Naujasis švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ignas Gaižiūnas sako, kad vienuoliktokai ir jų pedagogai netrukus gaus visus atsakymus ir dėl neseniai pasibaigusios tarpinių patikrinimų sesijos, ir dėl to, kas ir kaip vyks kitais mokslo metais. Atsakymus ministerija pateiks, kai darbą baigs konsultacinė grupė. Be to, specialios komisijos perpatikrino šiųmečių brandos egzaminų sesijos, prasidėsiančios birželio pradžioje, užduotis.
Su I. Gaižiūnu LRT.lt kalbėjosi apie tarpinių patikrinimų sesiją, apie kritikos sulaukusią komunikaciją, apie tai, kaip atrodys šiandieninių vienuoliktokų brandos egzaminai, ir, žinoma, apie netrukus vyksiančius šių metų abiturientų brandos egzaminus bei įtraukųjį ugdymą.
Taip pat apie tai, ar anksčiau mokytoju dirbęs viceministras ateityje vėl eitų į klasę mokyti vaikų.
Anksčiau ministro patarėjo pareigas ėjęs I. Gaižiūnas pačioje gegužės pradžioje paskirtas viceministru, kuruojančiu bendrąjį ugdymą. Šis postas atsilaisvino pasitraukus Ramūnui Skaudžiui.
– Kokias jums užduotis iškėlė ministrė? Kokių lūkesčių išsakė?
– Mes kalbėjomės, kad pagrindiniai uždaviniai yra susiję su aktualijomis, kurias mes matome viešojoje erdvėje, t. y. tarpinių patikrinimų trūkumų, pirmą kartą išaiškėjusių vykdant šią sesiją, pašalinimas. Taip pat kitų darbų, kurie numatyti Vyriausybės programoje, užtikrinimas, – įtraukusis ugdymas, Tūkstantmečio mokyklų programa, „EdTech“ ir kiti darbai, kad jie būtų baigti, kiek įmanoma, iki galo.
Ministrė tikisi, kad bus užtikrintas nepertraukiamas darbų vykdymas, kad bus tam tikras stabilumas, kad žmonės suprastų, jog, nepaisant to, kad nėra nuolatinio ministro, sprendimai bus priimami. Nėra taip, kad ministro nėra ir staiga ministerija nebeveikia, visi užsidaro, vaikai į mokyklas gali nebeiti. Taip nėra. Lūkestis ir buvo, kad bendruomenė matytų, kad ir stabilumas yra, problemos sprendžiamos.
– Kai pasitraukė ministras, viceministras, patarėja, tvirtai žinojote, kad liekate dirbti?
– Taip, jaučiau, kad yra darbų, kuriuos noriu pabaigti šioje kadencijoje, supratau savo asmeninį įsipareigojimą, kurį priėmiau dar tada, kai ministrė buvo Jurgita Šiugždinienė, tą įsipareigojimą patvirtinau, kai ministru tapo Gintautas Jakštas, įsipareigojimą tęsiu, nes jaučiu atsakomybę atlikti darbus, kurie pradėti, kuriuos teko pačiam vesti į priekį, noriu, kad švietimo bendruomenė suprastų: kryptis nesikeičia tik todėl, kad keičiasi ministras.
– Kokių užduočių išsikėlėte pats sau?
– Mano lūkesčiai dera su ministrės lūkesčiais. Gyvename juk ne vakuume, puikiai matau, kokios yra visuomenės nuotaikos ir kaip visuomenė vertina kad ir tą pačią įvykusią tarpinių sesiją. Turime ir apklausą. Ar ji korektiškai, ar nekorektiškai suformuluota, kitas klausimas, bet mes matome, kad yra tam tikras nepasitenkinimas ir nepasitikėjimas šituo darbu, nors mes lyg ir visi suprantame, kad tarpiniai patikrinimai yra reikalingas dalykas.
Taip pat skaitykite
Tikrai mačiau ir matau savo funkciją užtikrinti šių darbų tęstinumą ir kad būtų pašalintos išaiškėjusios spragos. Tos spragos labai emocingai prasiveržė, galbūt per daug emocingai, galbūt nereikėjo taip emocingai ir visuomenei reaguoti, ir galbūt sprendimai būtų buvę priimti.
Manau, kad švietimo sistemai šiandien yra labai svarbu stabilumas, kad nebūtų didelio blaškymosi, kad kryptingai eitume tuo keliu, kuriuo einame dabar.
– Švietimo lauke dabar justi daug įtampų. Sutiktumėte su tuo? Kokias jūs jaučiate?
