Socialiniuose tinkluose išgarsėjusi istorikė Kristina Petrauskė griauna mitą, kad istorija nuobodi, ir pabrėžia – svarbiausia visai ne datos: „Visada stengiuosi parodyti, kaip praeitis lėmė mūsų dabartį, kaip praeitis gali padėti nušviesti kelią į ateitį, mus įžeminti, sukurti saugumo jausmą. Praeitis, bent jau man, svarbiausia yra savo moralinio kompaso pasitikrinimui.“ Pašnekovė taip pat užsiminė šiuo metu rašanti romaną, kuriame, pridėdama daug istoriškai pažabotos fantazijos, pasakoja, kaip paprastos Lietuvos moterys bandė išgyventi raganų gaudymo šimtmetį.
Istorijos „influencerė“ – turbūt taip būtų galima trumpai apibūdinti istorikę, dirbančią Vytauto Didžiojo karo muziejuje, o laisvalaikiu socialiniuose tinkluose kalbančią ne įprastesnėmis gyvenimo būdo, o istorinėmis temomis. Vien „Instagramo“ paskyroje šmaikščiai ir paprastai apie rimtą istorijos mokslą kalbančią pašnekovę seka daugiau kaip 27 tūkst. žmonių.
Su K. Petrauske LRT.lt susitiko jos mėgstamoje Kauno vietoje – Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, kur ji, karkiant varnoms, skambant varpui ir pro šalį lekiant triukšmingiems motociklams, prisiminė tarpukariu kvepiančią vaikystę ir sentikiškas šaknis, taip pat pasakojo, kaip susidomėjo istorija ir atrado socialinius tinklus. Klausantis jos pasakojimo išsisklaido mitas, kad darbas muziejuje yra nuobodus užsiėmimas, o istorija – vien tik datos.
„Esu visiška kaunietė, kauniečių tėvų vaikas. Viena mano mėgstamiausių vietų turbūt ir yra čia, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis. Aš augau visai netoli nuo čia, Donelaičio gatvėje. Tai buvo beveik mano vaikystės kiemas, čia žaisdavau, čia ėjau į pirmus pasimatymus, o galiausiai viskas sukrito taip, kad čia ir dirbu“, – pasakojimą pradėjo K. Petrauskė.
LRT.lt ji pasakojo nė neįsivaizduojanti, kad gyvenime galėtų būti kuo nors kitu, ne istorike. Jos socialinių tinklų paskyrose – nuo Lietuvos krepšinio iki viduramžių ar dar senesnės istorijos. Kartais, atskleidė ji, vienam instagramo įrašui pakanka įjungti kamerą ir nufilmuoti pasakojimą, o kartais prireikia perskaityti vieną ar dvi disertacijas.
K. Petrauskės pagrindinis tyrimų objektas – 16–17 amžiaus karyba ir politinė kultūra LDK, tačiau, sako, dirbant muziejuje tenka prisiliesti prie įvairiausių laikų istorijos.
Pašnekovė pastebi, kad lietuviai istorija domisi, tačiau neretai pasiduoda mitams, o jų Lietuvos istorijoje – daugybė: „Mes labai mylime Darių ir Girėną, bet būtent tokius, kokie buvo suformuoti 1983 metais sovietinio pasakojimo. Labai mylime Vytautą, bet nekenčiame Jogailos vien dėl tarpukarinio pasakojimo naratyvo, visiškai neįsigilindami į detales. Populiarioji istorija šiandieną vis dar daug labiau atliepia ne mūsų tradicinę istoriografiją, o Rusijos imperijos lenkiškų pradų naikinimo politiką.“
– Kaip atrodė Jūsų vaikystė gyvenant Kauno centre?
– Vaikystėje nuvertinau aplinką, kurioje augau, tai atrodė įprasta, lyg kitaip ir negalėtų būti. Gyvenau tarpukariniame art deco name, kuris buvo projektuotas vienaip, sovietmečiu, aišku, paverstas komunaliniais butais. Gyvenau tokio gražaus miesto centre, netgi su kiemu ir daržu, turėjau kaimo privilegijų didmiesčio širdyje. Daugelis mano kaimynų buvo tarpukario inteligentijos atstovai ar jų vaikai. Tai man davė labai daug, augau su pasakojimas apie Sofiją Čiurlionienę, Antaną Smetoną, Jadvygą Tubelienę.
