„Jei iš dviejų tūkstančių gydytojų, atvykusių iš Ukrainos, dirba tik du šimtai, tai labai mažai. Kai mums taip trūksta gydytojų ir slaugytojų įvairiuose regionuose!“ – interviu LRT.lt sakė socialinės integracijos ekspertė Lina Blažytė.
Lietuvoje gyvena per 230 tūkst. imigrantų – kitų šalių piliečių. Šalyje nuolat svarstoma, kaip integruoti atvykėlius. „LRT Novosti“ jūsų dėmesiui siūlo straipsnių ciklą „Savi tarp svetimų: migrantai Lietuvoje“, kuriame pateikiamos pačių migrantų ir ekspertų nuomonės šia tema.
Lina Blažytė Vilniuje suorganizavo klubą, padedantį imigrantams iš įvairių šalių prabilti lietuviškai. Kiekvieną savaitę vienoje iš Vilniaus kavinių susirenka žmonės, atvykę iš įvairių miestų – Kyjivo, Minsko, Maskvos ir net Visagino.
Taip pat skaitykite
„Pabrėžiame, kad mums svarbiausia suprasti ir išklausyti vienas kitą, pirmiausia suprasti kito bėdą, o tada jau kalbėti apie savo bėdas“, – sako L. Blažytė, kurios manymu, vienas svarbiausių dalykų sėkmingai integracijai yra šalies, kurioje gyveni, kalbos mokėjimas.
Ji taip pat pabrėžia, kad karo pabėgėliai iš Ukrainos ne visada gali rasti darbą pagal specialybę, o kalbant apie migrantus iš Rusijos ir Baltarusijos svarbu neperžengti „tos plonytės ribos, už kurios gali kilti dirbtinai sukurtas susipriešinimas“.
– Lina, papasakokite apie savo klubą.
– Mūsų klubas nėra organizacija, tai tikras klubas, kuriame renkasi imigrantai, norintys tobulinti lietuvių kalbą, o Vilniaus gyventojai savanoriai jiems padeda tai daryti.
Jau daugiau nei trejus metus dirbu imigrantų integracijos srityje ir padedu atvykusiesiems integruotis į darbo rinką. Žmonės čia atvyksta, pradeda mokytis lietuvių kalbos, bet labiausiai stebina tai, kad jie neturi su kuo kalbėti lietuviškai. Nors juos supa lietuviai, jie gyvena savo šeimose, turi savo pažįstamų ratą, o tai dažniausiai tos pačios bendruomenės žmonės, todėl įprastas praktinis bendravimas lietuvių kalba nevyksta.
Tad pagalvojau, kad būtų puiku, jei turėtume vietą, kur nuolat, šeštadieniais, galėtume susitikti ir padėti šiems žmonėms mokytis lietuvių kalbos, leisti jiems pajusti, kokia ji graži.
Pradėjome nuo baltarusių, kurie čia atvyko po to, kai Baltarusijoje prasidėjo represijos. Kalbėjomės, kad išmokę ir pradėję suprasti lietuvių kalbą, jie visiškai kitaip ims jausti ir savo baltarusių kalbą, nes mūsų kalbos, nors atrodo skirtingos, vis tik turi ir daug bendro. Kartais, jei nesupranti, ką reiškia koks nors žodis baltarusiškai, atsakymą gali rasti lietuvių kalboje, ypač tarmėse, ir atvirkščiai.
O po to į Lietuvą ėmė plūsti ukrainiečiai ir kitų tautybių atstovai, ir mūsų iniciatyva tapo dar reikalingesnė.
Susitinkame kiekvieną šeštadienį vienuoliktą valandą kavinėje „Eskedar Coffee“ muziejuje „Istorijų namai“. Į klubą kaskart susirenka apie 40–50 žmonių bei apie 10 savanorių, kurie padeda kalbėti lietuviškai. Šnekamosios kalbos klube mes nesimokome gramatikos, mes kalbame, skaitome ir ugdome supratimą. Stengiamės suprasti dainas, eilėraščius, informaciją apie Lietuvą ir gyvenimą čia apskritai.
– Minėjote, kad viskas prasidėjo nuo baltarusių. Vėliau į Lietuvą atvyko ukrainiečiai ir rusai. Kas šiandien ateina į jūsų susitikimus ir ar šie žmonės randa bendrą kalbą, ar nekyla konfliktų ar kokių nors nesusipratimų?