– Sunku pasakyti. Kadangi pats švietimo lauke esu ne vienerius metus, matau, kad nuolat yra tam tikras įtampų cikliškumas – vienu metu sukyla, kitu metu nusileidžia.
Dabar įtampų gal kiek mažiau, jos labiausiai buvo sukilusios tarpinių patikrinimų įkarštyje. Dabar, pabaigus tarpinius, matome, kad paskutinius pavyko sėkmingai įgyvendinti. Mes turime priimti sprendimus, kad tų įtampų, kurių dabar gal ir mažiau, daugiau nebekiltų.
Bet mes esame žmonės. Gyvename visuomenėje ir natūralu, kad periodiškai kyla tokių situacijų, kurios mums kelia įtampą. Pokyčiai dažnai yra sudėtingi. Jie retai būna malonūs. Šitas pokytis toks ir buvo. Jis nebuvo pats lengviausias. Jis nebuvo pats maloniausias. Na, ir dar trūkumai išryškėjo. Bet aš manau, kad mes čia galime rasti sprendimų ir konstruktyviai judėti toliau į priekį.
– Labai dažnai ministerija ar Nacionalinė švietimo agentūra sulaukdavo priekaištų, kad nekalba su tais realiais žinovais – mokytojais, kita švietimo bendruomene. Tais, kurie realiai eina į klasę. Kiek jūs ketinate atsiklausti tų žmonių?
– Pedagoginių darbuotojų šiandien Lietuvoje turime per 30 tūkstančių. Tai lūkestis, kad su kiekvienu pašnekėtume, yra nerealistiškas, bet faktas, kad reikia kalbėtis su bendruomene. Mes tą pradėjome daryti, net kol dar aš nebuvau paskirtas viceministru. Kai ministrė Monika (socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, – red. past.) pradėjo laikinai eiti pareigas, patys pirmi darbai buvo susitikti su vadovais, susitikti su mokinių atstovais, su dalykininkų asociacijų atstovais.
Bendravome dėl tų iššūkių, kurių buvo tarpinių patikrinimų metu. Mes tikimės suderinti sprendimus kaip įmanoma labiau su visomis suinteresuotomis šalimis, natūralu, kad tokį norą turime ir toks noras yra sveikas.
Kita vertus, pats puikiai suprantu, kad tikriausiai visko ir kiekvienos detalės suderinti negalėsime. Na, svarbu, kad mes turėtume principinius sprendimus, tuos, su kuriais sutinkame visi, o paskui tikrai gali būti detalių, kurių nepavyks suderinti: galbūt dėl resursų trūkumo, galbūt dėl to, kad mokiniai mato vienaip, vadovai mato kitaip, ir tada ministerija turi priimti sprendimą, kaip galiausiai bus.
Mūsų inicijuotos diskusijos su įvairiais socialiniais partneriais, tarp jų ir mokslininkų, ir savivaldybių atstovais, rodo, kad mes iš tikrųjų tuo keliu norime eiti. Tiktai reikia visiems lūkesčius valdyti.
Dar kai pats mokiausi mokykloje, o tai buvo prieš gerus penkiolika metų, jau buvo kalbų, kad reikia skaidyti žinių patikrinamą. Pagaliau priėjome prie šitos idėjos.
– O kodėl taip nutiko, kad, kaip paaiškėjo, ne visi žinojo apie tarpinius patikrinimus, teko netgi vienuoliktokams pratęsti jų pasirinkimo terminą?
– Visuomet galime sakyti, kad komunikacija galėjo būti geresnė, kad ji buvo nepakankama. Nedrįsčiau vienareikšmiškai sakyti, kad jos buvo per mažai.
Galbūt ne visos grandys suveikė, taip irgi gali būti.
– Ką turite galvoje?
– Galbūt sprendimai buvo iškomunikuoti iki mokyklų vadovų, galbūt vadovai neiškomunikavo toliau. Bet nesu linkęs kaltinti nė vienos grandies. Man atrodo, visose grandyse buvo tam tikrų nesusišnekėjimų. Galbūt ministerija ne iki galo iškomunikavo, kad reikia kalbėti ir apie tarpinių patikrinimų tikslą, ir apie paskirtį. Galbūt vadovai atitinkamai mokytojams ir mokiniams to neiškomunikavo.
Na, ir tie dalykai, nors ir maži buvo, susideda, ir tada atrodo, kad kažkas kažko nežino.