Karo muziejaus sodelis buvo vieta, kurioje mes sutikdavome Naujuosius Metus. Visi tą darydavo prie eglučių ar ten, kur šaudydavo fejerverkus. O tarpukariu būtent čia buvo Naujųjų Metų šventės susitikimo vieta. Mano tėvai, nors ir kauniečiai, nėra tarpukario Kauno tradicijos tęsėjai, bet pasąmoningai per kaimynus, aplinką perėmė tradiciją.
– Norėjau klausti, kaip susidomėjote istorija, bet gyvenant tokioje aplinkoje kitaip turbūt nė nebuvo įmanoma?
– Gal ir buvo, bet man, kaip ir daugeliui „milenialsų“, viena didžiausių pramogų buvo skaityti knygas apie kosmosą, dinozaurus ar iliustruotas enciklopedijas. Priklausau kartai, kai tokios knygos pasirodė, tai buvo naujiena. Taip pat žiūrėdavau dokumentinius filmus, sekmadieniais rodydavo apie Egiptą, Romą ar kokius nors ateivius. Visą laiką atrodydavo labai įdomu, kad [televizoriaus ekrane] yra kažkokia kalbanti galva, kuri viską supranta ir gali paaiškinti. Atrodė, kad tas žmogus žino viską pasaulyje, norėčiau ir aš taip mokėti.
Prisimenu, kad tuo pat metu prasidėjo „Būtovės slėpiniai“, kuriuos labai mėgo žiūrėti tėvai. Aš taip pat žiūrėdavau, nors visiškai nieko nesuprasdavau, bet atrodė taip kieta, kaip tie du vyrai kalbasi. Mane mama gana anksti išmokė skaityti, mėgau istorinius romanus, skaitydama nuolatos keldavau klausimus: ar tikrai galėjo būti toks D`Artanjanas, ar tikrai miledi iš „Trijų muškietininkų“ galėjo turėti tatuiruotę? Pradėjau ieškoti atsakymų.
Baigusi skaityti tėvų biblioteką, į rankas paėmiau Vinco Pietario romaną „Algimantas“. Knygos gale buvo keliolikos puslapių straipsnis, kurį parašė tada dar jaunas studentas Alvydas Nikžentaitis, dabar jis yra Lietuvos istorijos instituto direktorius. Tai buvo mokslinis straipsnis apie tai, ar galėjo būti toks Algimantas. Suvedžiau galus, kad yra žmonės, kurie atsako į klausimus, ar tikrai galėjo būti taip, kaip aš įsivaizduoju. Šis straipsnis turbūt pasąmoningai pastūmėjo siekti istorijos arba archeologijos. Kad nereikėtų emigruoti į Vilnių, pasirinkau istorijos studijas Kaune.
– Kaip atrodo muziejininko darbas? Daug kam tai skamba nuobodžiai, lyg muziejininkai daugiau nieko neveiktų, tik sėdėtų ant kėdutės.
– Kai pasakau, kad dirbu muziejuje, paklausia: „Tai tu po tais paveikslais sėdi?“ Antras klausimas: „Ar į ekskursiją galiu ateiti?“ Ir po paveikslais sėdžiu, ir ekskursijas vedu, bet darbas muziejuje yra labai įdomus. Čia visą laiką vyksta kažkas naujo, muziejus nuolat dirba stengdamasis labai įdomią mokslininkų produkciją pristatyti visiems lankytojams. Karo muziejus tai daro labai gerai, imamės naujų temų, gilinamės į jas, ieškome įdomiausių artefaktų. Kartais jautiesi kaip Indiana Džounsas ar vos ne „Kapų plėšikė“.
Darbas suteikia galimybę, nors ir per pirštinę, prisiliesti prie Lietuvos istorijos. Pavyzdžiui, visai neseniai turėjau progą pačiupinėti ir panešti būgną, kurį Mykolas Pacas kaip trofėjų paėmė iš Chotino mūšio. Arba 5 minutes laikyti kardo geležtę, kurią Bizantijos patriarchas dovanojo Jonui Sobieskiui už tai, kad jis išgelbėjo Europą prie Vienos. Tai įspūdinga duotybė, bet man labai svarbu, kad ne tik pati galiu paliesti, bet ir savo mylimiems kauniečiams ir svečiams parodyti.
