiai nuotykių. Man pasakė: tai į mechanizuotuosius pėstininkus? Sutikau, taigi, tokia nesudėtinga buvo pradžia. Buvau kuopos vadas, tada bataliono. Dalyvavau misijose Kosove, Afganistane, studijavau ekonomiką ir karybą Singapūre. Ten su manimi keliavo mano žmona ir dukra.
Tai net ne algų skirtumo Vokietijoje ir Lietuvoje klausimas, kuris irgi egzistuoja. Kalbos klausimas yra svarbesnis.
A. Hastenrathas
O prieš dvejus metus buvau išsiųstas į Lietuvą kaip kontingento vadas. Turėjau garbę pabūti čia šiek tiek daugiau nei pusmetį, po to pasikalbėjau su žmona – kad jei būtų proga, keliaukime į Lietuvą.
Juokinga, bet kaip tik tada Vokietijos gynybos ministras apsilankė Lietuvoje ir pranešė, kad Vokietija čia dislokuos brigadą. Tada buvau oro uoste su savo brigados vadu, kaip tik laukėme skrydžio į Lietuvą. Skaičiau naujienas ir matau: oho, dabar Lietuvoje bus Vokietijos brigada. Noriu čia dalyvauti! Tada mane pasirinko vadovauti kūrimuisi ir su žmona nusprendėme, kad važiuosime kartu.
– Verena, kaip jūs reagavote į tokias naujienas, o gal jau esate pripratusi prie kelionių?
– Verena: Nebuvau nustebusi. Mes apie tai kalbėjome ir sakiau: „Gerai, kai kitą kartą keliausi dirbti į užsienį, kraustysiuosi kartu, nes mūsų dukra užaugo.“ Jai dabar 22-eji metai. Pasakiau, kad gerai, bus naujas nuotykis.
– Skaitytojams tikriausiai įdomu, iš kurių Vokietijos vietų kariai atkeliauja į Lietuvą?
– André: O, sunku pasakyti. Iš visos šalies.
– Verena: Kai André dirbo Vokietijoje, mes su dukra gyvenome Miunsteryje, o jis keliaudavo į šiaurę, į pietus – dešimt metų matydavomės tik savaitgaliais. Na, ir po dešimt metų pasakiau: noriu matytis ir darbo dienomis, ne tik savaitgaliais! Savaitgaliai per trumpi susitikti su draugais, keliauti. Dabar mes turime visą savaitę.
– André: Gali skambėti keistai, bet čia turime daugiau laiko nei Vokietijoje būti kartu.
– Verena: Čia aš turiu karių žmonų bendruomenę, labai tuo didžiuojuosi. Pradėjome nuo dviejų, o dabar mūsų maždaug 30. Susitinkame kartą per dvi–tris savaites, aptariame savo problemas. Ne viskas yra lengva, ypač kai palieki vaikus ir šeimą Vokietijoje. Mes viena kitai padedame, padedame naujokams integruotis, patariame tokiais klausimais kaip gydytojai, kur eiti.
Turime ir nuostabius lietuvius kaimynus. Jie taip pat padeda, jei kyla klausimų.
– André: Praėjusį savaitgalį su kaimynu žaidėme tenisą. Jam 34-eri ar 35-eri metai, šioks toks amžiaus skirtumas (šypsosi).
– Buvo nemažai diskutuojama, kad bus sunku Vokietijos karių antrosioms pusėms rasti darbą, integruotis.
– André: Tai tikrai sunku, jei atvirai. Viena vertus, mes vidutiniškai čia praleidžiame trejus metus: kartais daugiau ar mažiau. O kas, jei partneris ar sutuoktinis turi darbą Vokietijoje? Nesinori jo atsisakyti trejiems metams.
Priklausomai nuo profesijos, reikia mokėti kalbą. Pavyzdžiui, mano žmona dirbo konsultante parduotuvėje. Žinau, kad pernai Lietuvoje buvo priimtas sprendimas, kad visi, kurie dirba su klientais, turi mokėti lietuvių kalbą. Taigi, labai sunku, nes jei moki vokiškai ir angliškai, daugeliui darbų to nepakanka <...>. Ne visi yra gydytojai. Pavyzdžiui, kai kurie sutuoktiniai negali dirbti Lietuvoje, nes negali suprasti savo pacientų. Taigi, yra kalbos barjero problema, kurią nelengva įveikti. Tai net ne algų skirtumo Vokietijoje ir Lietuvoje klausimas, kuris irgi egzistuoja. Kalbos klausimas yra svarbesnis.