Man atrodo, dabar tiesiog ieškoma atpirkimo ožio ir tas atpirkimo ožys yra komunikacija. Ją pagerinti visada galima. Bet aš manau, kad tie trūkumai, kurie išryškėjo, galbūt ir nulėmė audringą reakciją, kurią tuo metu buvo sudėtinga suvaldyti, ir ji privedė prie to, kad nuėjo tokia banga, jog viskas nepavyko, viskas nepasisekė. Tikrai taip nėra, turime nepavykusius tik apytiksliai keturis tarpinius patikrinimus – fizikos, matematikos A ir B lygius, IT. Visi likę per 20 tarpinių patikrinimų įvyko daugiau ar mažiau sklandžiai.
– Tuo metu dar ministro pareigas einantis Gintautas Jakštas per konferenciją žiniasklaidai, kai pranešė ir apie savo pasitraukimą, sakė, kad šių metų tarpiniai patikrinimai skelbiami bandomaisiais. Kaip vadinti šiųmečius tarpinius patikrinimus esate linkęs jūs?
– Aš linkęs vadinti šiemetinius tarpinius įvykusiais. Mano žinutė yra tokia: šių metų tarpiniai yra įvykę ir mokiniai galės pasirinkti – šiemetinių tarpinių rezultatą įskaityti ar laikyti visos apimties valstybinį brandos egzaminą mokslo metų pabaigoje. Detalės, kaip tai turėtų būti realizuojama, yra labai svarbios, ir būtent dabar su bendruomene diskutuojame.
Šiuos atsakymus planuojame turėti iki gegužės pabaigos, kad birželį galėtume atlikti atitinkamus dokumentų pakeitimus ir labai aiškiai iškomunikuoti, kad vasaros atostogų išeitume viską žinodami, o rudenį mokiniai galėtų priimti sprendimą, ar nori, kad jiems būtų įskaitytas tarpinio rezultatas, ar nori laikyti visos apimties egzaminą.
Šią sesiją galima laikyti ir bandomąja, bet jos rezultatus mes galėsime įskaityti. Nėra taip, kad jie yra nereikšmingi, nevertingi, kad jie dabar išmetami į šiukšlių dėžę. Bandomoji šiuo atveju reiškia, kad galėsime pasirinkti – ar rezultatai mums tinka, ar ne.
– Bet tai paaiškėjo tik sesijai įsibėgėjus.
– Taip. Pirmas sprendimas, kurį tikrai labai aiškiai komunikavo ir ministras, ir mūsų komanda, buvo toks, kad tarpinius bus galima perlaikyti kitais metais. Antras šūvis visą laiką egzistavo. O dabar, matant visas tas įtampas ir išryškėjusius trūkumus, bendruomenių siūlymus, buvo priimtas sprendimas, kad gal net ir perlaikymo, kai yra įvykusi tokia situacija, nebeužtenka. Todėl tuometinio ministro buvo priimtas sprendimas, kad arba pakartotinai laikome tarpinį, arba laikome visos apimties egzaminą. Dabar mano vienas ir uždavinių ir yra sugalvoti, kaip mes visa tai sudėliosime, kad tikrai būtų aišku, nes tai sudėtingi procesai.
– Pakalbėkime, kaip bus tiems vienuoliktokams, kurie nutars, kad nori į atestatą įsirašyti gautą tarpinio patikrinimo rezultatą. Ką tai reikš? Kaip tai atrodys? Brandos egzaminas dvyliktos klasės pabaigoje bus trumpesnis? Tiek užduotis, tiek laikas, skirtas egzaminui laikyti?
– Tai ir yra klausimas, kurį mes dabar sprendžiame. Tai yra klausimas, kurį turės išspręsti konsultacinė grupė, kurią mes buriame.
– Kas į šią konsultacinę grupę įeina?
– Esame į ją pakvietę gimnazijų vadovų, mokinių, lituanistų, matematikų, kitų dalykininkų bendruomenės atstovų. Matome galimybę kaip stebėtojus įtraukti ir tėvų atstovus. Šioje grupėje turėtų būti 10–15 žmonių.
Aš būsiu darbo grupės vadovas.
– Ar šiandieniniai vienuoliktokai turės kitais mokslo metais laikyti antrąjį tarpinį matematikos ir lietuvių kalbos patikrinimą, kaip kad buvo anksčiau suplanuota? Ar nebereikės?
– Tai yra mintis, kurią yra išsakęs pareigas ėjęs švietimo, mokslo, sporto ministras Gintautas Jakštas. Ir tikrai mes šitą mintį esam įsidėmėję ir laikomės pozicijos, kad galbūt reikėtų atsisakyti antrųjų tarpinių patikrinimų. Bet mes neiname buldozeriu ir šitą mintį tikriname su dalykininkų asociacijomis, su mokiniais ir vadovais.
