Alytiškės aštuntokės Miglės Dainauskaitės svajonė – tapti jojimo trenere. Jau šiandien Miglė sako, kad žirgai – jos gyvenimo būdas. „Būna ir tokių treniruočių, kai norisi verkti, bet sau vis sakau: Migle, tu čia atėjai ne paverkti, o išmokti joti. Ir vėliau kažkaip pavyksta“, – LRT.lt sako M. Dainauskaitė.
Autizmo spektro sutrikimą turinti Miglė be jojimo užsiima ir dainavimu. Dainuoti ji pradėjo būdama trejų – mergaitė niūniuodavo įvairias melodijas, o tokį pomėgį pastebėjo mama. Tuomet ji ėmėsi Miglę mokyti vaikiškų dainelių, o sulaukusi šešerių Miglė pradėjo mokytis pas dainavimo mokytoją. Antroje klasėje ji ėmė lankyti muzikos mokyklą. Miglė išbandė ir dainavimą chore, ir mokėsi groti pianinu bei smuiku.
Tiesa, dėl aštuntoje klasėje vykstančių patikrinimų Miglė kuriam laikui sustabdė muzikos pamokas, kad galėtų susikaupti mokslams. Liko pati mylimiausia popamokinė veikla – žirgynas.
Taip pat skaitykite
„Kai buvau ketverių, mugėje pamačiau žirgą ir ponį. Tada mama man nupirko jojimą poniu. Žinokit, kaip aš bijojau! Vėliau kelerius metus iš viso ant žirgo nelipau. Kai suėjo šešeri, poniui jau buvau per didelė, turėjau sėstis ant žirgo. Tada mane pasodino ant baltos kumelės, pajojau ir pajutau, kad visai patinka joti. Taip pradėjau domėtis konkūriniu jojimu“, – pirmąsias jojimo pamokas prisimena Miglė.
Kurį laiką M. Dainauskaitei teko palaukti reguliarių pamokų, kadangi Alytuje nebuvo žirgyno. Vėliau ji išbandė ir dailųjį jojimą, tačiau Miglei labiau patinka su žirgu šokti per kliūtis.
„Žirgai – mano gyvenimo būdas. Kai trenerė serga, jai padedu – juk treneriai turi ir sirgdami eiti į darbą. Kadangi esu labiausiai pažengusi mokinė, jai daugiausia ir galiu padėti. Būti žirgyne – geriau nei mokykloje. Vieną kartą trenerei pasakiau: „Geriau būčiau žirgyne aštuonias valandas, nei sėdėčiau mokyklos suole“, – šypsosi Miglė.
Ji atvirauja, kad meilė jojimui prasidėjo apskritai nuo meilės gyvūnams. Tiesa, iš pradžių Miglė žavėjosi katėmis ir šunimis, tačiau laikui bėgant ėmė pamėgti ir žirgus. Aštuntokė jau dabar sako, kad ir ateityje norėtų dirbti su žirgais – būti jojimo trenere arba vesti žirgų terapijas.
Miglės negąsdina net skaudūs kritimai nuo žirgo. Tokius nutikimus ji brandžiai priima kaip reikalingas pamokas: „Krenta visi. Yra toks posakis, kad nėra raitelio, kuris nebūtų kritęs nuo žirgo. Kaip sakoma, atsistoju, nusipurtau smėlį ir vėl lipu ant žirgo.“
„Būna ir tokių treniruočių, kai norisi verkti, bet sau vis sakau: Migle, tu čia atėjai ne paverkti, o išmokti joti. Ir vėliau kažkaip pavyksta“, – dalijasi M. Dainauskaitė.
Taip pat skaitykite
Meilė gyvūnams ir rūpestis naminiu zoologijos sodu
Miglės noru lankyti žirgyną džiaugiasi ir mama Kristina Dainauskienė. „Ji taip norėjo jodinėti, mačiau, kaip ji bendrauja su žirgais. Ir dabar, kai nuvažiuoja į žirgyną, visi žirgai būna išglostyti. Visi iškiša galvas ir laukia“, – juokiasi Kristina.
Miglė ir jos mama K. Dainauskienė dėkingos ir žirgyno vadovui Tautvydui bei trenerei Dominykai.
„Miglė šiame žirgyne, atrodo, yra vienintelė su autizmo spektro sutrikimu. Ir trenerė turi tiek daug kantrybės – jei Miglė ko nesupranta, ji pati atsisėda ant žirgo ir parodo, kad Miglė pamatytų vaizdą“, – džiaugiasi Kristina.
Mama pastebėjo, kad pradėjusi lankyti žirgyną Miglė tapo ramesnė, išmoko labiau susikaupti, pagerėjo koordinacija.
„Anksčiau Miglė nesusikaupdavo, nesukoncentruodavo dėmesio, o dabar kuo toliau, tuo labiau ji jodama išgirsta, ką reikia daryti toliau“, – atkreipia dėmesį K. Dainauskienė.
Miglė taip pat pastebi pokyčius – pasak jos, pradėjusi lankyti žirgyną ji dar labiau ėmė rūpintis ir kitais gyvūnais. Miglės namuose jų – trys. Šuo, katė ir iš blogų rankų išgelbėta papūga.
„Turiu naminį zoologijos sodą. Jei galėčiau, dar auginčiau žuvytę, triušiuką ar jūrų kiaulytę, bet jau mama tiek neleistų“, – svarsto Miglė.
Pradėjusi lankyti jojimo pamokas, mergaitė dažniau apsilanko ir gyvūnų prieglaudose, padeda pavedžioti prieglaudų šunis.
