„Visus tuos vidinius niuansus, kodėl priimamas toks sprendimas, gali žinoti tik sprendimą priimantis. Pirmiausia man svarbu būti sąžiningam pačiam sau, svarbu nepriimti nė vieno sprendimo, kuriuo netikėčiau. Jaučiuosi nepriėmęs nė vieno tokio sprendimo“, – LRT.lt sakė atsistatydinęs švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.
Antradienį jis paskelbė norintis atsistatydinti iš pareigų ir įteikė pareiškimą premjerei Ingridai Šimonytei, trečiadienį prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė dekretą dėl švietimo, mokslo ir sporto ministro G. Jakšto atleidimo.
Taip baigėsi dar vieno švietimo, mokslo ir sporto ministro era, trukusi bemaž devynis mėnesius. Prieš maždaug tiek laiko jis pakeitė atsistatydinusią ministrę konservatorę Jurgitą Šiugždinienę.
G. Jakštas atsistatydinimo raštą I. Šimonytei jau buvo įteikęs ir kovo viduryje, tačiau tuomet sutarta dirbti toliau, kol bus užgesintas tarpinių patikrinimų gaisras.
Savo sprendimą G. Jakštas paskelbė per konferenciją žiniasklaidai. Premjerė sakė šią žinią išgirdusi irgi per ją.
– Išties jūsų sprendimas trauktis buvo spontaniškas? – LRT.lt paklausė G. Jakšto.
– Patį sprendimą priėmiau, kai ėjau pas premjerę pirmą kartą, bet jaučiau atsakomybę iki galo suprasdamas, kad dabar, kol vyksta tarpiniai patikrinimai, yra audringiausias periodas. Norėjau pasiūlyti, kaip padėtį taisyti.
Sprendimas viduje buvo subrendęs. Klausimas buvo tik toks: jei dirbame kaip komanda, jaučiu pasitikėjimą, jaučiu erdvę, kurioje galime vieni kitais pasitikėdami veikti, vadinasi, galime tuos sprendimus nuvesti iki pabaigos, kaip ir sakiau, buvau pasiruošęs juos įgyvendinti. Bet ta darbo kultūra man netapo priimtina. Tiksliau ji niekada ir nebuvo priimtina.
– Ką prieš eidamas į ministerijos Meilės Lukšienės salę, kurioje vyko konferencija žiniasklaidai, antradienį pasakėte sau?
– Be abejonės, galutinį sprendimą buvau priėmęs prieš ten eidamas. Pasakiau sau: toks yra sprendimas. Ir komandą informavau. Komanda, bendražygiai viską supranta, manau.
Taip pat skaitykite
– Atskleidėte ir kad paskutinis lašas buvo premjerės pamokymai, patarimai, pasiūlymai dėl matematikos tarpinio patikrinimo rezultatų indeksavimo? Kiek tokių ar kitokių pamokymų buvo, kaip dažnai jų sulaukdavote?
– Tikrai nedažnai. Su premjere diskusijos visuomet būdavo konstruktyvios. Stebiuosi, kaip žmogus gali taip įsigilinti į švietimo sritį, kai akivaizdu, koks yra premjerės portfelio plotis, kiek iššūkių yra. Su premjere tikrai viskas, man atrodo, labai gerai yra. Nežinočiau, ką ji galėtų daryti geriau. Tačiau premjerė yra viena. Jei mes tokių žmonių valstybės valdyme turėtume daugiau, būtų geriau. Bet ji yra viena. O aplinka... Mano supratimu, pagal tai, kokį aš turiu įsivaizdavimą, kokia turėtų būti darbo kultūra, manęs tai netenkina.
– Kai buvote skiriamas į ministrus, buvo sakoma, kad reikia vadovo, kuris laikytųsi jau pradėtos konservatorių linijos. O jūs antradienį sakėte, kad „neturime pakankamai laisvės spręsti ir įgyvendinti sprendimus, kuriais patys tikime“. Jautėtės minantis ne savo vagą, o nurodytą?
