Jei vaikai nuo mažens matys negalią turinčius draugus, jiems nekils klausimų – kai šie vaikai taps architektais ar politikais, jie pagalvos, kaip užaugo jų negalią turintis draugas ir prisimins suplanuoti keltuvą ar skambutį, – interviu LRT.lt sako 15 metų šioje srityje dirbanti logopedė, specialioji pedagogė Renata Grigalienė.
R. Grigalienė anksčiau dirbo verslo srityje, tačiau save matė kitur ir nusprendė, kad jos kelias – ugdymo įstaigose. Dabar ji šypsosi, kad turėjo idealistinį švietimo sistemos vaizdą: „Galvojau, kad visi mokytojai – šviesuliai, juk tikrai ne piniguose laimė, reikia eiti ir dirbti.“
„Vėliau man tėškė į veidą ta situacija ir ta sistema, pagalvojau – kiek aš kartų apsirikau“, – prisimena R. Grigalienė.
Pradėjusi dirbti švietimo sistemoje, R. Grigalienė susidūrė su realybe – trūksta logopedų etatų, dideli krūviai, daug vaikų, kuriems reikalinga pagalba...
Visgi logopedė džiaugiasi, kad jau darbo pradžioje suprato įtraukiojo ugdymo svarbą – pirmajame darželyje, kuriame ji dirbo, vaikai su negalia mokėsi bendrose klasėse.
„Sakydavau, kad mūsų vaikai bet kokią močiutę perves per gatvę, padės panešti kuprinę. Vaikai džiaugėsi, kad šalia mokėsi ir vaikai su negalia – džiaugėsi ne dėl negalios, bet buvo atjauta, jie džiaugėsi, kad gali būti reikalingi“, – šypsosi R. Grigalienė.
Ji pabrėžia – jei vaikai nuo mažens matys negalią, jiems nekils klausimų, šią temą jie priims natūraliai. Kitaip, jei su negalią turinčiais vaikais mokiniai pirmą kartą susidurs vėliau.
Kai jie mokysis būti architektais, jie suplanuos keltuvus, skambučius, kelią...
„Kai vaikai jau nuo darželio auga kartu, jie ir užaugę žinos, kad kitiems reikia padėti. Kai jie mokysis būti architektais, jie suplanuos keltuvus, skambučius, kelią... Jei tie vaikai taps politikais, pagalvos, kaip užaugo jų negalią turintis draugas“, – svarsto R. Grigalienė.
„Pavargau būti toje sistemoje“
R. Grigalienės manymu, per 15 metų darbo šioje srityje situacija stipriai nepasikeitė, o darbas švietimo darbuotojams tik pasunkėjo.
„Specialistams pridėjo kažkokių nekontaktinių valandų. Kam jos – pasiruošimui? Geriau tegu prideda valandų darbui su vaikais, nes laiko trūksta“, – kritikuoja logopedė.
Anot specialistės, darželyje vienam logopedui priskiriama dirbti su 40 vaikų, progimnazijoje – su 50. Tačiau dirbti su tiek vaikų neįmanoma, sako specialioji pedagogė ir priduria – integralus ir teisingas darbas vyktų tuomet, jei vaikų būtų per pusę mažiau.
„Dabar specialusis pedagogas ar logopedas iš darbo išeina ataręs. Jei jis sąžiningas mokytojas, jis namuose turėtų labai sielotis, kad mažai padėjo. <...> Negaliu dirbti bet kaip, bet kartu nesinori pervargti ir dirbti viršvalandžius, kad paslaugą gautų visi vaikai“, – LRT.lt sako R. Grigalienė.
Kadangi trūksta darbuotojų, socialiniai pedagogai bei logopedai vienoje pamokoje dirba ir su penktokais, ir su vyresnių klasių vaikais.
Dabar specialusis pedagogas ar logopedas iš darbo išeina ataręs. Jei jis sąžiningas mokytojas, jis namuose turėtų labai sielotis, kad mažai padėjo.
„Tada, pavyzdžiui, su šešiais vaikais dirbi pagal skirtingas programas, nes kitaip neišeina, kitaip jie negautų tavo pagalbos. Įtraukusis ugdymas jau vyksta, bet tai yra imitacija.
Jei jau organizuojame įtraukųjį ugdymą, turime pasirūpinti pakankamu skaičiumi specialistų, turime jų nenualinti. <...> Aš pavargau būti toje sistemoje. <...> Per didelis krūvis“, – pripažįsta R. Grigalienė.
Svarbiausia – žmogiškumas
Pavargusi nuo darbo švietimo sistemoje, R. Grigalienė įsteigė savo įmonę „Logoterapija“ ir ėmė bendradarbiauti su Alytuje veikiančia „Pokyčių ambasada“. Čia specialistė dirba su autistiškais vaikais – teikia logopedės, specialiosios pedagogės paslaugas, dirba kaip ergoterapeutė, Tomatis terapeutė.
