Aš jaučiu labai stiprų atsakomybės jausmą ir stengiuosi išlaikyti tam tikrą lygį, kuris priklauso prezidento pozicijai, LRT RADIJO laidoje „Pas Nemirą“ sako prezidentas Valdas Adamkus, didelę dalį gyvenimo praleidęs ir Lietuvos vardą garsinęs už Atlanto.
Leido jaunimui skirtą rezistencinį laikraštį
Kadenciją baigęs prezidentas tikina puikiai prisimenantis pirmąsias nuotaikas, sovietams okupavus Lietuvą. Kaip sako V. Adamkus, lietuviu sąmoningai jis tapęs po vieno nutikimo Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje.
„Labai greitai birželio 15 dieną sovietai pradėjo trypti Lietuvos žemę. Pirmieji ženklai už mūsų laisvę ir atsakomybę pasižymėjo ir išryškėjo po 2,5 mėnesio Kaune. Tai įvyko Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, rugsėjo 1-ąją. Visi moksleiviai buvo sukviesti, išrikiuoti gimnazijos salėje. Ateina naujasis direktorius, mes įdėmiai klausomės. Tai pedagogas Jonas Valaitis, buvo vienas pirmųjų atkeltas iš Klaipėdos. Matėme, kaip jis, pagalvojus iš laiko perspektyvos, jaudinosi. Jis atsargiai pasveikina jaunimą, palinki gero mokslo.
Labai toli nenueidamas pasitraukė ir staiga į sceną įšoka apie 25-erių metų jaunuolis su raudonu kaklaraiščiu ant kaklo. (...) Jis pradėjo džiaugtis ir garbinti, kokie laimingi esame, kokia laiminga diena, nes yra naujas gyvenimas. Jis savo kalboje staiga sako, kad Lietuvoje nušvito nauja diena ir sunaikinome kruviną Smetonos režimą. Tai paskutiniai žodžiai, kuriuos jis ištarė salėje. Jis paleido „Internacionalo“ plokštelę, sovietinio himno. Mes, išgirdę pirmuosius garsus, iš krūtinių Lietuvos himną plėšėme ir beveik nuslopinome tą plokštelę“, – prisimena V. Adamkus.
1944 metais kartu su šeima buvęs prezidentas pasitraukė į Vokietiją. Tiesa, dar prieš tai kartu su žymių to meto žmonių atžalomis V. Adamkus leido pogrindinius, jaunimui skirtus rezistencinius laikraščius.
„Su keliais klasės draugais – Liūtu Griniumi, prezidento Griniaus sūnumi, Gabrielium Žemkalniu, Vytauto Landsbergio broliu – buvome nutarę, kad mums reikia leisti laikraštį jaunimui. Jau tuo metu ėjo „Nepriklausoma Lietuva“, „Laisvė“, nemažai kitų leidinių, bet jaunimui nieko nebuvo. Mes pradėjome leisti pogrindinį rezistencijos laikraštį jaunimui, jau buvome užsigrūdinę prieš vokiečių okupaciją, kuri tuo metu buvo ne sovietų, bet jau nacių.
Pasitraukimas iš Lietuvos buvo mūsų natūrali dvasinė būsena, nes žinojome, kad ateina vėl komunistai, kad po Sibiro trėmimų tai laukia ir mūsų. Tai nutarėme, kad reikia trauktis. Aš asmeniškai buvau nusistatęs likti Lietuvoje, bet susidarė tokios sąlygos, kad motina sunkiai sirgo. Aš išvežiau ją į Vokietiją“, – pasitraukimą iš Lietuvos mena jis.
Atsidūręs Čikagoje, pradėjo dirbti fabrike
„Vokietijoje žinojau, kas yra badas – su dienos rieke reikėjo gyvybę palaikyti“, – sako V. Adamkus. Pasibaigus karui, 1949 metais pašnekovas pasiekė Niujorką, o vėliau ir Čikagą, kur susitiko su Grinių šeima.
