„Pagrindinis pokytis lietuviškoje žiniasklaidoje turėtų būti bendruomeniškumo augimas, kritikos išsakymas ir atvirumas“, – paklausta apie žiniasklaidos situaciją sako žurnalistė ir viena iš multimedijų agentūros „Nanook“ įkūrėjų Berta Tilmantaitė. Portalui LRT.lt ji pasakoja apie lėtosios žurnalistikos galimybes Lietuvoje ir auditorijos bei žurnalistų atsakomybę.
– Berta, nagrinėjate tokias temas kaip vandens žmonės Malaizijoje, moterų gyvenimas pataisos namuose. Kodėl nusprendžiate imtis tokių temų ir kokią žinią jos neša pasauliui?
– Aš tikiu, kad kai dirbi, tau turi būti įdomu. Temų pasirinkimas nebūtinai yra sąmoningas sprendimas, kartais tai instinktyvi nuojauta. Pavyzdžiui, jei klausiate apie konkrečius projektus, „Vienodos dienos“ apie moteris pataisos namuose projektas atsirado dėl to, kad žiniasklaidoje nebuvo normalaus etiško kalbėjimo ir pasakojimo apie tai. Būdavo nemažai kaltinimo, puolimo, arba, priešingai, nenoro kalbėti. Trūko naujo naratyvo ta tema ir buvo įdomu jo ieškoti.
Kalbant apie „Vandenyno žmones“, keliaudama po Aziją sužinojau apie klajoklius ir pas juos nukeliavau. Vėliau atsirado galimybė dirbti su Kinijos televizija, tad grįžau atgal filmuoti pasakojimo apie juos. Man įdomus žmogaus ir gamtos, ypač vandens santykis, dauguma mano istorijų su tuo susiję.
B. Tilmantaitės nuotr. iš ciklo „Vandenyno žmonės“
Man rūpi aptarti problemas, garsiai apie jas kalbėti – ar tai būtų žmogaus teisės, ar aplinkos apsauga, ar socialinės problemos. Jei nekalbėsime, tos problemos niekada nebus išspręstos, o vien situacijos nušvietimas gali padėti pasistūmėti į priekį. Dažnai galvojant temas ateina tas atradimo momentas, kuris tiesiog „pagauna“. Tada norisi lįsti giliau.
– Pati kuriate dokumentiką ir užsiimate lėtąja žurnalistika. Ar ji turi potencialo toliau vystytis Lietuvoje?
– Lėta žurnalistika užima daug laiko, reikalauja daug finansinių ir žmogiškųjų išteklių. Tai sudėtinga ir brangu, bet iš to, kaip reaguoja auditorija ir kokie pokyčiai vyksta, akivaizdu, kad tai reikalinga. Reikia rasti būdų istorijas pateikti taip, kad žmonės suvoktų svarbą. Manau, kad ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio auditorija tampa reiklesnė ir nepasitenkina tuo, ką duoda žiniasklaida, kritiškai priima paskalas, kurias kai kurie portalai nori paversti naujienomis. Auditorija skiria laiko įsigilinti į didesnius projektus – svarbu auditorijai būti atvirai. Žmonės dabar daugiau laiko praleidžia mokydamiesi, skaitydami užsienio turinį ir, jei vėliau atranda panašų lietuvišką, suvokia jo vertę.
– Vienas iš „Nanook“ multimedijų agentūros tikslų yra mesti iššūkį nusistovėjusiems stereotipams, kviesti diskutuoti ir įkvėpti procesui. Kokio proceso tikėtumėtės Lietuvos žiniasklaidoje?
– Mums labai trūksta bendravimo, diskusijų, bendruomeniškumo. Žmonėms labai sudėtinga priimti kritiką, jie iškart įžvelgia puolimą arba kažkokią sąmokslo teoriją, savanaudiškumą. Bet be kritikos neįmanoma judėti į priekį. Mūsų komanda visada laukia kritikos po padarytų darbų.