– Koks jausmas apima rankose laikant tokius svarbius artefaktus?
– Kai tik pradėjau dirbti, atsimenu, būdavo – oho, čia antspaudas, kurį uždėjo Žygimantas Augustas! Galėčiau, palaižyčiau, atrodo. O dabar jau daugiau įpročio, bet vis tiek labai privilegijuotas jausmas, ypač jeigu dirbu su Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, partizaninio karo temomis. Dirbti su tokių žmonių atminimu – svarbiau už gražiausius kardus.
30 tuoj tapo 300, tada 3000, o po to jau pirma, antra „Žalgirio“ arena susirinko.
K. Petrauskė
– O turite mėgstamiausią artefaktą?
– Vienas iš jų – Tilžės aktas, nors tai labai neišvaizdi popieriaus skiautelė, ant kurios Mažosios Lietuvos lietuviai surašė aktą, kad save mato kaip Lietuvos dalį. Šiuo aktu remtasi 1923 metais. Man tai atrodo labai svarbus dokumentas, nes kai kalbama apie Klaipėdos sukilimą, dažnai pradedama filosofuoti apie sukilimo legitimumą, buvo hipotezių, kad gal akto niekados nė nebuvo, o jis tik buvo suklastotas tarpukariu. Muziejuje prieš kelerius metus suradus originalą, galima visai kitaip nupaišyti mūsų istoriją.
– Vien instagrame turite apie 30 tūkstančių sekėjų, kaip atradote socialinius tinklus?
– Pirmiausia atradau tiktoką, viskas prasidėjo per koronaviruso pandemiją. Karantino metu viskas užsidarė, o mums, muziejininkams, labai svarbu pasiekti savo auditoriją, kad darbas nenueitų perniek. Pradėjome ieškoti kelių, kaip galėtume savo lankytojus pasiekti. Beskaitydama vieną žurnalą radau aprašymą, kaip Europos muziejai atranda tiktokus, paskyras išnaudoja edukacijai. Tiesą sakant, nesu labai geras socialinių tinklų žinovas, kaip ir daugelis turėjau feisbuko anketą dėl mesendžerio, o visokius snapčatus ignoravau. Dėl įdomumo įsirašiau tiktoką, daugelis atminties institucijų tuo metu į tai žiūrėjo skeptiškai. Algoritmai pradėjo rodyti daugybės užsienio muziejų turinį, lietuviško atitikmens nebuvo. Pabandžiau padaryti vieną, antrą, trečią [įrašą] ir pasiteisino. Iš pradžių maniau, kad tai bus skirta mano 30 bičiulių ratui pasijuokti, bet 30 tuoj tapo 300, tada 3000, o po to jau pirma, antra „Žalgirio“ arena susirinko.
Visiškai nesiekiu žadinti algoritmų ar kažkaip specialiai bandyti pasiekti kuo daugiau, plačiau ar brangiau, darau tai savo malonumui be jokių įsipareigojimų.
Istorija pasakoja ne apie datas, o apie kaitą, netgi labiau apie dabartį ir ateitį, o ne praeitį.
K. Petrauskė
– Ar sulaukiate žinučių iš sekėjų? O ar būna atvejų, kai būtent dėl jūsų turinio žmogus susidomi istorija?
– Taip, ir tai yra labai smagu, nors tokiais atvejais susigėstu. Ypač instagrame gaunu labai daug žinučių, diskutuojame, literatūra, šaltiniais pasidalijame. Nelabai daug, bet būna ir piktų komentarų, nes istorija toks dalykas – ypač lietuvis yra labai orientuotas į tautos istoriją, kiekvienas turi tvirtą nuomonę, nors dažnai suvokimas būna it milžinas molinėmis kojomis, ypač kai kalbama apie pokario istoriją. Tai socialiai jautri tema.
– Dažnai sakoma, kad istorija neįdomi – vien tik datos. Kaip sudominti istorija?
– Jeigu aš būčiau istorijos programos kūrėja, viena ir vienintelė, palikčiau tik tris datas: Mindaugo karūnavimas, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Na dar A++ lygiui Rusijos kariuomenės išvedimą pridėčiau ir Žalgirio mūšį. Istorija pasakoja ne apie datas, o apie kaitą, netgi labiau apie dabartį ir ateitį, o ne praeitį. Visada stengiuosi parodyti, kaip praeitis lėmė mūsų dabartį, kaip praeitis gali padėti nušviesti kelią į ateitį, mus įžeminti, sukurti saugumo jausmą. Praeitis, bent jau man, svarbiausia yra moraliniam kompasui pasitikrinti.