– Kokie darbai turėtų būti padaryti, man atrodo, ministras ir neturėtų prisigalvoti. Bet teisė spręsti, kaip tie darbai atliekami, turėtų būti ministro. Taip ir buvo. Premjerės pasitikėjimą ir palaikymą jaučiau. Tiesiog ta sugedusio telefono komunikacija per patarėjus, man atrodo, yra neefektyvus, neveikiantis modelis, kai atkeliauja išsikraipiusios žinutės, žinios. Tai labai apsunkina darbą. Jei yra laikotarpis, kai viskas yra paprasta, aišku, tarkime, koks nors planavimo etapas, tai ar viena diena anksčiau, ar viena diena vėliau suplanuosi, gal ir nėra didelio skirtumo. Bet kai yra karštas laikotarpis, komunikacija, tarpusavio supratimas, bendradarbiavimas yra be galo svarbūs. Tai, kaip bendraujame, kaip kalbame, – pamatiniai dalykai.
Yra žmonių, su kuriais esi pasiruošęs eiti tą kelią, o su kai kuriais – ne. Nedarau jokio spaudimo, jokios kritikos, kad reikėtų keisti tą kultūrą, žmones keisti. Ne. Tai yra pačių pasirinkimas, kokią turi komandą, bet jei matau, kad man su tuo ne pakeliui, priimu sprendimą.
– Tuomet, kai stojote prie ministerijos vairo, vyko mokytojų streikas, jau kilo nepasitenkinimas atnaujinamomis programomis, tarpiniais patikrinimais, jau laukė įtraukusis ugdymas. Kalnas reformų. Jautėtės įmestas į balą?
– Nesijaučiau. Situaciją, kas laukia, mano rodos, adekvačiai vertinau suprasdamas, kad tai vis tiek bus mano atsakomybė, nesvarbu, kada tie sprendimai priimti. Pirmas žingsnis buvo, aišku, įsivertinti, ką stabdyti, ką atšaukti. Kai startuoja mokslo metai, negali pasakyti, kad jūs dirbsite pagal seną programą, kai dalis bus pasirengę dirbti pagal naują, o dalis nepasiruošę. Jei neįmanoma atšaukti, man atrodo, ir tos diskusijos – atšaukime ar neatšaukime – yra neproduktyvios.
Žinojau, kad ir streikai laukia. Supratau, kas tai yra nelengvas kelias.
– Tarpinius patikrinimus paskelbti „pilotiniais“, bandomaisiais buvo jūsų sprendimas?
– Čia vėl galima suprasti, kiek daug lemia žodžiai. Ne tiek sprendimai, kiek žodžiai. Mano supratimu, paties pirmo sprendimo liepos 5-ąją priėmimas, paskelbimas, kad bus galimybė tarpinį patikrinimą, jei nepatinka rezultatas, laikyti antrą kartą, tam tikra prasme ir suponuoja, kad tai yra „pilotas“. Bet jei tame „pilote“ jums pasiseks, taškai bus įskaityti. Bet jei ne, galėsite perlaikyti 12-oje klasėje. Tą nuolat ir komunikavome. Bet žodžio „pilotas“, neįvardijome. (...)
– Ar teisingai suprantu, kad tai buvo komunikacijos bėda: nebuvo pasakyta „pilotas“, nors tai buvo „pilotas“?
– Ne visai. Atsirado tam tikrų pakeitimų, tai reikalauja kažkokio kito pavadinimo, kas čia per įvykis yra. Jeigu yra pirmas pakeitimas, kad bus galimybė perlaikyti, galime sakyti, kad čia yra kitoks modelis. „Pilotas“ ar ne „pilotas“? Kai dar pasakome, kad būtų netikslinga organizuoti antrus tarpinius, kurie yra matematikai ir lietuvių kalbai numatyti, tai pakeitimų kiekis jau toks, kad tam modeliui reikia naujo pavadinimo. Kai mašinoje tiek pakeista detalių, ar tai ta pati mašina, kuri buvo? Mano supratimu, po tiek pakeitimų tai yra ne tas pats, kas buvo.
Tai, kas įvyko, galima pavadinti „pilotu“, nes iš jo išmoktos pamokos ir modelis yra pateiktas jau kitoks. Man atrodo, po šio jau tokio įsivertinimo pats laikas pasakyti, kad tai yra „pilotas“.
– O apibendrindamas ką pasakytumėte – reikėjo šiemet vykdyti tarpinius patikrinimus ar juos derėjo pradėti kitais mokslo metais, jau visose klasėse įdiegus atnaujintas bendrojo ugdymo programas?
