„Noriu, kad tai būtų mano darbas iki pat pensijos ir kad niekada neprarasčiau entuziazmo, su kuriuo dirbu dabar“, – sako Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Eglė Lavickienė. Jos istorija galėtų būti ir puiki pamoka abiturientams, besirenkantiems savo kelią.
Eglė ne išsyk suprato, ko norinti, nepabūgo keisti studijų, o vėliau ir pasitikrinti, ar gali gyventi be pedagogo darbo. Viena inovatyviausių šalies mokytojų suprato be to negalinti.
Jau šeštus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Vyras parvežė į gimtinę
Vos baigusi studijas tuometiniame Lietuvos edukologijos universitete E. Lavickienė įsidarbino privačioje mokykloje Vilniuje. Po metų ji panoro keisti darbo pobūdį – pereiti į valstybinę mokyklą.
„Privačioje mokykloje buvo ne taip, kaip aš tikėjausi. Pradėjau ieškoti darbo kitur ir gavau – Baltupių progimnazijoje“, – santūriai tuomet pribrendusius pokyčius nusakė Eglė.
Tuomet atrodė, kad esu niekam nereikalinga. Tiek daug noro, pastangų buvau įdėjusi siekdama mokytojo profesijos, o niekam nereikia.
E. Lavickienė
Naujame darbe viskas, anot pedagogės, buvo puiku, tačiau po pusmečio vėl teko keisti gyvenimą. Šįkart dėl asmeninių aplinkybių – Eglės vyras gavo darbą Pasvalyje. Taip išėjo, kad sutuoktinis, kilęs iš Kuršėnų, žmoną pasvalietę parvežė į gimtinę.
Tiesa, džiaugsmą, kad parvyksta namo, aptemdė suvokimas, kad vis dėlto jauna mokytoja grįžta į niekur. Tuomet, prieš dešimtmetį, padėtis buvo kitokia – mokytojų su žiburiu dar niekas neieškojo.
„Kai grįžome į Pasvalį, nunešiau gyvenimo aprašymą į visas mokyklas. Norėjau net persikvalifikuoti, kad tik dirbčiau mokykloje. Deja, manęs niekur ir niekam nereikėjo.
Tuomet atrodė, kad esu niekam nereikalinga. Tiek daug noro, pastangų buvau įdėjusi, siekdama mokytojo profesijos, o niekam nereikia“, – tuometinius liūdnus išgyvenimus pasakojo E. Lavickienė.
Eglei teko įšaldyti pedagogikos troškulį. Ji pradėjo dirbti savivaldybėje ryšių su visuomene specialiste.
„Drauge įgijau galimybę pasitikrinti, ar pedagogo darbas toks geras, ar man tikrai jo reikia“, – šypsodamasi sako dabar jau tvirtai prie mokytojo stalo įsitaisiusi Eglė.
Trauka į mokyklą neišblėso
Darbo savivaldybėje pradžia buvo daug žadanti, apibūdina E. Lavickienė. Į kitokį pasaulį patekusią mokytoją ypač žavėjo tai, kad pasibaigus darbo valandoms ji galėdavo užverti duris. Mokytojo darbe, sako ji, taip nebūna. Po pamokų iš mokytojo galvos niekur nedingsta mintys apie darbą, o ir ne vieną valandą ruošiesi kitos dienos pamokoms. Tačiau bėgant laikui šis argumentas mokytojo darbo nenaudai vis traukėsi.
Savivaldybėje ji dirbo dvejus metus ir vis dažniau galvodavo apie mokyklą.
Taip pat skaitykite
„Nors darbas savivaldybėje nebuvo nuobodus, važinėdavome po renginius, susipažinau su daug įdomių žmonių, man trūko kažko – trūko kūrybos“, – prisipažino Eglė.
Iš darbo ji išėjo ne dėl mokyklos, o dėl pagausėjusios šeimos. Kai paauginus atžalą iki sugrįžtuvių į buvusią tarnybą buvo likę trys mėnesiai, suskambo Eglės telefonas – skambino iš Lėvens pagrindinės mokyklos.
„Šioje mokykloje taip pat buvau palikusi gyvenimo aprašymą, jie ir pagalvojo apie mane, kai prireikė mokytojos. Dalyvavau konkurse, man pasisekė“, – pasakojo E. Lavickienė.