Žinoma, jei dirbi IT srityje, gal yra lengviau. Bet kiek yra tokių žmonių? Manyčiau, kad tik keli procentai. Tai nelengva. Ar aš turiu sprendimą? Ne.
– Verena: Taip, tai liūdna. Visą šį mėnesį sėdėsiu namie ir jei noriu ką nors nuveikti, ne tik susitikti su draugais... Bet neturiu kito pasirinkimo. Kalba yra problema.
Kai kurie sutuoktiniai nekalba ir angliškai. Vieno kario žmona yra lietuvė, anksčiau atvykusi į Vokietiją. Jai irgi nėra lengva rasti darbą, nes sakoma, kad turi mokėti angliškai <...>. O ji nori dirbti, anksčiau buvo nekilnojamojo turto brokerė.
– Kiek žmonių atvyksta su šeimomis?
– André: Maždaug 30 procentų, toks yra Vyriausybės paskaičiavimas. Šiuo metu skaičius ne toks – daug žmonių su šeimomis nori pasižiūrėti, kaip sekasi tiems, kurie atvažiuoja pirmi. Pavyzdžiui, darželio situacija yra nuostabus pavyzdys. Mamos girdi, kad darželyje viskas puiku. Taigi, jos bus nusiteikusios pozityviau.
– Verena: Taip, pavyzdžiui, Benas, pirmasis vaikas darželyje. Jį lietuviai draugai pakvietė į gimtadienį.
André: Atrodo, kad vaikai nieko nesupranta, bet kažkaip viskas sekasi gerai.
– Ką Lietuva, savivaldybės galėtų padaryti, kad Vokietijos kariai atvykę jaustųsi geriau?
– André: Sudėtinga atsakyti. Mes čia esame tam, kad kovotume, kad saugotume valstybę. Tai klausimas, kuris yra trečioje, ketvirtoje vietoje. Gerai, kad yra mokyklos, darželiai, bet mes negalime sakyti: reikia padaryti tą ar aną. Juk Vokietijoje irgi turime tokių pat problemų: jei nueisiu į prekybos centrą ir kalbėsiu angliškai, ne kiekvienas galės man atsakyti. Ne mums dabar kaltinti ką nors.
Man labiau patinka gyventi Vilniuje nei, tarkime, Frankfurte. Jaučiuosi saugus.
A. Hastenrathas
Bet reikia suprasti, kad tikrai sunku įsikurti su šeima. Mokyklos, darželiai – tai išsispręs. Jūs turite fantastiškus medikus <...>. Bet socialiniai dalykai yra sudėtingi.
– Įdomu, ar galite palyginti darbą Lietuvoje su kitomis misijomis užsienyje? (Brigada Lietuvoje yra pirmoji nuolatinė Vokietijos kariuomenės misija užsienyje po Antrojo pasaulinio karo – LRT.lt).
André: Viskas kitaip. Man teko būti pirmame kontingente misijoje Kosove. Buvo daug nužudymų, visuomenė buvo susiskaldžiusi. Panašiai atrodė ir misija Afganistane. O dabar mes pirmą kartą NATO teritorijoje. Mums, vokiečiams, tai ir savotiškas atsilyginimas Lietuvai.
Visada sakau, kad gimėme Menchengladbache, kur po karo buvo dislokuoti 15 tūkstančių britų karių. Jų dėka užaugome taikoje. O dabar galime atsilyginti. Tas pats vyksta ir čia, dabar, 1500 kilometrų į Rytus.
– Verena: Daug vokiečių negalvoja, kaip Vokietija yra arti Rusijos ir Ukrainos.
– Kokias reakcijas girdite iš artimųjų, kai pasakote, kad keliausite į Lietuvą? Kaip apibūdintumėte gyventojų nuomonę apie palaikymą brigadai?
– Verena: Kartais jie klausia, ar mums viskas gerai, kada grįšime. Atsakome, kad mes saugūs, o jei kas nors nutiks čia, tai ir Vokietijos reikalas.