– Tarpiniai patikrinimai nėra esminė problema. Mano supratimu, vis dėlto esminė problema yra atnaujintas ugdymo turinys. Kiek jis atsinaujino, kaip jis atsinaujino. To sutarimo, kad taip, kaip atsinaujino, yra gerai, jaučiu, vis dar nėra. Vis dar bėgame, bandome suspėti. Bendraujame tiesiogiai su mokytojais, girdime prašymus parengti metodinę medžiagą. Man atrodo, išmintingiausia būtų taip neatnaujinti ugdymo turinio. Reikia jį atnaujinti etapais, ne vienu metu visą.
O viskas vyko vienu metu – naujos programos, nauja atsiskaitymų tvarka, viskas nauja. Kai kas puikiai susitvarko su visomis naujovėmis, problemų nekyla, gaunu tokių žinučių. O kai kas – ne.
Atnaujinant ugdymo turinį, man atrodo, reikėtų kiek kitokių pokyčių. Bet gal tai ateičiai.
Taip pat skaitykite
– Jau įkaitus atmosferai, jūs uoliai laikėtės linijos, kad tarpiniai patikrinimai turi vykti toliau. Pats sprendėte užduotis, būrėte komisijas, įvedėte matematikos patikrinimo indeksavimo tvarką. Jų paskelbimas bandomaisiais buvo kapituliacija?
– Ministerijoje yra ne tik ministras. Yra viceministrai, kurie kuruoja skirtingas sritis. Bendrąjį ugdymą, tarpinius ir visą atnaujintą turinį kuravo viceministras Ramūnas Skaudžius. Mano įsitraukimas, žinoma, buvo priimant sprendimus. Bet tų sprendimų mano laikotarpiu nebuvo daug, sprendimai buvo priimti iki manęs.
Kai yra krizė, kai kažkas vyksta ne taip, reikia labiau įsitraukti. Tą savaitgalį po penktadienio fizikos tarpinio patikrinimo, pamačius, kokios yra užduotys, reikėjo imtis didesnės iniciatyvos.
Užduočių prieš patikrinimus nemačiau, nežinau, kas jas rengė, neturiu sąrašų mokytojų, kurie jas rengė.
Kai yra blogai, atrodo, kad viskas yra blogai. Kai mašinai nuleidžia ratą ir ji nebevažiuoja, atrodo, kad visa mašina bloga, bet gal reikia kokią nors vieną vietą koreguoti?
Prisimenant valstybinius brandos egzaminus, visuomet nutikdavo, kad koks vienas uždavinys būdavo netinkamas. Bet net ir vieno užduoties klausimo problema diskredituoja visą egzaminą.
Taip, sprendžiau užduotis. Norėjau įvertinti jas, pasižiūrėti, kaip išnaudotos technologinės galimybės, norėjau suprasti problemos mastą ir aktyviau įsitraukti į problemų sprendimą.
Į komisijų darbą nesikišau. Labai džiaugiuosi ir iniciatyvomis mokinių, išnagrinėjusių užduotis ir atsiuntusių savo įžvalgų. Visa ši informacija būdavo perduodama komisijai. Į komisijų sprendimus, kaip spręsti problemas, kaip indeksuoti rezultatus, taip pat nesikišau. Jų sprendimai nebuvo politizuojami, aš pats komisijose nebuvau.
Paaiškėjo, kad situacija nėra paprasta. Pavyzdžiui, matematikos B lygio užduotyje 7 iš 20-ies uždavinių pripažįstami kaip sudėtingesni, nei turėtų būti. Tai nėra dažna, paprastai būna vienas du uždaviniai netinkami.
Mano galva, rasti gana teisingi sprendimai, kad nenukentėtų mokiniai.
– Jau svarstėte, kokią kainą sumokėjote sutikdamas tapti ministru?
– Ne, nesvarsčiau.
– Sakėte, kad planų neturite, bet tikiu, kad ne kartą dar eidamas pareigas galvojote apie tai, ką darytumėte, jeigu tektų išeiti iš ministerijos. Kas tai būtų?
– Dar nesinori apie tai galvoti. Manau, reikės šiek tiek laiko poilsiui. Dviejų savaičių ar ilgesnes atostogas pastarąjį kartą teko turėti 2021 metais. Manau, leisiu sau pailsėti, įsivertinsiu patirtis, įgytas kompetencijas, pamąstysiu, kur galėčiau geriausiai jas pritaikyti. Tada ir galvosiu apie ateitį.