Man atrodo, kad istorikai dažnai kompleksuoja, kartais galima išgirsti sakant „tai koks čia mokslas?“, bet toks požiūris reikalauja perdėto, nereikalingo moksliškumo, sudėtingos metakalbos ir terminijos. Per didelio mokslinio aparato įvedimas ten, kur jo nereikia, sunkina istorijos suvokimą. Aišku, moksliniame darbe turi būti pristatytas visas mokslinis aparatas, bet žmonėms reikia pasakyti: praleiskite įvadą ir skaitykite toliau.
– Kodėl susidomėjote būtent vėlyvosios LDK istorija?
– Visų pirma, iškart atmečiau Antrąjį pasaulinį karą ir pokarį, man tai atrodė per jautri tema. Šiuos laikotarpius tirti labai sunku, reikia stipraus psichologinio pasiruošimo. Dabar netgi rekomenduojama šias temas tiriantiems muziejams turėti atskirą psichologo etatą. Jaučiausi per silpna dirbti su tokiomis temomis. Labai daug žmonių rinkosi tarpukario istoriją pirmiausia dėl to, kad šaltiniai lietuviški. Man norėjosi būti kitokiai negu visi, todėl pasirinkau LDK istoriją.
Taip pat dėl to, kad mano viena mėgstamiausių knygų – „Trys muškietininkai“, visada buvo labai įdomu, kaip atrodė gyvenimas 16–17 a. Viešajame istoriniame supratime laikotarpio po Liublino unijos praktiškai nėra, Liublino unija, Kosciuškos sukilimas ir tarp jų – bajorai gėrė. Buvo įdomu pačiai pasižiūrėti, o kas gi ten buvo. Pradėjusi gilintis pamačiau, kad yra galinga istoriografija, ypač lenkiška. Pradėjau mokytis lenkų, lotynų ir kitas kalbas, kad galėčiau šią temą studijuoti. Supratau, kad lenkiška istoriografija yra pasąmoningai klaidinanti, pavyzdžiui, tirdami Abiejų Tautų Respubliką (ATR) lenkai nesivargina važiuoti į Lietuvą, ima savus šaltinius ir apibendrina, kad taip buvo visoje ATR, nors tai netiesa, turėjome kitoniškumų.
– Ar turite mėgstamiausią istorinę asmenybę?
– Vincentas Aleksandras Korvinas Gosievskis, tai labai kontroversiška, spalvinga asmenybė, lauko etmonas. Aleksandras ir Maskvos nelaisvėje yra buvęs, vėliau su švedais susipyko, susitaikė, buvo opozicija Radviloms. Tai įdomusis tvano laikotarpis, dar jo ginčas su Jonu Sobieskiu. Tai asmenybė, kuri šiaip jau nėra teigiama, poliarizavo visą tuometinę ATR. Vėliau, po sušaudymo, jis tapo savotiška ikona ir šventuoju bajorijai, žuvusiu už Respublikos vertybes. Jam statyti kryžiai, buvo gero tono ženklas važiuojant pro kryžių, pastatytą vietoje, kurioje jis buvo sušaudytas, sustoti ir atiduoti jam pagarbą. Ne tai, kad jis savo vertybėmis man yra artimas, bet pati figūra yra labai įdomi.
Kita mėgstama asmenybė, taip pat vertinama visaip, – Stanislovas Augustas Poniatovskis. Čia kaip kalbant apie šiuolaikinį meną – jis nebūtinai turi būti gražus, tačiau turi kelti kažkokių jausmų. Jo biografija labai įdomi. O kalbant apie moteris – Ona Kiškienė, Barboros Radvilaitės pusseserė, apie kurią beveik nekalbame, nors Lietuvos istorijoje ji šiaip jau buvo svarbesnė.
– Jeigu rašytumėte istorinį romaną, apie ką jis būtų?