Ji išskiria, kad šiame darbe itin svarbus specialisto ryšys su vaiko tėvais: „Tėvai yra tavo užnugaris. Bet kokiame ugdyme reikalingas ryšys su tėvais, jie yra bendruomenės dalis – svarbus ir mokinys, ir jo tėvai, administracija, mokytojai.“
Pasak R. Grigalienės, jos darbe reikalingos „trys Ž“ – žinios, žinojimas ir žmogiškumas, o be šių savybių būtų sudėtinga dirbti.
„Būna, turi žinių, bet nežinai, kaip jas panaudoti. Jau blogai. Tada svarbus žinojimas, žinių pritaikymas. O žmogiškumas – pagrindinis faktorius.
Jei švietimo sistema žiūrės iš žmogiškosios pusės, pastebės, kad vienam etatui vaikų per daug, kad reikia daugiau specialistų, kad juos reikia mylėti, pateikti ne tik kabinetą, bet juo ir pasirūpinti, kad jis būtų smagus, patogus, šiltas. <...>
Ne pats mokytojas turi susipirkti reikalingas knygas – mes juk auginame mūsų ateitį. Norisi, kad mokytojai uždirbtus pinigus paskirtų savo šeimai. Aš asmeniškai knygas pirkau ir pirkau, ir pirkau“, – prisimena R. Grigalienė.
Eilėje – bent 12 vaikų
R. Grigalienė pabrėžia – specialistų poreikis jaučiamas ir dabar. Jos pačios dienotvarkė užimta, tačiau eilėje visada laukia bent 12 vaikų.
„Vieną vaiką priimu, išsibraukiu iš laukiančiųjų sąrašo, o tuoj vėl 12 laukiančiųjų yra. Būna, į savaitę dvi–trys šeimos pasiprašo pagalbos. Tai rodiklis, kad trūksta paslaugų, kokybės, nuoseklumo“, – dalijasi specialistė.
Jei niekaip nepavyksta įterpti konsultacijos, R. Grigalienė skaudama širdimi atsako vaiko tėvams, tačiau atvirauja, kad visada stengiasi pasiūlyti bent vienkartinį apsilankymą.
„Tėvai atsako, kad vis tieks lauks, gal kažkada atsilaisvins vieta. Bet tas žodis „kažkada“ – išsigąstu ir pagalvoju, kad tada niekada nebus vietų, jei dabar neįterpsiu. Tada pertraukos mažėja iki minimalių pertraukėlių“, – kalba R. Grigalienė.
Išvykos į parduotuves ir pergalės džiaugsmas
Bendradarbiaudama su „Pokyčių ambasada“, R. Grigalienė turėjo progą organizuoti kitokius užsiėmimus autistiškiems vaikams – eiti į muziejus, apsipirkti, gaminti...
„Paprastai autistiški vaikai į užklasines veiklas eina labai atsainiai, nes ten kita rutina, jiems labai sudėtinga, jie dažniausiai su klase nevyksta į ekskursijas. Todėl mes visur apėjome – rinkome kultūros paso antspaudukus, jie gavo knygas, apėjome muziejus, gamindavome čia sausainius, kruasanus, vaisių salotas“, – vardija specialistė.
Dideli laimėjimai vaikams buvo išvykos į parduotuves. R. Grigalienė prisimena, kai atvežęs sūnų tėtis nusijuokė: nejuokaukite, sūnus neina į parduotuves, nieko nebus. Tačiau R. Grigalienė džiaugiasi, kad kelionė į parduotuvę įvyko.
„Autistiškas žmogus tikriausiai eitų tiesiai nusipirkti tik to vieno reikalingo daikto. Patyriau, kad taip ir reikia daryti, o ne apeiti visus skyrius ir dar prisidėti nereikalingų daiktų. Mes nuėjome tik į reikalingą skyrių ir apsipirkome, jis labai greitai man viską surado, jau buvo pasižiūrėjęs internete, ko reikės“, – LRT.lt pasakoja specialistė.
Ji šypsosi – tėvai negalėjo patikėti, kad jų vaikai važiuoja į įvairias parduotuves ir viskas pavyksta sklandžiai. O tokios pergalės svarbios ir vaikams.
„Matau, jog vaikai džiaugiasi, kad jaučiasi didvyriais po tokių išėjimų. Kartą ėjome į kavinę, užsisakėme picų ir kartu valgėme. Tokie išėjimai dar kitaip veikia“, – džiaugiasi R. Grigalienė.
Pašnekovė pabrėžia – autistiškiems paaugliams itin daug džiaugsmo kelia įvairūs žaidimai. Šie paaugliai „prašoko“ tą žaidimų laiką – gavo įvairios sanatorinės pagalbos, mokėsi įvairių dalykų, o žaidimams laiko tarsi nebeliko.
„Kaip jie nori žaisti! Imame įvairias korteles, „Alias“. Tai jiems idealiausias žaidimas, nes autistiški vaikai turi mažiau būdvardžių, įvairių apibūdinimų. Kokie trys–keturi kartai žaidimo ir kaip vaikas užauga, kaip gražiai ir tiksliai apibūdina! Ir viskas per žaidimą“, – sako R. Grigalienė.
