captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Bumblauskas: mūsų istorikai kolaboruoja su istoriografijos ūsuotais bebrais

Profesorius Alfredas Bumblauskas sukritikavo istorikus, kurie laikosi aktualijų pašonėje ir tribūną kalbėjimui apie Lietuvos tautiškumo istoriją užleidžia „istoriografijos ūsuotiems bebrams“ – radikaliomis pozicijomis ir idėjomis pasižymintiems tautininkams. Apie tai istorikas pareiškė diskusijoje apie Lietuvos tautinių bendrijų santykius ir problemas.  
V. Radžiūno/LRT nuotr.
V. Radžiūno/LRT nuotr.

Šeštadienį Vilniaus lenkų kultūros namuose vyko konferencija „Tarpetninių įtampų prevencija ir valstybės formuojamos bei vykdomos tautybių politikos optimizavimas”. Ją organizavo Lietuvos socialdemokratų partija.

Diskusijose siekta atsakyti į klausimus, susijusius su Lietuvos tautinių mažumų politika.

Pranešimus skaitė profesoriai A. Bumblauskas, Alvydas Nikžentaitis, Antanas Smetona, Imantas Melianas, Giedrius Kiaulakis, Vitalijus Karakorskis, Aleksanderis Radczenko, Karolis Dambrauskas ir kiti.

Sukritikavo istorikus ir „ūsuotus bebrus“

Istorikas A. Bumblauskas savo pranešime „Ko tu rėki? Arba – ko negirdi ultrapatriotų ausys ir ką nutyli jų lūpos“ kalbėjo apie tai, jog radikalios tautininkų idėjos apie Lietuvos tautiškumą yra pagrįstos mitais, o ne istoriniais faktais.

„Lietuvoje atgimė, o tiksliau niekur ir nebuvo dingęs, naratyvas, kuriame nuosmukio ir nelaimių šaltinis yra kaimyninės tautos, – kalbėjo profesorius A. Bumblauskas. – Tačiau po 2004 metų revoliucijos – o prisijungimo prie transatlantinių organizacijų niekaip kitaip ir nepavadinsi – toks lietuvybės modelis yra bejėgis.“

Profesorius sakė, kad lietuviai turėtų iš esmės pakeisti požiūrį į Lietuvos valstybės tautiškumo istoriją, bet tie itin reikalingi pokyčiai istorijos vadovėliuose kol kas nevyksta – ir toliau dominuoja mitais bei legendomis paremti tautininkiški naratyvai.

„Tam tautiniam naratyvui reikalinga Baltų Atlantida, nes kitaip tu niekaip nepaaiškinsi, o tai ką gi sunaikino tie lenkų kunigai, – kalbėjo A. Bumblauskas, kritikuodamas istorines klišes. – Naisiuose pagoniški dievai iš natūros paišomi; kaimiečiams reikia tos pagonybės, nors tu ką.“

Istorikas pateikė pavyzdį, kaip toks požiūris ignoruoja istorinius faktus: valdovas Vytautas Didysis yra vienas iš tautininkų ideologijos simbolių, bet pats Vytautas niekada nebuvo tautininkas – jis kūrė imperiją, kurią sudarė skirtingos tautinės bendrijos.

Kalbėdamas apie tai, kaip galima spręsti šią problemą, profesorius A. Bumblauskas kritikavo istorikų bendruomenę, kuri turėtų aktyviau dalyvauti aktualiose diskusijose ir neturėtų užleisti tribūnos tautininkams.

„Visas istorikų pasaulis yra šalia aktualijų. Ūsuoti bebrai toliau gyvuoja, ima Mokslų akademijos pinigus ir platina mitus, – kalbėjo A. Bumblauskas. – Mūsų istorikai yra kolaborantai su ūsuotais bebrais, nes istorikai nieko nedaro, kad įsikištų į dominuojančių istorinių mitų istorizavimą.“

Baigdamas savo pranešimą profesorius juokavo: „Žodžiui, mielieji, ūsuoti bendrai mus valdo, linkiu sėkmės mūsų nelengvame darbe.“

Atkreipė dėmesį į psichologinius dalykus

Istorikas Alvydas Nikžentaitis sukritikavo Seimo narių Lauryno Kasčiūno ir Audronio Ažubalio siūlymus didinti lietuvių kalba dėstomų pamokų skaičių tautinių mažumų mokyklose. Jis teigė, kad priemonės buvo supainiotos su tikslais.

„Kalbant apie lietuvių kalbos mokėjimą tarp ne etninių lietuvių, niekas nesiginčijo, jog geresnis kalbos mokėjimas yra svarbus raktas į integraciją. Šis dažnokai diskusijoje pasikartojantis teiginys parodo, kad pagrindinis naujosios įstatymo pataisos tikslas tarsi yra palengvinti tautinių bendrijų narių integraciją Lietuvoje. Tačiau ar kalba yra vienintelis bendruomenes integruojantis faktorius, o svarbiausia – ar pakankamai veiksmingas?“ – retoriškai klausė profesorius.

Jis pabrėžė, kad kalbininkai jau senai pastebėjo, jog egzistuoja tokie reiškiniai kaip kalbų prestižas, pagarba kito kalbai.

„Forsuojama integracinė politika dažnai į tokius niuansus neatsižvelgia ir gauna priešingą nei laukiamas rezultatas“, – kalbėjo A.Nikžentaitis.

Istorikas sakė, kad aktyvinama tautinių bendrijų integracijos politika ne visada duoda teigiamų rezultatų – kartais gali duoti ir priešingų rezultatų.

„Tautinių mažumų politika privalo atsižvelgti į skirtingų žmonių psichologinius aspektus, kitos grupės jautrumus. Pagreitintas kitokios tautinės grupės integracinės politikos forsavimas gali sukelti nepageidaujamas psichologines traumas, kurios tautinių bendrijų atstovus gali įstumti į valstybės priešų gretas“, – sakė istorikas.

Jis pateikė pavyzdį iš lietuvių filosofo Vydūno gyvenimo Rytų Prūsijoje.

„Kaip žinia, Vydūnas gimė šeimoje, kurioje abu tėvai kalbėjo lietuviškai ir jis nuo vaikystės augo dvikalbis. Kartą jis su motina buvo pakviestas į svečius pas savo vokiečius kaimynas. Vaikas tuomet prašė mamos jų akivaizdoje nekalbėti su juo lietuviškai. Mama, matyt užsimiršusi, Vydūną prakalbino lietuviškai. Vaikas pradėjo verkti. Kaimynams dar nusistebėjus, ko jie čia lietuviškai kalba, po šio nutikimo apsisprendė būti lietuvių teisių gynėju. Šį pažadą, kaip mes žinome, jis įgyvendino“, – pasakojo istorikas.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...