Ką mes girdime? Mes girdime, kad lituanistai yra linkę atsisakyti antro tarpinio patikrinimo. Ir girdime abejonių iš matematikų – jie tarsi linkę, kad jis vyktų. Tačiau tai yra klausimas, kurį spręs mūsų konsultacinė grupė. Ministerija nesilaiko kategoriškos pozicijos, kad būtina atsisakyti antrųjų tarpinių patikrinimų, nesame kategoriški ir dėl to, kad jie turėtų likti.
Turime gegužės pabaigoje–birželio pradžioje ateiti su atsakymais.
– Bet jau tvirtai galite pasakyti, kad šiandieniniams dešimtokams, kai jie bus vienuoliktokai, tarpiniai patikrinimai bus?
– Tarpiniai patikrinimai jiems bus. Ar jie bus tokiu pat formatu, kaip šių metų vienuoliktokams, atsakyti negaliu. Matome, kad buvo labai daug trikdžių, buvo labai smarkiai sutrikdytas ugdymo procesas taikant tokį modelį. Tikriausiai šitoks tarpinių patikrinimų išdėstymas kis – ar tai bus platesnis išdėstymas, ar sesija birželį, turės atsakyti konsultacinė grupė.
– Visų tų dalykų, kuriuos laikė šiemetiniai vienuoliktokai?
– Šiemet turėjome tarpinius kaip privalomus – tie, kas mokosi tą dalyką, eina laikyti tarpinio. Toks sprendimas turėjo logikos ir vis dar jos turi. Bet mes esame linkę tą sprendimą pakeisti ir leisti mokiniams pasirinkti, ar jie nori laikyti tarpinį, ar ne.
– Netrukus bus šiemetinių dvyliktokų brandos egzaminų sesija. Ką padarėte, kad ji būtų sklandi?
– Tai, ką mes tikrai padarėme, – mes užtikrinome papildomą visų brandos egzaminų užduočių recenzavimą, kad tikrai būtų užtikrinta užduočių kokybė. Ir šis recenzavimas jau įvykęs. Taip pat mes formuojame papildomas komisijas tiems trims dalykams, kurie buvo nesėkmingi per tarpinius patikrinimus, – t. y. matematika, fizika ir informacinės technologijos. Bus atlikta ketvirta peržiūra, tai bus ketvirtas kokybės patikrinimas dar prieš egzaminą. Investuojame papildomas lėšas į užduočių kokybės patikrinimą.
– O tame užduočių kokybės patikrinimo etape, kuris jau įvyko, teko keisti jau parengtas užduotis, kurias turėjo gauti šiemetiniai abiturientai?
– Nenorėčiau lįsti į detales vien dėl to, kad egzaminai dar tiktai įvyks, kad netyčia neatskleisčiau ko nors, ko nereikėtų atskleisti. Bet faktas, kad kiekvienas recenzavimas suteikė savų aspektų ir suteikė papildomų argumentų ir papildomų minčių užduočių rengėjams peržiūrėti atitinkamas užduočių formuluotes ir išdėstymus.
– Kokia, jūsų akimis, pastarųjų įvykių akivaizdoje yra Nacionalinės švietimo agentūros atsakomybė?
– Na, atsakomybė yra kritinė, pagrindinė atsakomybė. Natūralu, kad nei ministras, nei viceministras užduočių nerengė ir užduočių nesprendžia prieš jas parodant mokiniams. Iš tikrųjų tai yra pagrindinis Nacionalinės švietimo agentūros vaidmuo.
Užduočių rengimo procesas yra nusistovėjęs. Taip, kiekvienais metais kyla tam tikrų niuansų. Galbūt viena kita užduotis atrodo probleminė. Galbūt kritiškesniems bendruomenės nariams atrodo, kad iš esmės užduotys dažnai būna blogai parengtos.
Bet apskritai užduotys būna gana normalios ir tikrai būna nedaug kritinių aspektų. Ir tai nėra kažkokia blogybė, nes tai yra tiesiog natūralus žmogiškas gyvenimas, klaidų pasitaiko ir visko išgaudyti šimtu procentų negalime.
Agentūros kritinis vaidmuo yra užtikrinti užduočių rengimo kokybę, kad jos tikrai būtų recenzuotos ir kad tikrai būtų į recenzentų pastabas atsižvelgta.
– Nerkime į tuos vandenis, kuriuose jau seniai plaukiojate, kas buvo jūsų atsakomybė dar dirbant patarėju. Tai – nuo rugsėjo visuotinai startuosiantis įtraukusis ugdymas, kuris taip pat sulaukė įvairių visuomenės reakcijų. Jūsų akimis, jam deramai pasirengta?