Pirmiausia, žinoma, komandoje užduodame nepatogius klausimus vieni kitiems, bet kartais būdamas savame burbule labai lengvai gali kažko nepastebėti. Žurnalistui svarbu pripažinti, kad jis žino ne viską, svarbu ieškoti, gilintis, būti atviram, neturėti savo nuomonės kai kuriais klausimais, visada abejoti ir priimti kitą požiūrį. Todėl pagrindinis pokytis turėtų būti bendruomeniškumo augimas ir kritikos išsakymas, atvirumas, problemų suvokimas. Lietuvos žiniasklaidoje nemažai neetiško turinio. Turi keistis bendras požiūris į tai, kas yra žiniasklaida, dokumentika, kaip pateikti istorijas atsakingai.
Dar vienas svarbus pokytis turėtų būti nuostatos į žurnalistą keitimas. Dirbdami dažnai susiduriame su nepatikliu požiūriu į mus, žurnalistus, žmonės yra nukentėję ir nėra linkę pasitikėti. Taigi reikia tą pasitikėjimą įgyti, užsitarnauti gerą vardą, su kiekvienu pašnekovu būtina elgtis atsakingai. Tai – žiniasklaidos atsakomybė, nes jei žmonės nukentėjo bent nuo vieno žurnalisto, reikia parodyti, kad taip bus ne visada.
– Dėl naujienų kokybės žiniasklaida kaltina auditoriją, o auditorija kaltina žiniasklaidą dėl neprofesionalumo. Ar tai užburtas ratas, ar įmanoma tai išspręsti?
– Žiniasklaidai lengva nuo savęs nusimesti atsakomybę ir kaltinti auditoriją. Tačiau aš manau, kad žiniasklaidos turinys, kokybė ir etika visgi yra žiniasklaidos atsakomybė: jei keisis žiniasklaida, keisis ir auditorija. Žinoma, dažniausiai viskas remiasi į reklamą, finansus, bet svarbi atsakomybė ir moraliniai principai. Tai sunkus sprendimas dideliems portalams ir verslams, bet bent minimalūs žingsniai ir veiksmai turėtų būti daromi.
Svarbu kalbėti ir apie lietuviškų portalų antraščių kultūrą: manau, kad visuomenės pareiga yra kritikuoti, nepriimti ir nepasitenkinti viskuo, kas jai pateikiama. Tai visų mūsų atsakomybė: žmonės turi skųstis, rašyti redakcijoms, vis dažniau kritikos galima pamatyti ir socialiniuose tinkluose.
– Kalbant apie kritiką, visuomenėje plačiai nuskambėjo UNICEF misija, kai trys žinomi Lietuvos visuomenės veikėjai išvažiavo į Etiopiją padėti ten gyvenantiems žmonėms. Atvejį kritikavote savo „Facebook“ paskyroje ir sakėte, kad buvo pamintos tam tikros vertybės. Ką turėjote omenyje?
– Man keista matyti, kad istorijų iš Afrikos šalies centru tampa vakarietis, žmogus iš išsivysčiusios šalies, o visi kiti vietiniai tampa bevarde masuote, Ten nuvykę lietuviai fotografuoja vaikus nežinodami jų vardų ir tikrųjų istorijų. Man tai yra nepriimtina. Pati esu dirbusi Kenijoje su bendruomenėmis, Ekvadore fotografavau žmones po žemės drebėjimo. Tai yra sudėtingas ir sunkus darbas, nes žmonės, gyvendami sudėtingomis sąlygomis, yra labai pažeidžiami. Fotografuodama juos visada gaudavau raštišką sutikimą. Tie, kurie nemokėdavo rašyti, uždėdavo piršto antspaudą, žinojau jų vardus, amžių, istorijas.
Tai sudėtinga tema. Žiūrint iš žurnalistinės pusės, apie ten gyvenančius žmones konteksto buvo mažai, daugiau dėmesio gavo ten keliavę visuomenės veikėjai. Visi Lietuvoje žinojo, kad kažkas vyksta į Etiopiją gelbėti vaikų. Ir viskas. Jei tokios istorijose vaizduojame žmogų kaip menką, bejėgį, prašantį pagalbos, tai pasiskirsto jėgų santykis tarp „mūsų“ ir „jų“. Žiniasklaidos atsakomybė yra labai atsargiai parinkti žodžius, pateikti kontekstą, nes nuo to priklausys auditorijos suvokimas. Fotožurnalistikoje yra nemažai pavyzdžių, kiek viena nuotrauka gali padaryti, pakeisti, sugriauti, todėl reikia būti jautriems, sąmoningiems ir atsakingiems.