– Čia renkasi laisvę mylintys žmonės, kurie visada ras bendrą kalbą ir stengsis suprasti vieni kitus. Būtent tai ir darome vykdydami savo integracinę veiklą, kuri nėra orientuota į kurią nors konkrečią tautą. Tai veikla, skirta visų tautybių imigrantams.
Pabrėžiame, kad mums svarbiausia suprasti, priimti vienas kitą, pirmiausia išklausyti kito bėdą, o tada jau kalbėti apie savo bėdas. Būtent tokiu būdu sukuriama bendruomenė, kurią mums taip svarbu puoselėti ir ji nėra susijusi su tautybe, ji grįsta bendražmogiškais dalykais. Atvykusiems toks bendravimas su vietiniais – tai galimybė pažinti tautą, su kuria jie šiuo metu gyvena, šalį, į kurią jie atvyko, ir susirasti naujų pažįstamų.
Dažniausiai, kai žmonės atvyksta, jie lieka savo „burbule“, o nesimokydami kalbos nepažins šalies ir vietinių žmonių. Vienas iš svarbiausių sėkmingos integracijos veiksnių yra vietos gyventojų kalbos mokėjimas.
– Kas ateina į susitikimus? Ar kalbame apie migrantus iš kaimyninių šalių?
– Nebūtinai. Susirenka įvairaus amžiaus, įvairių tautybių, skirtingų rasių žmonės. Esame atviri visiems – nesvarbu, kokia kalba žmogus kalba, klube lankosi žmonės iš Afrikos šalių, Centrinės Azijos. Svarbiausia, kad ateinantis turėtų noro ir stengtųsi kalbėti lietuviškai.
– Apie ką žmonės kalba šiuose susitikimuose? Ar jie kalba apie savo problemas, galbūt prašo pagalbos?
– Susitikimuose nekalbame apie problemas. Susitikimuose daugiau kalbame apie tuos dalykus, apie kuriuos žmonės noriai pasakoja. Pavyzdžiui, apie prisiminimus iš vaikystės. Neseniai turėjome susitikimą tokia tema: pavyzdžiui, rusiškai sakoma «иду на улицу» (einu į gatvę), o lietuviai, kaip gamtą mylinti tauta, kalba kiek kitaip, lietuviškai sakome „einu į lauką“. Šie posakiai yra skirtingi, bet tai puiki proga pakalbėti apie pavasarį, sodininkystę, daržininkystę ir pan. Neseniai taip pat kalbėjomės apie šunų viešbučius, apie filmų festivalį „Kino pavasaris“. Kiekvieną šeštadienį vis nauja tema.
Mūsų tikslas – suteikti žmonėms galimybę išreikšti save, parodyti, kokie jie yra iš tikrųjų, papasakoti, kas jiems patinka, kas jiems svarbu. Taip, mes randame bendrų pomėgių, bendrų interesų,. (...) Kalbame apie skirtingas patirtis gyvenant Lietuvoje bei kitose šalyse ir tik bendraudami pažįstame vieni kitus.
– Ar galėtumėte pateikti keletą pavyzdžių, kada ir kaip šie skirtumai pasireiškia?
– Mūsų aplinkoje yra moteris, kilusi iš Centrinės Azijos. Ji dėvi galvos apdangalą, o tai reiškia, kad žmogus atvyko iš musulmoniškos šalies. Ji pasakojo, kad jos šeima negalėjo iš karto atvažiuoti į Lietuvą, atsitiko taip, kad pabėgę iš savo šalies, jie pirmiausia atsidūrė Rusijoje, Maskvoje.
Moteris prisipažino, kad kiekvieną kartą išėjusi į gatvę sulaukdavo įžeidinėjimų, todėl kaskart išeinant iš namų jai tekdavo nusiteikti nekreipti į tai dėmesio. Vėliau ji su šeima atvyko į Lietuvą ir tik po kelių mėnesių suprato, kad jai to daryti nebereikia, kad niekas jos gatvėje neužgaulioja, kad niekas jos nepravardžiuoja ir kad žmonės čia yra geranoriški.
Ir dar vienas pavyzdys – žmonės, jau kurį laiką gyvenantys Lietuvoje, pripranta prie pagarbaus, laisvo kasdienio bendravimo. Pavyzdžiui, viena baltarusė pasakojo, kad esant problemoms šeimoje, nes turi ligotą mamą, grįžo trumpam į tėvynę ir ten ji autobusų stotelėje kultūringai, pagarbiai, kaip įprasta Lietuvoje, kažko paklausė, tačiau žmonių reakcija buvo labai keista – jie žiūrėjo išsigandę ir nieko neatsakė. Puikiai suprantame, kodėl taip yra – šiandien žmonės ten bijo bet kokio kontakto su nepažįstamais.