„Prezidentas Grinius su šeima buvo Čikagoje ir aš tą žinojau, tai atsidūriau Čikagoje. Buvo sunku – nuo pirmos savaitės patekau į fabriką. Jaunuolis, kuris gyvenime fabriko nematė ir nežinojo, kas yra fabrikas, staiga naktinėje pamainoje turėjo dirbti. Sakiau sau, kad plyš trūks išeisiu iš fabriko ir sukursiu savo gyvenimą“, – tikina V. Adamkus.
Užimdamas svarbias pareigas JAV Aplinkos apsaugos agentūroje, 1972 metais tapo pirmosios JAV Aplinkos apsaugos delegacijos į Sovietų Sąjungą nariu. Čia V. Adamkus pirmą kartą po beveik trijų dešimtmečių vėl išvydo sovietų okupuotą Lietuvą.
„Likimas taip lėmė, kad užėmiau aukštas pareigas Amerikos Vyriausybėje ir dėl to buvau paskirtas prezidento Niksono (Ričardas Niksonas – LRT) į Amerikos delegaciją vykti į Sovietų Sąjungą paruošti pirmosios Amerikos ir Sovietų Sąjungos ekologinės sutarties. Mačiau žmones, kurie akių nuo gatvės grindinio neatitraukia, jokios šypsenos. Užėjau į krautuves pažiūrėti – tuščios lentynos, beveik negyvenamas kraštas. Tas mane pritrenkė. Grįžus į Ameriką vyko didelis jaunimo centro Čikagoje susirinkimas, visi klausė, kaip ta Lietuva atrodo. Sakau: iš dalies nemačiau per visą jaudulį, bet yra labai blogai“, – dėsto pašnekovas.
Kaip sako buvęs prezidentas, apsilankymas okupuotoje Lietuvoje sukėlė dar didesnį norą išlaikyti Lietuvos vardą tarptautinėje bendruomenėje.
„Mes ne visi kovojom – kovojo Lietuva, partizanai, čia tikroji kova vyko. Mums buvo pareiga išlaikyti Lietuvos vardą tarptautinėje plotmėje, bendruomenėje, kad ji nebūtų pamiršta naujosios susidariusios okupacijos sąlygomis. Šiandien, kai esame per 30 metų laisvi, galime kurti, daryti, tvarkytis patys, o ta emigracijos dalis, kuri buvo Raudonosios armijos išstumta iš Lietuvos, turėjo naują pareigą ir ji tą pareigą atliko“, – pasakoja jis.
Adamkus apie Almą: ji niekada nepriekaištavo
Pašnekovas prisimena laiką, kai nusprendė tapti prezidentu. Pasak jo, anapilin išėjusi sutuoktinė Alma tuo metu itin jaudinosi dėl tokio V. Adamkaus sprendimo.
„Man visąlaik Alma sakė: nekandidatuok. Mano draugas Lietuvoje Remigijus Gaška išgirdęs, kad kandidatuoju Lietuvoje, iš to džiaugsmo paskambino Almai ir ji sužinojo, kad aš kandidatuoju. Atvirai pasakius, mano žingsnis nemažai jai ašarų kainavo, bet ji nepriekaištavo. Ji priėmė mano sprendimą ir savo darbu įrodė, kad tikrai daug prisidėjo prie Lietuvos gyvenimo“, – dėsto buvęs prezidentas.
Nėra dienos, kad su ja mintimis nekalbėtų, tikina sutuoktinę Almą su jauduliu prisimenantis V. Adamkus.
„Bendras gyvenimas su Alma ir tas, kas buvo padaryta jos mūsų švietimo srityje, socialinės ir vaikų globos srityje, susiliejo su mano politiniu sparnu ir davė pilnatį. Šiandien galiu su didžiausiu galvos nulenkimu ir pagarba jai pasakyti, kad tiek aš, tiek ji savo gyvenimą pateisinome“, – sako kadenciją baigęs prezidentas.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Pas Nemirą“ įraše.
Parengė Goda Ponomariovaitė