– Rašau. Mano romanas – apie paprasto Visockių kaimo popo žmoną Rainą Visockienę Gromkienę, kuri buvo sudeginta. Mūsų raganų teismai dažniausiai vykdavo kuopos arba miesto teismuose, paprastai aptinkama viena kita žinutė apie įvykusį teismą. O šiuo atveju, kadangi ji buvo bajorė, nueita iki aukščiausiojo teismo ir šaltinių bazė gana plati. Surinkusi tiek šaltinių, kiek įmanoma, ir pridėdama daug istoriškai pažabotos fantazijos, rašau apie paprastas Lietuvos moteris, kaip jos gyveno ir bandė išgyventi raganų gaudymo šimtmetį.
Moterys istorijoje yra sunkiai matomos, tai buvo antraplaniai to meto visuomenės veikėjai ir tiesiog nepapuldavo į rašytinius šaltinius. <...> Bet moterys atrandamos, mūsų istorijoje prieš 15–20 metų buvo Morta, Vytautienė, Barbora ir pikta Bona kažkur kamputyje sėdinti. Dabar moterys atrandamos, vis daugiau dėmesio skiriama ir visiems socialiniams paribių sluoksniams. Reikia suprasti, kad kai buvo rašomos tautinės istorijos, Lietuva buvo Rusijos imperijos okupacijoje, negalėjome parašyti tokios istorijos. Tada turėjome 20 metų tarpukario ir vėl sovietinė okupacija. Savaime suprantama, kad pirmiausia buvo lopomos politinės istorijos spragos.
– Kada lietuviai buvo laimingiausi, o gal anksčiau net nekeldavo tokio klausimo, nes reikėjo kažkaip pragyventi?
– Dabar esame laimingiausi, turtingiausi, gyvename ilgiausiai negu bet kada Lietuvos istorijoje. Turbūt galime kalbėti apie taikos metus 17 amžiuje, kai LDK irgi visai puikiai gyveno – Vilniaus barokas, didikų klestėjimo laikotarpis. Bet šiaip niekados negyvenome taip gerai, kaip dabar. Dažnai sulaukiu klausimo, jeigu galėčiau grįžti, ar grįžčiau. Ne, ačiū, man labai gerai dabar, kai yra antibiotikai, Lietuva yra puiki, laisva, turi teisių daugiau negu bet kada.
Man labai svarbu kiekvieną dieną darbus daryti taip, kad jeigu nutiktų taip, kad reikėtų, tas šūvis būtų iššautas
K. Petrauskė
Praeitis visada romantizuojama, kitaip būti negali, juk ir savo jaunystę romantizuojame. Jeigu mes tapatinamės, tai tik su tomis poniomis su krinolinomis, o ne valstietėmis, dirbančiomis po 12 valandų. Negaliu sakyti, kad istorija išbalinama, tačiau visą laiką mums smagiau kalbėti apie tai, su kuo norime tapatintis. Norime muziejuje matyti temas, kai galime sakyti – kokie gražūs, šaunūs ir pergalingi buvome, o ne žiūrėti, ką padarėme blogo.
– Jūsų nuomone, kokia didžiausia Lietuvos istorinė klaida?
– Per daug rimtai nereikėtų priimti, bet Vytautą reikėtų pabarti už tai, kad Maskvą tokią stiprią padarė, referuoju į jo dukros Sofijos vestuves. O šiaip man, kaip lietuvei, nors net ne kaip lietuvei, o Lietuvos rusei, skaudžiausia ir gėdingiausia yra tai, kad Lietuvos kariuomenė nepasipriešino.
Ir dabar sako: „O, kaip gražiai atrodė tarpukario Lietuvos karininkai!“ Taip, labai gražiai atrodė, bet po to savo kokardas nusiėmė ir įsisegė žvaigždes. Tai va čia man yra ta klaida, todėl man labai svarbu kiekvieną dieną darbus daryti taip, kad jeigu nutiktų taip, kad reikėtų, tas šūvis būtų iššautas.
– Socialiniuose tinkluose pasakojote, kad esate kilusi iš sentikių šeimos. Kokia Jūsų istorija?