– Jau seniai Lietuvoje kalbame, kad turime tris vadinamųjų naujųjų migrantų grupes: baltarusius, ukrainiečius ir rusus. Tačiau pastaruoju metu pastebimai daugėja migrantų iš kitų šalių, pavyzdžiui, iš Centrinės Azijos. Lietuvoje jau yra apie 10 tūkst. uzbekų... Ar reikia juos integruoti, o jei taip, tai kaip?
– Iš tiesų jau galime kalbėti apie tokį daugiasluoksniškumą, įdomu, kad iš tiesų tas „pyragas“, kurį turėjome daugelį metų, t. y. rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, šiandien keičiasi.
Į Lietuvą atvyksta ne tik uzbekai, bet ir, tarkime, indai. Indų bendruomenė taip pat auga. Ir šiuo atžvilgiu svarbu štai apie ką kalbėti. Kad institucijos, savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos ir darbdaviai galėtų vykdyti sėkmingą integraciją, turi žinoti, kokie žmonės atvyksta.
Šiuo metu turime labai gerų atvirų statistinių duomenų, tačiau tik apie karo pabėgėlius iš Ukrainos. Ten galima rasti informaciją apie tai, kokios profesijos žmonės atvažiuoja, kokio amžiaus, kokios lyties, – tai pirminiai duomenys, kurie yra esminiai pradedant dirbti su atvykėliais, ypač integracijoje į darbo rinką bei siekiant, kad integracijos programos būtų veiksmingesnės. Deja, atvirų duomenų apie iš kitų šalių atvykusius imigrantus nacionalinės statistikos institucijos nepateikia.
Kitas niuansas yra tai, kad žmonės atvyksta labai skirtingais tikslais. Jei kalbame apie Uzbekiją ar kitas Kaukazo regiono ir Centrinės Azijos šalis, dauguma šių žmonių atvyksta dirbti. Nematome išsamios statistikos, bet darau prielaidą, kad tai daugiausia vyrai, be šeimų arba galbūt tie, kurie vėliau atsiveš šeimas. Jie dirba logistikos, statybos, gamybos sektoriuose. Ir jie atvyksta greičiausiai ne gyventi čia nuolat, o užsidirbti. Iš čia kyla klausimas, ar jie turėtų būti integruojami.
Pavyzdžiui, jei žmogus dirba tolimųjų reisų vairuotoju, jis faktiškai negyvena Lietuvoje. Jis gabena krovinius po visą Europą ar kur nors kitur ir tokio asmens laikino gyvenimo Lietuvoje trukmė priklauso tik nuo jo darbdavio. Taigi čia yra tam tikrų niuansų.
– Jei kalbėtume apie ukrainiečius, jų skaičius mūsų šalyje šiek tiek sumažėjo, tačiau kokios tendencijos vyrauja darbo rinkoje – ar jie ieško darbo ir ar jį randa?
– Reikia suprasti, kad į mūsų šalį iš Ukrainos, kaip karo pabėgėlių, atvyko daug moterų su vaikais, tarp atvykusių daug išsilavinusių, įvairių profesijų žmonių. Tūkstančiai finansų, medicinos, švietimo, inžinerijos, pardavimų ir logistikos specialistų. Pabėgėliai iš Baltarusijos taip pat daugiausia yra išsilavinę, kvalifikuoti žmonės.
Išsilavinusiems žmonėms paprastai labai svarbu susirasti darbą, kuris nebūtų žemos kvalifikacijos ar iš vis nekvalifikuotas. Iš pradžių jie gali dirbti tokį darbą. Tačiau ilgai tai tęstis negali. Gydytojai neturi dirbti biurų valytojais ar pavežėjais. Nors tai ir paprasčiau, kol nemoki kalbos.
Pavyzdžiui, pas mus daug kas sako, kad esame atviri ir kad atvykstantys gydytojai gali dirbti pagal savo specialybę, jiems čia suteikiamos visos galimybės. Bet pažvelkime į statistiką, nes skaičiai kalba patys už save.