Tobulai pasiruoši, bet kartais nepavyksta
„Pagrindinė mano darbo pusė – išnaudoti visą savo, vaikų potencialą. O matyti, kaip dega vaikų akys, kaip jie reaguoja, kai išmoksta kažko naujo būtent tau padedant, yra didžiulis pasitenkinimas“, – apibrėžia Eglė, dabar jau skaičiuojanti šešerius darbo metus Lėvens pagrindinėje mokykloje.
Tiesa, pabrėžia ji, atpažinti, ko reikia kiekvienam konkrečiam vaikui, yra didelis darbas.
„Visi vaikai skirtingi. Vienas linkęs mokytis vienaip, kitas – kitaip. Vienam priimtinesnis paveikslėlis, kitam – tekstas, trečias geriau supranta, kai informaciją girdi. Mokytojo darbo įdomumas tas, kad jis niekada nebus vienodas. Ir niekada nebus nuobodu.
Gali pasiruošti pamokai nuo A iki Ž, kiekvieną detalę, bet pamoka nepavyks. Gali idealiai pasiruošti, bet kažkas, kažkokia smulkmena, ir viskas, nepavyko“, – apie savo darbo užkulisius kalbėjo E. Lavickienė.
Ji sako dažnai pavargstanti ir nuo galybės reikalų, ir nuo įtampos, bet visa tai praeina ir „toliau važiuoji“. Eglės nėsyk neaplankė mintis, kad mokykla nuvargino ją tiek, kad reikėtų kitokio darbo. Na, nebent, prisipažįsta ji, nemiela švietime vis dar gaji biurokratija.
Mieliausi gamtos mokslai ir muzika
Iš visų mokslų, kurių moko savo pradinukus, E. Lavickienei arčiausiai širdies yra gamtos mokslai ir muzika.
Kad gamtos mokslai ją pavergę, supranti vos pasižvalgęs po klasę. Čia įkurtas ir vaikus, ir kolegas įtraukiantis šių mokslų kampelis. Ši pedagogės aistra prieš kelerius metus buvo įvertinta ir per Metų mokytojo apdovanojimus.
Gamtos mokslų kampelį Eglė nuolat keičia – skyrė dėmesio ir metų laikų, orų temai, dabar – žmogaus kūno. Kampelio temą ji pakeičia prieš pradėdama mokyti naujos temos, kad vaikai dar spėtų pasidomėti ir atėjus laikui jau būtų prisilietę prie to, apie ką kalbės per pamoką.
„O muzika ir mano pačios gyvenime daug reiškia. Studijų metais dainavau „Ave Vita“ chore, ir dabar dainuoju Pasvalio chore. Meile muzikai mėginu užkrėsti ir vaikus. Ir man atrodo, kad pavyksta, – maniškiai mokiniai noriai dalyvauja renginiuose, konkursuose. Ar dainuoja, ar ukulelėmis groja. Stengiuosi jiems parodyti, kad muzikuoti gali kiekvienas“, – entuziastingai pasakojo pedagogė.
Pedagogė veda ir muzikos pamokas kitoms klasėms, ir ukulelių būrelį.
Pajuto, kaip sunku atsisveikinti su mokiniais
Eglė jau užaugino vieną pradinukų kartą ir jau patyrė tai, ką išgyveno vyresni kolegos. E. Lavickienė sako, kad tai ne tušti žodžiai, kad pradinukų mokytojams labai sunku atsisveikinti su mokiniais.
„Tu juos užsiaugini lyg savo vaikus. Per ketverius metus pamatai juos visokius – ir kai jiems sekasi, ir kai nesiseka, būna ir džiaugsmų, ir vargų. Pamenu, kad ketvirtokų išleistuvės buvo labai liūdnos.
Paskui būna sunku pereiti į naują etapą. Pamenu, išleidau savo ketvirtokus ir po dviejų dienų buvo susitikimas su būsimais pirmokėliais. Buvo labai sunku, atrodė, ne mano vaikai. Bet dabar jie jau mano. Mano“, – šypsosi Eglė.
Bet, būna, suaugę žmonės, kurie, atrodytų, gerai tave pažįsta, mesteli: „Tai ką jūs ten veikiat, kavą geriat, plepat.“ Toks jausmas, lyg tu nieko svarbaus visuomenei nedarytum.