– Pati istorijas pasakojate ne tik raštu, bet ir vaizdo medžiaga, nuotraukomis. Kiek svarbu pateikti pasakojimą įvairiomis formomis?
Kartais istorija pati padiktuoja, kaip ją pasakoti. Istorija turi būti įtraukianti ir priverčianti žmones su ja pasilikti, apgalvoti, galbūt net pakeisti nuomonę. Kai kurios temos geriau atrodo fotografijose, kai kurios geriau atsispindi tekste. Žmonės turi skirtingą santykį su turiniu – vieni mėgsta skaityti, kiti žiūrėti, klausytis. Labai svarbu sudaryti sąlygas žmonėms atrasti tą istoriją iš visų pusių.
Jakob Owens/Unsplash nuotr.
Kai kūrėte pasakojimą apie tremtį „Žymės: pereiti praeitį“, sakėte, kad svarbu tokias istorijas skleisti globaliu mastu. Kodėl?
– Dažnai Lietuva kitoms šalima yra pilka ir neįdomi zona – nesame trečiasis pasaulis, čia nevyksta didelės dramos. Mus mėgsta pristatyti kaip postsovietinį pasaulį arba vaizduoja kontekste su Rusijos grėsmėmis. Labai retai galima pamatyti įvairiapusiškų pasakojimų apie Lietuvą, todėl svarbu, kad auditorija atrastų ir išgirstų mūsų istorijas, suvoktų platesnį šalies kontekstą.
– Ar Lietuvoje įmanoma tas problemas paaiškinti plačiai, išsamiai, kurti tokias aiškinamosios žiniasklaidos priemones kaip „Vox“, „The Atlantic“?
– Manau, kad įmanoma, tik kažkas turi imtis tą daryti. Labai norėtųsi daugiau iniciatyvų iš jaunų žurnalistų, suprantančių, matančių, kaip žiniasklaida veikia užsienyje. Auditorija Lietuvoje maža, sunku tą daryti, bet rinktis lengviausius kelius nuobodu, tai neatneš pokyčių. Emociškai, o kartais ir finansiškai labiau atsiperka ne patogūs, o drąsūs sprendimai. Norėtųsi daugiau nepriklausomos žiniasklaidos iniciatyvų, eksperimentų iš jaunosios žurnalistų kartos. Man liūdna matyti jaunus žurnalistus tiesiog prisitaikančius ir įsiliejančius į nusistovėjusią lietuvišką žiniasklaidą, priimančius pasenusias normas, taisykles. Reikia daugiau kūrybos, drąsos, maišto.
– Ar įmanoma išugdyti tokią jaunų žurnalistų kartą?
Pati mokiausi užsienyje, todėl matau, kad Lietuvoje labai trūksta šiuolaikinio požiūrio į žurnalistiką, supratimo, kas dabar vyksta ne tik naujienų, bet ir technologijų prasme. Pas mus nėra kokybiško mokymo apie multimedijas, tinklalaides, interaktyvią žiniasklaidą, virtualią realybę. Todėl tai turėtų tapti pačių studentų atsakomybe – reikia tobulėti, nepasitenkinti tuo, kas jiems duodama. Reikia investuoti laiką ir pinigus į skaitymą, praktiką, studijas užsienyje ar nuotoliniu būdu, stebėjimą, kas vyksta užsienio žiniasklaidoje. Bazinės žinios svarbu, bet žurnalistikos studijose Lietuvoje trūksta gebėjimo greitai reaguoti į pasaulines tendencijas. Aš pati nuolat mokausi, užsiimu kursais internete, skaitau, ieškau. Mokymosi procesas žurnalistikoje turi būti nuolatinis.