– Kaip ir daugumos sentikių – po Schizmos jie buvo priversti savo tikėjimo dogmas pakeisti naujomis, bet atsisakė ir dėl to buvo persekiojami. Didelė jų dalis kėlėsi į tuo metu laisviausią ir liberaliausią Europos kraštą – LDK. Lygiai taip pat buvo ir su mano protėviais, kurie atsikėlė į Suvalkus. Po Pirmojo pasaulinio karo ta teritorija tapo Lenkija, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ją užėmė Vokietija, o jie, kaip „pavojingi elementai“, ištremti į jau okupuotą Lietuvą. Tas identitetas labai įdomus, sentikių Lietuvoje buvo labai daug, dažnas savo protėvių eilėje turi tokią kilmę. [Dažniausiai] paklausus, kas tu toks esi, atsako „ne rusas“, o „sentikis“. Kadangi genetiškai žiūrint turiu daug visokių kraujų, ir to lietuviško mažai, galbūt tai yra mano, kaip istorikės, privalumas, nes galiu neutraliau pažvelgti iš šono, per daug nesitapatinu.
– Kaip istorija bus tiriama ateityje, ar mokslininkai tyrinės feisbuko pokalbių archyvus?
– Manau, kad tikrai taip. Pavyzdžiui, visi JAV prezidento „tvytai“ saugomi archyve. Muziejuje turime skaitmeninių objektų rinkinį, kaupiame skaitmeninį turinį, tai gali būti feisbuko įrašas ar nuotraukytė, ką įdomaus Lietuvos kariuomenė paskelbė. Mes tai saugome. Pagrindinis šaltinis, kurį renkame ateities istorikams, – interviu.
Šiuo metu atliekame labai įdomų tyrimą. Imame interviu iš žmonių, kurie vedė Lietuvą į NATO – nuo karininkų iki pirmųjų užsienyje tarnavusių karių. Atrodytų, pasirašė dokumentą ir mes jau NATO, bet kokios diskusijos vyko, kokie buvo keliai, strategijos, kaip keitėsi doktrinos. Oho, koks tai yra šaltinis, kurį gali ne tik įrašyti, bet ir nufilmuoti, užfiksuoti visas mimikas. Beprotiškai įdomu! Pernai vykdėme panašų projektą, rinkome interviu apie Rusijos kariuomenės išvedimą, tai apskritai pas mus yra primiršta. Mano akimis, Lietuvos okupacija, kai prasidėjo 1939 metais, baigėsi tik 1993-iaisiais, kai paskutinis okupantas kareivis paliko teritoriją. Atrodo, tai nesena istorija, bet daug kas užmiršta. Kai einame pas tuos žmones, o ėjome nuo Vytauto Landsbergio iki bobutės, kuri mojavo paskutiniam ešelonui, tas kontekstas visai kitaip pasakojimas. Pavyzdžiui, kaip popiežiaus vizitas susijęs su kariuomenės išvedimu? Jis ne šiaip atvyko trys dienos po to, kai išvažiavo paskutinis traukinys. Nuolatinis naratyvas buvo, kad rusai išsivežė viską ir nieko nepaliko „svolačiai“ [išgamos]. Bet buvo ne taip, patys Lietuvos politikai labai gudriai aiškiai pabrėžė – niekas čia jūsų nenori ir nelaukia, susirenkat viską iki paskutinio bato ir išvažiuojat. Tai visai kitas, daug stipresnis naratyvas. Jų matymas į priekį apsaugojo, kad netapome antra Baltarusija ar Padniestre, kad neturime tokio konflikto kaip Ukraina šiandieną.
– Kaip pradėti domėtis istorija ir nepatikėti pseudomokslininkais?
– Paminėjote pseudoistorines knygas, tai tikrai yra Charleso L. T. Pichelio „Žemaitija“, kuri reklamuota net televizijoje, joje kalbama apie slaptą žemaičių dinastiją, kuri tuoj atgims. Yra ir labai gerai vertinama Jūratė Statkutė de Rosales, kuri buvo puiki politikė, žurnalistė, bet ne istorikė. [Nepasimesti] tikrai labai sunku, bet pirmiausia reikėtų pasižiūrėti, ar knygoje pateikiamas visas mokslinis aparatas, šaltinių bazė. Vis kalbėjau, kaip neįdomu skaityti tą mokslinę literatūrą, bet tai prideda tikrumo. Galiausiai, pradėti domėtis nuo to, kas įdomu šiandieną, jeigu įdomu tortus kepti – pradėti Rimvydo Laužiko knygas skaityti apie LDK kulinariją. Domiesi medicina – yra puikių knygų apie Radvilų patologijas.