E. Lavickienė
Mokytoja sako siekianti, kad kiekvienas vaikas jos klasėje jaustųsi saugus, kad žinotų galintis jai pasakyti, kokia bėda ištiko, kad nesumanytų slėptis ir slėpti sunkumų.
„Man, kaip mokytojai, tam žmogui, kuris deda pamatus mažam žmogui, tai yra pagrindinis darbas – sukurti saugią atmosferą vaikui. Žinoma, akademiniai pasiekimai yra svarbūs, bet išgirsti kokią nors repliką iš vaiko lūpų ir iškart pradedi kalbėtis apie patyčias, apie tai, ką kuris jaučia“, – pabrėžia pedagogė.
Kad emociniai saitai, apraizgę mokinius ir ją, mokytoją, yra ypatingi, ji pajuto nesyk. Pasakojant apie tai jai veidą suvilgo ašaros.
„Ką tik netekau tėvelio. Buvo labai šilta, kai dabartiniai šeštokai, mano buvę ketvirtokai, atvyko pabūti su manimi. Turbūt mūsų ryšys tikrai buvo šiltas, kad jiems pasirodė svarbu mane aplankyti“, – pasakojo Eglė.
Išgirsta replikų: kavą geriat, plepat
E. Lavickienė nelinkusi brėžti terminų, kada mokytojo profesija taps prestižinė. Bet, sako, pagrindinis prestižo aspektas, be jokios abejonės, – pagarba. Tiek mokinių, tiek tėvų, tiek visos visuomenės.
„Iš vaikų visuomet jaučiu pagarbą. Bet, būna, suaugę žmonės, kurie, atrodytų, gerai tave pažįsta, mesteli: „Tai ką jūs ten veikiat, kavą geriat, plepat.“ Toks jausmas, lyg tu nieko svarbaus visuomenei nedarytum. Nors tai yra labai svarbus visuomenei darbas. Norėtųsi, kad visi tai suprastų.
Iš aplinkos kyla tokių situacijų, kai pagarbos trūksta. Kai žmonės pradės suprasti, kiek mokytojai atiduoda vaikams, kad jie išaugtų gerais žmonėmis, tuomet kažkas ir pasikeis“, – kalbėjo mokytoja Eglė.
Ji neslepia ir kaltės jausmo, kuris kamuoja dėl to, kad yra, kaip sako, „apsivogusi“ – nuolat savo darbui nugvelbia galybę valandų iš to laiko, kuri turėtų skirti vyrui, šeimai, savo poilsiui.
Nepabūgo keisti studijų
E. Lavickienės kelias į mokytojo profesiją nebuvo tiesus. Tad jos nestebina dvyliktokai, kurie laikydami brandos egzaminus dar nežino, kokį ateities kelią rinksis. Mokytoja sako lygiai taip pat nežinojusi. Bet, iš pradžių nepataikiusi į savo kelią, nutarė viską pakeisti.
„Išlaikiusi brandos egzaminus įstojau į Kauno technologijos universitetą, į tekstilės dizainą. Studijų pavadinimas pasirodė gražus, maniau, kad tai bus susiję su menu. Viskas pasirodė kur kas kitaip. Pasimokiau pusmetį. Tuomet buvo nepriimtina mesti mokslus. Jutau didelį stresą, kaip pasakyti tėvams, kad nebegaliu ten mokytis. Bet tėvai mane palaikė“, – pasakojo Eglė.
Pusmetį ji svarstė, kas jai tiktų, domėjosi profesijomis, skaitė, kol galiausiai suprato – nori būti mokytoja.
„Turbūt turėjo ateiti momentas, kad suprasčiau. O ir studijos labai daug davė – buvo įdomios, fantastiški dėstytojai. Visa tai dar labiau uždegė noru būti mokytoja“, – teigė Eglė.
Ji sako turėjusi daugybę įkvėpusių ir pirmyn vedusių mokytojų – tiek mokydamasi pradinėse klasėse, tiek P. Vileišio gimnazijoje. Žinoma, jai teko susidurti ir su tokiais, kurie svarstė, kad iš Eglės nieko gero neišeisią, tačiau dabar mokytoja linkusi tai laikyti vertinga pamoka.
„Stengiuosi jų klaidų nedaryti – nelyginti vaikų, nestabdyti“, – sakė E. Lavickienė.