Kartais atsiranda galimybių ir pasiūlymų, apie kuriuos būni iki tol nė nepagalvojęs.
– Kaip savo pomėgius esate nurodęs bėgimą, stalo žaidimus. Skirdavote tam laiko?
– Pomėgiai, kurių turėjau anksčiau, pastaraisiais metais buvo pristabdyti. Tikiuosi, pavyks prie jų sugrįžti. Sportuoti turbūt turėčiau nuo pasivaikščiojimų, nepradėčiau bėgti, nes per visą šį laikotarpį neradau savyje jėgų, energijos, laiko tam. Laisvą laiką skirdavau pabuvimui su žmona. Tai būdavo laikas po darbo, kai kartu pasigamindavome vakarienę ir maisto neštis kitą dieną į darbą.
– Bet tai būtų švietimo sritis?
– Nesu sau pasakęs, kad likčiau tik švietime. Man yra įdomi ir atrodo svarbi viešosios politikos sritis, kurioje yra socialinė apsauga. Žinoma, švietime mano įdirbis didžiausias, bet neatmetu galimybės pakeisti sritį. Neatmetu galimybės ir likti. Nėra taip, kad būčiau švietimu nusivylęs. Švietimu labai tikiu. Manau, kad tai yra ypač svarbi sritis, kurioje galima tiek daug padaryti.
Švietime pokyčius įvesti vis dar bandoma taip, lyg tai būtų kariuomenė. Taip pokyčiai neveiks. Niekada pats tokiais principais permainų neįvedinėjau. Stengiausi padėti pamatus, kad galėtų atsirasti tai, kas man svarbu. Tarkime, tai didesnė laisvė mokytojams pasirinkti ugdymo turinį.
Netrukus turėtų startuoti projektai mokytojams. Tikiuosi, kad niekas nepasikeis, jie galės gauti lėšų savo idėjoms įgyvendinti. Pagrindinis siekis – ne paraiškas tikrinti, kas yra įprasta, o žiūrėti į idėjas, į žmogų, kuris turi tų idėjų. Norisi, kad mokytojai galėtų paprastai aprašyti savo idėją be didelių patikrinimo mechanizmų. Juk didžiausias patikrinimas būtų tai, kad tos idėjos būtų viešos.
Dar vienas dalykas, ko nespėjau pabaigti, – turėtų atsirasti universitetinės mokyklos tikrąja to žodžio prasme. Edukologijos mokslas, susietas su universitetine mokykla, man atrodo, yra privalomas žingsnis, kad naujas idėjas galėtume išmėginti, kad galėtume stebėti mokinių kartas, jei jie, tarkime, mokėsi pagal gyvenimo įgūdžių programą. Kad nebebūtų diskusijų – tikiu ar netikiu, o būtų rezultatai, kurie rodytų, ko mums reikia imtis.
– Į politiką eitumėte? Sulaukėte tokių pasiūlymų? Kuri politinė jėga jums patraukli?
– Nesu sulaukęs jokių pasiūlymų. Galimybei sukti į politiką ar į kokią nors partiją nesakau nei taip, nei ne. Iš to, ką matau dabar, man, kaip rinkėjui, piliečiui, atrodo liūdnoka. Turime metus, kai vyksta treji rinkimai, bet nematome jokios idėjų, vertybių kovos. Matome kovą, kas šmaikščiau, kas dar kažkaip pasisakys. Nėra jokios lyderystės, kuri vestų. Labai tikiuosi, kad tai atsiras.
Didelių sentimentų kuriai nors partijai nejaučiu.
– Ką išsinešate iš šių pareigų, iš šio darbo?
– Ateinant į šį darbą, buvo labai gaila palikti savo senąją komandą, su kuria dirbau Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centre, tapusiame Vyriausybės strateginės analizės centru. Tai buvo nuostabūs žmonės. Atrodė, kad niekur nebesutiksiu tokio kolektyvo. Ir ministerijos komanda yra tai, ką labiausiai gaila palikti, bet ankstesnė patirtis įkvepia, kad ir kituose gyvenimo etapuose pavyks sutikti žmonių, su kuriais tiesiog gera kartu dirbti, prisiimti atsakomybes ir džiaugtis pasiekimais.