Vien iš Ukrainos į Lietuvą atvyko apie tris tūkstančius medicinos darbuotojų, iš jų apie du tūkstančius gydytojų ir apie tūkstantį slaugytojų. Iš jų tik 10 proc. patvirtino savo kvalifikaciją, o dar mažesnė dalis gavo licencijas. Dar kyla klausimas, kiek iš jų iš tikrųjų dirba pagal savo kvalifikaciją.
Žmonėms, kurie gerai nemoka lietuvių kalbos, ne taip lengva gauti kvalifikuotą darbą. Kalbos žinios yra labai, labai svarbios, ir mes visada pabrėžiame, kad tai yra svarbiausias jų koziris ieškant darbo pagal turimą kvalifikaciją.
Be abejo, labai svarbios ir migrantų kvalifikacijos sulyginimo programos, kurias galėtų sudaryti
žinios apie darbinės aplinkos Lietuvoje specifiką tam tikroje specialybėje, teisės aktus, kuriais bus vadovaujamasi dirbant. Taip pat labai svarbios darbinės praktikos ir „kolega-kolegai“ pobūdžio mentorystė darbo vietoje.
Juk jei iš dviejų tūkstančių gydytojų dirba tik du šimtai, tai labai mažai, kai mums taip trūksta gydytojų ir slaugytojų įvairiuose regionuose! Ir kai mums taip trūksta mokytojų, dėstytojų, o matematikas ir Afrikoje matematikas. Lietuva vis dar neturi nuoseklių išsilavinusiems, kvalifikuotiems imigrantams skirtų kvalifikacijos kėlimo bei perkvalifikavimo programų. Jos migrantus motyvuotų kuo greičiau integruotis, mokytis vietinės kalbos bei pačiu produktyviausiu būdu kurti vertę sau ir valstybei, kurioje jie apsigyveno.
Dabar mano pagrindinė darbinė veikla ir yra susijusi su pagalba išsilavinusiems imigrantams integruotis į darbo rinką.
– Taip pat norėčiau paklausti apie migrantus iš Rusijos. Dabar Lietuvoje, kai kalbama apie rusus ar baltarusius, daug svarstoma apie grėsmes. Kaip manote, ar šios migrantų grupės nėra marginalizuojamos? Ar kaip specialistė tai įžvelgiate?
– Matome visus, tiek rusus, tiek baltarusius, ir matome, kad darbo rinkoje jiems iš tikrųjų yra sunkiau.
Suprantu, kad valstybės saugumas yra labai svarbu, tačiau negalime visų iš Baltarusijos atvykusių žmonių vadinti litvinistais arba visų iš Rusijos Federacijos atvykusių žmonių – putinizmo šalininkais. Svarbu įžvelgti grėsmes nacionaliniam saugumui, tačiau ne mažiau svarbu neperžengti tos plonytės ribos, už kurios gali kilti dirbtinai sukurtas susipriešinimas.
Labai džiaugiuosi, kad, pavyzdžiui, LRT pradėjo rodyti laidų ciklą apie čia gyvenančius baltarusius, kad žmonės daugiau apie juos sužinotų, nes iš tiesų baltarusiai daugiausia gyvena didmiesčiuose, Vilniuje, todėl didžioji Lietuvos dalis jų tiesiog nemato. Žmonėms reikėtų daugiau papasakoti apie atvykusius gyventi, kas jie, ką veikia, kokie jų tikslai, kodėl čia atvyko.
Svarbu bendrauti ir su rusų tautybės žmonėmis. Pavyzdžiui, į mūsų klubą ateina sovietmečiu į Lietuvą atvykę žmonės. Taip pat ateina žmonės, gyvenę Visagine. Jie sako, kad nori geriau kalbėti lietuviškai, nepriklausomai nuo amžiaus ar iš kur yra kilę, – jei norite tobulėti, prašom, ateikite ir bendraukite, mes tik džiaugsimės.
Yra dar viena grupė žmonių, kurie turi sunkumų su lietuvių kalba – tai iš Rusijos Federacijos repatrijavę lietuviai. Kalbame apie lietuviškų šaknų turinčius tremtinių vaikus ar anūkus ir jų šeimų narius. Problema yra ta, kad jei asmuo turi Lietuvos pasą, socialinės integracijos programa jam, kaip imigrantui, nebetaikoma, nes jis yra Lietuvos pilietis ir daugeliu atvejų jis turi papildomai mokytis lietuvių kalbos savarankiškai, o ne per integracijos programas.