– Na, norisi pašaržuoti ir, kita vertus, teisingai pasakyti: nepasirengta ir nebus pasirengta. Ir neįmanoma pasirengti, nes šiuo atveju iš esmės neegzistuoja būsena, kurią galima vadinti pasirengimu. Ir tai konstatuoja visos pasaulio valstybės, tai pradėjusios prieš 50 metų, prieš 10 ir 20 metų. Man atrodo, mums būdingas labai ydingas mąstymas, kad gali būti būsena, kurią mes laikome pasirengimu. Aš negaliu būti pasirengęs, kad man rytoj lūš koja. Aš galiu būti pasirengęs prisitaikyti, kad man tokia situacija gali atsitikti.
Situacijų yra labai įvairių, ir mokinių bus labai įvairių. Matyt, pagrindinis dalykas, kuriam galima būti pasirengus, yra vertybiškai būti nusiteikusiam, kad kai ateis vaikas, reikės su tuo vaiku dirbti, galbūt reikės metodus pakeisti, reikės pagalbos iš šono. Galbūt mokykla turės kokią nors specialią priemonę nupirkti. Galbūt reikės eiti į mokymus.
Prevenciškai, jeigu taip galima pasakyti, galima didinti švietimo pagalbos specialistų skaičių. Valstybė tikrai nuosekliai pastaruosius metus formavo papildomos pagalbos priemones mokykloms, kad mokyklos galėtų jomis pasinaudoti. Įsteigtas Įtraukties švietime centras, regioniniai centrai, Tūkstantmečio mokyklų programos vienas iš pagrindinių komponentų – įtraukusis ugdymas. Taip pat turime konsultantų dėl atnaujintų ugdymo turinio pritaikymo vaikams su specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Priemonių įvairovė yra didelė. Mes matome, kad priemonės paskęsta toje įvairovėje, kad reikia mums priminti mokytojams, mokyklų vadovams, kad jų yra ir kad jomis reikia pasinaudoti.
Daug kas įvardija, kad įtraukusis ugdymas yra reforma. Asmeniškai aš to nevadinu reforma, tai dar vienas žingsnis mūsų nuosekliame kelyje, kuris prasidėjo su nepriklausomybės atkūrimu.
– Švietimo bendruomenė labai garsiai kalba, kad, startuojant visuotiniam įtraukiajam ugdymui, stinga švietimo pagalbos specialistų.
– Svarbu pasakyti, kad Švietimo įstatymo pakeitimai buvo priimti 2020 metų pavasario sesijoje, dar praeitos kadencijos ir praeitos Vyriausybės. Ir, matyt, problema buvo ta, kad tuometinė Vyriausybė, pateikusi šituos siūlymus Seimui priimti, juos pateikė be plano, kaip tai bus įgyvendinta. Buvo tiktai apibendrinti skaičiavimai, kurie galbūt net nuo lubų truputėlį buvo nukabinti. Tad plano mes neturėjome.
Kai ši Vyriausybė pradėjo darbą, mes pradėjome skaičiuoti ir dėliotis, kaip mes tai galime įgyvendinti. Akivaizdu, kad 4-erių metų terminas yra šiek tiek per trumpas, bet jis tam tikra prasme mus ir mobilizavo, nes matome, kad švietimo pagalbos specialistų skaičius yra sparčiai augantis. Lyginant 2019 ir 2023 metus, yra 17 proc. švietimo pagalbos specialistų prieaugis.
Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad turime smarkiai išaugusį stojimą į specialiąją pedagogiką. 2019 m. įstojo 17, o 2023 m. – 196 jaunuoliai. Problema, kad šie žmonės į mokyklas ateis tik po ketverių metų.
Ar švietimo pagalbos specialistų turime pakankamai, nors jų skaičius auga? Atsakymas yra „ne“. Ar jų kada nors turėsime pakankamai? Atsakymas taip pat „ne“. Nes jų visada norėsime daugiau. Tad šio skaičiaus augimas neturi sustoti.
– Esate dirbęs mokytoju. Pasibaigus viceministro kadencijai grįžtumėte į mokyklą?
– Mano viceministro kadencija gali greitai pasibaigti, gali negreitai pasibaigti. Tad šiandien dar nesu linkęs svarstyti savo ateities karjeros planų, bet taip, save sieju su švietimu ir save matau švietimo srityje. Tai faktas. Kokia konkrečiai tai bus pozicija ir kur konkrečiai mane nuves gyvenimo kelias, sunku šiandien pasakyti.