– Yra darbas, kurio nepadarėte ir dėl kurio sąžinė graužia?
– Dalykų, kurių nesuspėjau padaryti, žinoma, yra nemažai. Tiek Sporto įstatymas, tiek naujos kartos kūno kultūros pamokos, prie to dirbama, tikiuosi, kad komandai pavyks pabaigti. Aukštojo mokslo srityje labai svarbi kolegijų tinklo pertvarka. Tikiuosi, kad tai taip pat nesustos, visi sprendimai nukeliavę iki Vyriausybės, jau paskutiniai žingsniai.
Galvojant apie švietimą, yra daug dalykų, kuriuos norėtųsi padaryti. Bet jau pačioje darbo pradžioje turi susitaikyti, kad ir to negalėsi daryti, ir to. Turi per mažai laiko. Žiūri, kam bus politinis palaikymas. Daug iš to, ką norėtum padaryti, lieka šone.
Labai daug ką norėtųsi padaryti, bet iš to plataus sąrašo turi išsirinkti kelis dalykus. Mano atveju buvo svarbu ne ką nors naujo padaryti, o užbaigti tai, kas buvo pradėta. Tų pokyčių, mano supratimu, buvo per daug. Bet buvo maksimaliai užsibrėžta, nes tai buvo programa, už kurią balsavo rinkėjai, tai buvo įsipareigojimas, tad tai reikėjo padaryti.
– Kas galėtų tapti jūsų įpėdiniu?
– Galėčiau tik spėlioti, kaip kad kiti spėlioja. Nežinau, kokios naudos tas spėliojimas suteiktų. Bet man atrodo, kad gerai būtų, kad tas žmogus būtų iš Seimo, nes Seime, Švietimo ir mokslo komitete, įsigilinama į visas tas sritis, su kuriomis dirba ministerija. Svarbu suprasti ir kad iš šono būtų sunku pritraukti žmogų, nes darbo laikotarpis būtų labai trumpas. O Seimo laikotarpis toks pats. Manau, kad turėtų būti kas nors iš premjerei artimos aplinkos, tas, kuo ji pasitikėtų.
Šitame darbe, man atrodo, svarbiausia yra pasitikėjimas. O tie sprendimai dėl darbų, kuriuos reikia padaryti, dažnai yra priimti, tiesiog reikia už juos „atstovėti“, nenueiti populizmo keliu, kai spaudžiama atšaukti kuriuos nors sprendimus. Nors visi nuoširdžiai supranta, kad jie reikalingi, bet apeliuoja, kad ne laikas, tuomet yra lengva pasiduoti ir atšaukti. Manau, tai turėtų būti stiprus žmogus, kuris jų neatšaukinėtų.
O ko palinkėčiau? Turbūt stiprybės ir sėkmės.
– Kalbindama švietimo specialistus apie jūsų atsistatydinimą išgirdau ir liūdesio, ir nusivylimo, ir pykčio, kad pasitraukėte. Ką jiems pasakytumėte?
– Nesmagu nuvilti. Bet visus tuos vidinius niuansus, kodėl priimamas toks sprendimas, gali žinoti tik sprendimą priimantis. Pirmiausia man svarbu būti sąžiningam pačiam sau, svarbu nepriimti nė vieno sprendimo, kuriuo netikėčiau. Jaučiuosi nepriėmęs nė vieno tokio sprendimo.
Nesinori, kaip sakoma, užsiauginti storą skūrą ir gyventi su ta darbo kultūra, kokia yra aplinkui. Kartais pažiūriu į tuos politikus, į kuriuos prieš kokius septynerius metus žiūrėjau. Atrodė, kad jie labai didelės pagarbos verti žmonės, ir tai teikė vilčių, kad ta nauja kultūra ateis. Bet tas odos užsiauginimas... Kartais žiūri į tą žmogų ir atrodo, kad ir liko tik ta oda, už kurios jau nieko nebeslypi.
Nenoriu tapti storos odos gabalu, man svarbu ir darbo kultūra, ir vertybės, ir kaip priimame sprendimus, ir kaip tariamės tarpusavyje, ir kaip veikiame. Man tai yra svarbūs principai. Jei priimčiau sprendimus tokiu principu, koks man netinka, tai kuo aš save laikyčiau?