„Praėjusiais metais mokyklai reikalingas 20 socialinių valandų surinkau prieglaudoje vedžiodama šunis. (...) Nuvykome su mama į prieglaudą, o kišenpinigius, kuriuos mama davė, kad sau kažką nusipirkčiau, iškeičiau į šešis kilogramus šunų maisto“, – prisimena Miglė.
Ieškoti pagalbos paskatino mokytojos skambutis
Be žirgyno ir kitų veiklų Miglė dar – jaunoji policijos rėmėja. Anksčiau mergaitė norėjo tapti pareigūne, tad ir prisijungė prie šios veiklos, tačiau dabar ateitį sieja tik su žirgais. Žvelgiant iš šalies atrodo, kad Miglei puikiai pavyksta suderinti tiek veiklų, tačiau jos mama sako, kad taip buvo ne visada.
Itin daug teigiamos įtakos padarė muzikos mokykla. „Nuo mažens lipdama į sceną Miglė socializavosi, tapo labiau bendraujanti“, – dalijasi Miglės mama Kristina.
Ji prisimena, kad anksčiau Miglei sunkiau sekėsi mokslai, o pirmoji apie galimą autizmą penktoje klasėje prabilo matematikos mokytoja.
„Matematikos pamokoje mokytoja paklausė, kas teisingai išsprendė veiksmą. Aš išsprendžiau neteisingai, bet pagalvojau, kad gėda tai sakyti. Todėl pasirašiau teisingą atsakymą ir pakėliau ranką. Mokytojai pamačius, kad visgi išsprendžiau neteisingai, gavau barti, mokytoja pasakė, kad jai nepatinka meluojantys vaikai. Toks buvo mano melas.
Tada mokytoja paprašė mamos telefono numerio. Dabar, galvojau, jau bus – kai mane įskųs, namie net telefono negausiu“, – šiandien jau su šypsena prisimena Miglė.
Tačiau mokytoja paskambino ne paskųsti mergaitės, o pasikalbėti apie įtariamą autizmo spektro sutrikimą. Miglės mama taip pat sako turėjusi tokių minčių, tačiau gydytojai įtarimus atmesdavo ir pasiūlydavo neišsigalvoti.
„Šeimoje yra metais vyresnė mergaitė, tad buvo su kuo palyginti. Vyresnioji ketverių jau skaitė knygas, o Miglė mokėsi raidžių, ilgai užtruko skiemenų mokymasis. Kai Miglė pradėjo lankyti pirmą klasę, ji dar skiemenuodama skaitydavo. Kartais ji nesupranta perkeltinių prasmių, atėjusi paklausia, ką tai reiškia. (...)
Dabar Miglė tokia rami, matyt, žirgyne išsikrauna, bet būdama maža ji lipdavo sienomis – ant durų, ant spintos. Užmigdavo lentynoje. Praktiškai neturėjo jautrumo skausmui. Ji buvo nusiskėlusi pieninį dantį, atsistojo, toliau eina“, – pasakoja Kristina.
Atkalbinėjimams nepasidavė
Pati Miglė taip pat sako anksčiau įtarusi, kad gali turėti autizmo spektro sutrikimą, o to patvirtinimas padėjo geriau save suprasti. Ji pasakoja, kad sunkiausia buvo kelias savaites išbūti vaikų raidos centre, kur jai ir patvirtino autizmo diagnozę.
„Kai ten atvykau, jaučiausi kaip kalėjime, nes norėjau namo. Turėjau tris savaites išbūti be šeimos, tiesiog su nepažįstamais vaikais“, – prisimena Miglė.
Pirmosios dienos buvo itin sunkios: „Pamenu, pirmąją dieną gavau telefoną ir verkdama skambinau mamai: vežkis mane iš čia, aš noriu namo, aš pabėgsiu iš čia. Paėmusi telefoną darbuotoja mamai paaiškino, kad kiekvienam vaikui taip būna, o man liepė nusiraminti ir pažiūrėti į akvariumą, kaip plaukioja žuvytės.“
„Kažkaip nusiraminau, bet vis tiek pirmas dvi dienas labai norėjau namo. Pirmos dvi dienos buvo kalėjimas, o vėliau supratau, kad man ten patinka“, – sako Miglė.
Kartu su kitais vaikais ji eidavo apsipirkti į parduotuvę, ją aplankydavo mama, vykdavo ir įvairios ekskursijos, taip pat koncertavo Jessica Shy.
„Vėliau jau nenorėjau iš ten išvažiuoti“, – pripažįsta Miglė.
Jos mamai Kristinai daug suprasti padėjo ir atlikėjos Katažinos Zvonkuvienės pasidalijimas apie autistišką sūnų.
„Kai skaičiau Katažinos įrašą, jau susidėliojo taškai, nes visą tą laiką nuo mažens mačiau, kad kažkas ne taip, bet nežinojau kas. Kai buvo nustatyta diagnozė, visi taškai iš karto susidėliojo – viskas aišku, kodėl taip. Sužinojus diagnozę, tapo netgi lengviau“, – dalijasi K. Dainauskienė.
Miglės mama priduria, kad nemažai žmonių ją atkalbinėjo nuo diagnozės paieškų – neva kam to reikia. Tačiau Kristina laikėsi pozicijos, kad dukrai reikalinga pagalba. Supratus, kaip galima padėti, tapo lengviau, o prie Miglės svajonių išsipildymo prisideda ir žirgyno pamokos.