– André: Visiškai taip. Galima žiūrėti dviem aspektais: vidinis saugumas ir išorinis. Dėl pirmojo – man labiau patinka gyventi Vilniuje nei, tarkime, Frankfurte. Jaučiuosi saugus. Tai svarbu, jei augini vaikus, Vilniuje ar Kaune tikrai nėra problemų. O dėl išorės – sutinku su savo žmona, kad ir kas nutiktų Lietuvoje, tai karas prieš Europą. Mes turime būti stiprūs, kad apgintume [ją], ar, tiksliau, tikiuosi, kad mūsų buvimas yra stiprus ženklas, jog to išvengtume.
– Norėčiau paklausti, kodėl jūsų šeima nusprendė įsikurti Šnipiškėse, tikrai ypatingoje miesto vietoje?
– Verene (šypsosi): Labai linksma istorija, André pernai sausį buvo trūkusi Achilo sausgyslė. Tada planavome į Lietuvą keltis balandį ar gegužę.
– André: Gerai, kad mes tikrai greitai priimame sprendimus kartu (šypsosi). Pasiskambinome į agentūrą vaizdo skambučiu, mums parodė namą. Nežinojome, kad Lietuvoje galima išsinuomoti būstą taip greitai. Vokietijoje turi laukti ilgai.
Nebūtume pagalvoję, kad sausį galima išsinuomoti būstą jau balandžio mėnesiui. Manėme, kad vėluojame, o savininkas mums sakė, kad iki balandžio dar labai daug laiko. Jis dar spėjo namus išnuomoti du kartus iki mums atvykstant. O atvažiuojantys kolegos dažnai sako, kad „atvyksiu po trijų mėnesių, neturiu kur gyventi“, panikuoja...
– Verena: Gerai sutariame su kaimynais.
– Ar susiduriate su kultūriniais skirtumais?
– Verena: Maistas yra puikus. Man patinka barščių sriuba, salotos, mėsa, kuri nėra tokia brangi kaip Vokietijoje.
– André: Dauguma automobilių turi vaizdo registratorius. Tai gana neįprasta. Manau, kad mes Vokietijoje turime kitokį supratimą apie privatumą. Lauke kameros yra kas 10 metrų... Neturiu ko slėpti, bet jaučiuosi saugesnis. Supratau, kad jei taip griežtai nesilaikai duomenų apsaugos reglamento, gali būti saugesnis.
Lietuviai ne visada atviri. Kartais bėgiojame ir kai kurie žmonės žiūri taip (rodo įtaraus žmogaus veidą). Bet manau, tai priklauso nuo to, kaip užaugi ir socializuojiesi. Jauni žmonės šiek tiek kitokie. Kiti kolegos pasakojo, kad kai jie sveikinasi laiptinėje, mato tą patį žmogų 10 kartų, sako „labas rytas“, jiems vis tiek neatsako. Bet vėliau supranti, kad tai nėra nemandagumas.
Panašiai yra ir Vokietijoje. Mes esame iš Vokietijos vakarinės dalies, bet manau, kad Rytų Vokietijoje yra panašumų.
– Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje, dabar svarstoma apie privalomosios karo tarnybos plėtimą. Ar manote, kad jauniems žmonėms kariuomenė yra patraukli vieta?
André: Taip, mes irgi svarstome apie privalomosios karo tarnybos grąžinimą. Ar manau, jog tai geras sprendimas? Taip, dėl to ir aš šiandien esu čia. Vienas dalykas, kad kariuomenėje yra daug būdų siekti karjeros. Taip pat manau, kad kariuomenė yra būdas valstybei augti. Per ją mes visi, nesvarbu, vyrai ar moterys, galime skirti šiek tiek laiko savo šaliai, susivienyti. Nesvarbu, ar tai kariuomenė – yra medikai, gelbėtojai, ugniagesiai. Vokietijoje turėjome šūkį „Metai Vokietijai“ – visiškai jam pritariu. Kartu kurti valstybę ir kovoti, ypač šiuo metu, nes tai ženklas ir Rusijai. To mus išmokė ir Ukraina. Visi kovoja pradžioje, bet kas kaunasi po metų, antrame karo etape? Reikalingi nauji kariai. Tai nėra smagi pamoka, bet ji svarbi.
